Spalio 20 d. Minske Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Baltarusijos vadovu Aleksandru Lukašenka. Vizitą, per kurį buvo pasirašytas susitarimas dėl paprastesnio sienos kirtimo, aptarti klausimai, susiję su bendradarbiavimu energetikos srityje, ir atkreiptas dėmesys į galbūt demokratiškesnius ir skaidresnius artėjančius šios šalies prezidento rinkimus, Lietuvos ir Baltarusijos apžvalgininkai ir politologai vertina nevienareikšmiškai.
Lietuvos politologai apie praėjusį vizitą laikosi gana įvairių nuomonių: vieni jį interpretuoja kaip A. Lukašenkos palaikymą, kiti tvirtina, kad situacija yra visiškai kitokia. Kitais metais Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai pirmininkausianti Lietuva pasisako už demokratiškesnius ir skaidresnius rinkimus, kurie gali pakeisti šios šalies vidaus situaciją ir Europos Sąjungos požiūrį į Baltarusiją, atverti daugiau politinių, ekonominių ir socialinių galimybių. Ar tai iš tikrųjų laikytina Baltarusijos vadovo palaikymu?
Lietuvos prezidentė susitiko ne tik su A. Lukašenka, bet ir su opozicijos atstovais, tvirtinančiais, kad šiandien yra galimybė atsikratyti diktatūros Europos centre. Tačiau opozicija bijo, kad per priešrinkiminę kampaniją režimas gali daryti spaudimą ir tiesiog neleisti, kad rinkimai vyktų demokratiškai. Dėl to opozicijos atstovai ragina imtis visų galimų veiksmų, užtikrinančių rinkimų skaidrumą.
Atsakydamas į klausimą dėl kandidatų registravimo, A. Lukašenka pabrėžė, kad jis, kaip šalies prezidentas‚ darys „viską, kad juos įregistruotų“. Taip pat pridūrė prisidėsiantis prie palankių sąlygų, užtikrinančių opozicijos atstovų dalyvavimą keliant kandidatus bei rinkiminių komisijų veikloje. Anot jo, rinkimai vyks taip, kad „po jų niekas pirštu nerodytų į juos“ (matyt, turėjo omeny save), nes nenori, kad rinkimai praeitų kaip 2006 metais, tačiau sako nesuprantantis, „kuo jie buvo blogi“.
O blogi jie buvo dėl to, kad tarptautinės bendruomenės buvo pripažinti negaliojančiais ir pažeidžiančiais demokratinių rinkimų vykdymo principus. Iš esmės visų A. Lukašenkai valdant vykusių rinkimų rezultatai buvo falsifikuoti. A. Lukašenka patvirtino, kad iš tiesų 2006 m. rinkimų rezultatai buvo suklastoti. Tačiau ne pakeliant bendrą balsų skaičių: jis tariamai pareikalavęs jų skaičių sumažinti, kad publikai jis atrodytų tikroviškesnis.
Anot žmogaus teisių gynimo organizacijos „Belarus Watch“ atstovo Vadimo Vileitos, D. Grybauskaitės vizitas atrodo kaip netiesioginis A. Lukašenkos palaikymas, taip pat kaip įsitraukimas į informacinį karą su Rusija. Tokios pat nuomonės laikosi ir Baltarusijos politologas Valerijus Karbalevičius, teigiantis, kad Lietuvos prezidentės darbo vizitas liudija jos įsitraukimą į priešrinkiminę kampaniją.
Jis taip pat priduria, kad informacinio karo su Rusija fone Europos neutralios politikos nutraukimas yra akibrokštas Maskvai, su kuria Baltarusijos santykiai jau seniai įtempti. Politologo manymu, šis vizitas yra susijęs su neseniai įvykusiu Venesuelos prezidento Hugo Chavezo apsilankymu: per jį šalių vadovai susitarė dėl naftos tiekimo iš Venesuelos. Dėl šito klausimo tarp Baltarusijos kaimynių aštrėja konkurencija – ir Ukraina, ir Lietuva nori, kad Venesuelos naftos tranzitas eitų per jų teritoriją.
Jungtinės piliečių partijos pirmininko pavaduotojas ir vienas iš rinkimų kandidatų Jaroslavas Romančiukas D. Grybauskaitės vizitą interpretuoja kaip A. Lukašenkos bei jo pažiūrų į rinkimus ir demokratijos raidą pergalę, o ne kaip Lietuvos ir Europos Sąjungos aiškią poziciją Baltarusijos atžvilgiu. J. Romančiukas teigia, kad Rusija kalba apie žmogaus teisių pažeidimus, dingusius žurnalistus, politinius kalinius, o Lietuva tokių svarbių klausimų Baltarusijai nekelia.
Iš jo retorikos matyti, kad jis labiau orientuojasi į Rusiją ir ieško jos palaikymo, tačiau, kaip mano užsienio apžvalgininkai, Baltarusijos opozicija nėra suvienyta, taip pat nėra aiškaus ir charizmatinio lyderio, kuris galėtų tapti pagrindiniu A. Lukašenkos varžovu, dėl to Rusija nenori investuoti į amorfinę opoziciją. Informacinis karas vyksta prieš dabartinį prezidentą, tačiau jis vertina tai ne kaip karą, o kaip paprastą „apsišaudymą replikomis“ ir pabrėžia, kad tai – Kremliaus reikalai ir Baltarusija čia niekuo dėta.
O iš tiesų Kremlius labai ryžtingai spaudžia A. Lukašenką, tai rodo spalio 10 dieną per Rusijos TV Pirmąjį kanalą (ORT) parodytas siužetas, kurio, suprantama, pačioje Baltarusijoje nerodė. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvirai pareiškė, kad apiberiant Rusiją įvairiais kaltinimais ir tuo pačiu metu prašant daugiamilijoninių dotacijų vykdyti priešrinkiminės kampanijos neįmanoma.
Anot D. Medvedevo, „savo pareiškimuose prezidentas A. Lukašenka ne tik peržengia diplomatinių normų ribas, bet ir nepaiso elementarių žmogaus padorumo taisyklių. Baltarusijos vadovybė visada išsiskyrė siekimu suformuoti visuomenės sąmonėje išorinio priešo įvaizdį. Tik anksčiau tą priešo vaidmenį atliko Amerika, Europa ir apskritai Vakarai. Šiandien tas vaidmuo atiteko Rusijai.“
Toks pareiškimas išties liudija Maskvos neapykantą A. Lukašenkai, atsidūrusiam nepalankioje tarptautinėje situacijoje. Tačiau pats A. Lukašenka, kalbėdamas su Lietuvos žurnalistais, vertina santykius su Rusija ir Lietuva labiau iš ekonominės nei iš politinės pusės. Jis pabrėžia, kad šiandien ekonominis bendradarbiavimas yra ypač svarbus, pridurdamas, kad „jeigu Rusija nenori, ateis kiti, pavyzdžiui – Lietuva“.
Informacinis karas tęsiasi: neseniai per Rusijos televiziją buvo parodytas animacinis filmas apie tai, kaip A. Lukašenka prašo Rusijos finansų ministro Aleksejaus Kudrino duoti jam paskolą, tačiau šis griežtai atsako jokių pinigų neduosiantis. Kitų šalių vadovai – Italijos ministras pirmininkas Silvio Berluskonis, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II ir Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel irgi neketina jam duoti pinigų. Ir tada belieka grįžti pas A. Kudriną žadant daryti viską, ko tas paprašys. „Ko nepadarysi dėl rinkimų.“
Rusijos politologas Aleksandras Klaskovskis vertina D. Grybauskaitės vizitą kaip Baltarusijos vadovybės norą išsaugoti tiltą į Vakarus ir toliau plėtoti bendradarbiavimą. Kad pasiektų šį tikslą, šalies vadovybė turi užtikrinti skaidrius ir demokratinius rinkimus. Politologas priduria, kad nors Europos Sąjunga nesitiki įvyksiant stebuklo, ji nori gauti minimalią garantiją, kad galės parašyti varnelę prie rinkimų įvertinimo.
Iš tiesų D. Grybauskaitės, kaip Europos Sąjungos atstovės, vizitas ir pasisakymas už skaidresnius rinkimus nėra A. Lukašenkos ir jo režimo rėmimas, tai veikiau šalies demokratinio kelio ir žmogaus teisių palaikymas. Artėjantys rinkimai taip pat yra tarsi lakmuso popierėlis vertinti Baltarusijos santykiams su Europos šalimis ir santykiams tarp Europos šalių, norinčių, kaip ir opozicijos atstovai, atsikratyti diktatūros Baltarusijoje ir padėti šaliai integruotis į Europą.
Pats A. Lukašenka nebijo nei opozicijos, nei rinkimų rezultatų, nes yra įsitikinęs, kad opozicijai nepavyks destabilizuoti politinės ir ekonominės padėties šalyje. Rugsėjo pabaigoje jis pareiškė esąs nepalenkiamas, moka „klausytis, atsižvelgti į kitų nuomonę, eiti į kompromisą, bet palenkti (jį) beviltiška“. Scenarijų, kaip praeis gruodžio 19 dieną numatyti rinkimai, gali būti įvairių, tačiau viskas taps aišku tik jiems įvykus.
