Kaip atrodys Lietuva artimoje ateityje, jei ir toliau nesustabdomai bus griaunamos šimtmečius skaičiuojančios tradicijos? Uždarykime visas muzikos ir menų mokyklas. Nebereikės vaikams nei muzikos, nei dailės, nei šokių. Kokią jaunąją kartą užsiauginsime?
Vilniaus berniukų ir jaunuolių choro “Ąžuoliukas” meno vadovas Vytautas Miškinis prisimena prieš 20 metų egzistavusį įstatymą kiekvienai mokyklai turėti po meno kolektyvą. “O dabar visuotinis muzikinis ir meninis švietimas yra atiduotas mokyklos nuožiūrai. Tai nėra privaloma. Ir čia jau yra bėda. Jei uždarysime muzikos mokyklas, prarasime profesionalųjį meną. Liks tik “popsas” ir komercija”, - teigė dirigentas.
V.Miškinio manymu, muzikos ir menų mokyklas palietusios skaudžios permainos vyksta, nes, tapę Europos Sąjungos nariais, mes prisiimame visus standartus, kurie ten egzistuoja. “Jei užsienio valstybėse Lietuvoje taikoma profesionalių muzikos mokyklų sistema neegzistuoja, vadinasi, pas mus irgi gali nebūti? Labai trumpa logika...
Ten pinigų srautai juda į vieną pusę - iš Europos centro pas mus - jei mes inkrustuosime į visas savo struktūras tai, kas yra pas juos. O jei mes norime išlikti unikalūs ir iš jų prašome pinigų savo gyvasčiai, tai nieko negausime. Prašymai juda iš ten, o ne į ten. Jei norime prancūzišką kultūrą savo mokyklose dėstyti, gausime pinigų iš visokių Europos fondų. Jei mes norime likti nacionaliniai, tai grynai mūsų nacionalinis reikalas...” - kalbėjo V.Miškinis.
Nori dalyvauti? Susimokėk
Ar išliks nacionalinis šalies pasididžiavimas - Dainų šventė? Juk jei dabar jau chorai nebegauna net buvusio menkučio finansavimo, žmonės nebesirinks dainuoti. O mėnesį kitą nerepetavus - toks gi ir choras...
Anot V.Miškinio, yra priimtas Dainų švenčių įstatymas, įpareigojęs valstybę rengti šį renginį. Bet įstatymas nedainuoja.
“Prieš priimant šį įstatymą, Švietimo ministerija dukart savavališkai, teisindamasi pinigų stygiumi, nutraukė dainų švenčių procesą. Dabar turime įstatymą, apsaugantį nuo tokių valdžios sprendimų. Vis dėlto Dainų šventė yra tik ledkalnio viršūnė, nes visas procesas, kuris vyksta iki jos atsiradimo, yra kasdienis darbas, reikalaujantis fizinių, materialinių, emocinių ir intelektinių sąnaudų”, - kalbėjo V.Miškinis.
Anot jo, visi paruošiamieji darbai, repertuarų kūrimas ir kaupimas, kasdienis chorų darbas, jų perklausos, Dainų šventės struktūros, meninės koncepcijos kūrimas irgi yra tam tikros finansinės sąnaudos.
“Žmonės važiuoja, gaišta laiką, jiems reikia bent už benziną kompensuoti. Žmonės turi primokėti, kad galėtų dalyvauti dainų šventėse. Paradoksalu”.
Verslas iš kultūros?
Choro meno vadovo pastebėjimu, visos progresyvios šalys investuoja į menus. “O mes taupome... Intelekto sąskaita. Pavyzdžiui, Austrijoje mokslas yra nemokamas ir visi mūsų profesionalai muzikai ten važiuoja. Apmaudu. Daug intelekto ten nusėda... Mūsų valdžiai būtina keisti požiūrį. Mažiau pinigo darytis. Lengviausia pasakyti: “Žinote, jūs brangiai kainuojate, mes jus uždarysime...” Pagrindinis klausimas turėtų būti, kaip rasti pinigų išsaugoti tai, kas tradiciškai suformuota, o ne kaip apkarpyti, kad valstybės biudžetas išloštų...” - kalbėjo V.Miškinis.
