REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Daug dirbu, kad sudurčiau galą su galu, jaučiuosi išsunkta. Tik darbas ir striukas miegas, trumpi savaitgaliai – daugiau nieko nematau. O dar tas nuolatinis nerimas dėl ateities... Kaip ištrūkti iš kasdienybės gniaužtų?“ – klausia vilnietė Vidmantė.

„Daug dirbu, kad sudurčiau galą su galu, jaučiuosi išsunkta. Tik darbas ir striukas miegas, trumpi savaitgaliai – daugiau nieko nematau. O dar tas nuolatinis nerimas dėl ateities... Kaip ištrūkti iš kasdienybės gniaužtų?“ – klausia vilnietė Vidmantė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atsako psichologė Rūta Bubelienė.

Jūsų bėda, Vidmante, nūnai pažįstama daugeliui. Nesuklysiu pasakiusi, kad kenčiate nuo ilgalaikio nuolatinio streso, kaip ir dauguma jūsų bendradarbių, kaimynų ir kitų, kurie nuolat persidirba, neišsimiega ir nerimauja dėl ateities. Šią būklę psichologai vadina perdegimo sindromu, kurio paplitimas Vakarų pasaulyje šiandien prilygsta epidemijai. Tai – ne tik vaizdingas posakis: juk nerimas, neigiamos emocijos, prasta nuotaika iš tikrųjų yra užkrečiami.

REKLAMA

To nuolatinio streso, kuris sukelia emocinį išsekimą, beprasmybės jausmą, nerimą, nūnai retam pavyksta išvengti, kaip ir didžiulės gyvenimo spartos. Net sąžiningai ir sėkmingai plušėdami negalime apsidrausti nuo nedarbo ar ekonominės krizės, negalime pakeisti smaugiančios mokesčių politikos ar netobulų įstatymų. O kur dar konkurencija grįstos darbo rinkos reikalavimai „būti geros formos“, „jaunai atrodyti“, „nuolat būti pasiekiamam“?! Visa tai taip pat sukelia įtampą, galop net svarbaus pokalbio metu išsikrovęs mobilusis telefonas ar prastova gatvės kamštyje spūsties metu. Lėtinis stresas mums kur kas pavojingesnis nei trumpalaikis: mat mus papjauna tuo metu išsiskiriantys hormonai. Užuot sutelkę mus ir padėję mums išgyventi, šie hormonai išderina psichiką, nualina širdį.

REKLAMA
REKLAMA

Streso hormonai mūsų protėviams padėdavo susidoroti su lokiu ar puolančių vilkų ruja, o mums jie sukelia tik nerimą, beprasmį širdies plakimą: juk nėra ką pulti, nėra nuo ko gintis. „Venkite streso, ir širdis susitvarkys“, – lyg susitarę protina mus ir kardiologai, ir onkologai, o man knieti jų paklausti: „Susimildami, kokiu gi būdu? Stresas juk nėra piktas šuo, kurio būdą galėtum apeiti saugiu atstumu, tai – benamis žvėris, kuris gali tykoti bet kur!

Kaipgi ištrūkti iš streso gniaužtų? Vargu ar tai įmanoma: galime tik šiek tiek atlaisvinti juos, liovęsi desperatiškai spurdėję. Be panikos pasiduokite stresui! Ar verta su juo kovoti? Kovodami juk prarasime paskutines jėgas. Verčiau pripažinkime, kad priešintis šiam išprotėjusiam pasauliui yra beprasmiška, bet gyventi jame vis dėlto verta. Psichologai yra pastebėję, kad žmonės, kurių darbas kupinas streso (policininkai, gaisrininkai, greitosios pagalbos darbuotojai, TV laidų vedėjai) prisitaiko prie neišvengiamos įtampos taip, kad tiesiog... liaujasi stresavę.

Galima treniruoti raumenis, bet galima treniruoti ir gebėjimą atsipalaiduoti įtemptoje situacijoje. Žmogaus psichika labai plastiška, o mes neišnaudojame nė penktadalio šios išganingos savybės! Šuo kariamas pripranta, o žmogus, kai virvės kilpa šiek tiek atsileidžia, geba net džiaugsmą patirti! Ir prie kartuvių tiek prisitaiko, kad ima laikyti jas savotišku treniruokliu... Taip, taip, juodas humoras taip pat padeda atsipalaiduoti! O jei stresą prilyginsime sutiktam palaidam piktam šuniui, mus gali išgelbėti ramus jo pakalbinimas. Ramybė taip pat užkrečiama, taigi svarbiausia šioje situacijoje – išsaugoti dvasios ramybę bei galvą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų