Lietuvai labai nesiseka, nes ten, kur anksčiau matėme sąjungininkus, dabar norima rausti apkasus. Aplink grėsmė, priešai ir miglota atominės saulės viltis toli rytuose.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė keliauja į tekančios saulės šalį pargabenti atominės saulės. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas lieka murdytis niekaip negalinčios užsidaryti senosios elektrinės reikaluose ir aiškintis Seimui, kas ten ką padarė ir ko nepadarė su lietuviškais ir europiniais pinigais.
Kadencija artėja į pabaigą, tad spėti pamatyti Japoniją yra gana svarbus uždavinys. Ne ką mažiau svarbu pasirūpinti, kad prie milijoninių srautų visokiose energetikose sėdėtų tik savi ir lojalūs, tad abiejų minėtų politikų misijos buitiškai visiškai suprantamos. Kuo toliau šalis, tuo svarbiau į ją nuvažiuoti pasistažuoti arba bent papozuoti prie įdomios architektūros ir garbės sargybos.
Frontas „Ą“
Kad buitis neužgožtų strateginių vizijų ir planų, Lietuvos politikai atranda ir kitų pramogų. Viena jų – pamėginti skubiai ir neatidėliotinai padaryti tai, kas nebuvo daroma du dešimtmečius: išmokyti bet kurį Šalčininkų lenką taisyklingai rašyti „ąžuolas“ ir be akcento kirčiuoti seniausios indoeuropiečių kalbos grožybes. Tai, kad ne visi lietuvių tautybės policininkai susidoroja su panašiomis užduotimis net ir baigę vadinamąją Pumpučio akademiją – nesvarbu. Dar labai reikia, kad jokie lenkiški užrašai neterštų Vilniaus krašto architektūros šedevrų.
Anksčiau strategine laikyta kova dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos tokia skuba nepasižymėjo. Ar kova vis dar tebėra strateginė – neaišku. Mat kovos už „ą“ ir prieš „w“, taip pat siekis padaryti Lietuvos lenkus didesniais patriotais nei patys lietuviai, akivaizdžiai užgožia kelias sustingusio energetinio fronto smulkmenas.
Sužaliuos ąžuolai
Kiekvieną kartą, kada iš bendrovės „PKN Orlen“, kuri strategiškai siekiant neįsileisti rusų, buvo įkalbėta nupirkti „Mažeikių naftą“, pasigirsta kalbų apie jos turimų akcijų perleidimą tiems patiems rusams, lietuviai maldauja, kad lenkų bendrovė to nedarytų.
Į vis dar iš popierinės stadijos neišjudančią naujos branduolinės jėgainės statybą strateginiu partneriu kviečiama Lenkija ir reiškiamos viltys, kad Varšuvos politinis ir energetinis flirtas su Maskva nenuvilios kaimynų prie Kaliningrado elektros. Dar norima, kad lenkai pagaliau imtų tiesti energetines jungtis, kuriomis Lietuva prisijungtų prie Vakarų.
Kyla du klausimai. Pirmas – ar Lietuvos ir Lenkijos kova dėl užrašų ir senų istorijų interpretavimo nėra naudinga tiems, kurie galbūt sabotuoja energetinę nepriklausomybę? Gal jie tuo naudojasi? Antras – jeigu jau pagrindine grėsme Lietuvai tapo Lenkija, mūsų sąjungininkė NATO, kuriai net garsiajame Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos plane numatytas reikšmingas vaidmuo, tai gal sieti savo energetinio saugumo tvirtovių statybą su tokia šalimi pernelyg pavojinga? Jei taip, reikia naujos – dabar jau Lenkijos – sulaikymo strategijos. Tik ar nenutiks taip, kad siekiant visus aplinkui sulaikyti, Lietuvoje sužaliuos vien malkoms skirti ąžuolai?
Tomas Čyvas