Pašnekovo teigimu, Singapūre dabar statomi du dideli kazino (žadama, kad jie nušluostys nosį net pačiam Las Vegasui), kad iš jų duodamo pelno būtų pamaitintas šalies mokslas ir kultūra. “Jie daro verslą, kad padėtų kultūrai, o ne atvirkščiai - kultūra gelbėtų verslą”, - sakė V.Miškinis.
Vis dėlto choro meno vadovas į viską stengiasi žiūrėti optimistiškai. “Esame kultūringi žmonės, neisime į gatvę streikuoti ir rėkauti. Pati valstybė turi susiprasti, kad mes iki streikų nenueitume. Daugelis chorvedžių dirba iš filantropinių paskatų, kad pateisintų savo profesinį statusą. Deja, iš to išgyventi negali. Čia yra kova už elementarų išgyvenimą ir tradicijų tęstinumą”, - kalbėjo jis.
Reformos griauna vertybes
V.Miškiniui antrino ir Kauno berniukų ir jaunuolių choro “Varpelis” meno vadovas Ksaveras Plančiūnas. “Gaila, bet su kiekvienu valdžios pasikeitimu tenka iš naujo atradinėti tai, kas išlaikė istorijos patikrinimą, kas padėjo tautai sunkiais momentais išlaikyti dvasios stiprybę. Nepasvertos reformos, “optimizacijos” nepataisomai griauna gilumines vertybes, užleisdamos vietą pigiam momentiniam įspūdžiui”.
Jo manymu, į politiką ir valdžią ateinantys specialistai turėtų atsigręžti į Lietuvos kultūros, tradicijų, taip pat ir chorinio dainavimo, istoriją ir toliau ją rūpestingai puoselėti.
“Tautos skonį, supratimą ugdome mes patys. Svarbu kuo anksčiau pradėti, suteikti jau vaikams bendro muzikavimo džiaugsmo ir patirties. Vėliau ateina ir supratimas, ir dėkingumas”, - įsitikinęs choro “Varpelis” meno vadovas.
Materija ima viršų
Pasak K.Plančiūno, šventė, muzika, daina valdžiai reikalingos visais laikais. “Net tarybiniais laikais, laidojant šalies vadovą, skambėdavo simfoninė muzika, o “Varpeliui” leisdavo repetuoti, bet tik mišias... Atėjus paskutinei akistatai visi staiga suprasdavo nemaraus paveldo - klasikinės muzikos - svarbą. Šiais laikais į kovą stoja prioritetai, kuriuose dvasines vertybes dažnai nugali aritmetinė logika”, - kalbėjo jis.
Šiuo metu choras ruošiasi renginiams, skirtiems kolektyvo 50-mečiui. “Mažinant finansavimą chorams, stengiamės prisitaikyti, ieškome kitokių veiklos organizavimo formų, kad nenukentėtų dainininkų motyvacija ir ugdymo lygis. Vis dėlto tenka atsisakyti kai kurių išvykų, koncertinių kelionių - viso to, kas taip spalvingai paįvairina kolektyvo kasdienybę”, - apgailestavo K.Plančiūnas.
Juozas MIKUTAVIČIUS - Ilgametis dainų švenčių organizatorius, Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotojas:
Pagal Dainų švenčių įstatymą savivaldybių kompetencija yra steigti kolektyvus, mokėti atlyginimus, padėti įsigyti aprangą, spręsti kitus su muzikos ir menų kolektyvų išsaugojimu susijusius uždavinius. Bet Vilniaus savivaldybė to nedaro. Visą laiką Lietuvos mokslų akademijos chorą išlaikydavo akademija, Gražinos Vaišnoraitės vadovaujamą chorą “Dobilas” - Žemės ūkio ministerija, o dabar, pasikeitus valdžiai, imta truputį kitaip žiūrėti į tuos dalykus. Choristai, norėdami tęsti muzikinę veiklą, išsaugoti kolektyvų vadovus, moka jiems iš savo kišenės. Rajonuose tokių galimybių galbūt nėra, ten žmonės nemokūs. Jei Lietuva liks be chorų, be orkestrų, be tautinio rūbo, kas mes tada būsime?..
Gintarė ŠATKAUSKAITĖ
