Tryliktoji Jurgos Ivanauskaitės knyga. Skaičius šioks toks. Knyga - šiokia tokia. Anotacija apibūdina ją kaip įtaigų, sukrečiantį, psichologinį filosofinį, fantastinį kūrinį. Tarsi koks Marquezass ar Cortazaras romane dainuotų aukščiausiomis maginio realizmo stygomis. Ne taip. Deja, ne taip.
Knyga ilga, nuobodoka, detektyvas išskydęs ir vos suprantamas, o visa kita sukrauta kaip pagaliai. Apytiksliai į struktūriškai teisingą krūvą, bet vis tiek tai pagaliai ar plytos. Viena sunki plyta - Placebas, šnipų iš inspektoriaus Gudručio koncernas, dirbantis savo malonumui ir pasaulio sunaikinimui. Kiek televiziška, primena amerikiečių trilerį. Bet tai ne literatūra, o į romaną įmontuota plyta. Nuobodi, schematiška ir įdėta tik iš reikalo.
O reikalas - partrenkti skaitytoją įžvalgų gelme. Burtais, mistika, mirtimis, numirėliais. Ir kiekviena tema dėliojama kaip plyta. Grubiai, šaržuotai, laikraštiškai. Pats stilius, kaip Ivanauskaitei įprasta - publicistinis, tai romanas - laikraštis. Ne be reikalo antroji herojė Rita laikraštininkė, dora spaudos darbuotoja, ieškanti tiesos, bet kažkaip vangiai. Kaip ir visa romano tėkmė. Plytos juk nėra metaforos apibūdinti tėkmei.
Per grubus, per siauras, per siaurakaktis, per tiesmukas romanas. Puikiai žinome, kad tai ne Ivanauskaitės bruožas. Tačiau kuo bukiau, tuo geriau, tiražas juk 5000. Ir skaitytojas knygos laukia masinis. O masiniam nereikia nei filosofijos, nei psichologijos, reikia detektyvo, kurio čia gal tik pakrapyta. Romanas, kyla įspūdis, padarytas iš menkai aptašytų plytų, parašytas vienu prisėdimu, kad būtų toks. Kad būtų kasmetinis Ivanauskaitės romanas tiems, kurie skaito pavardes. Ir perka, žinoma. Dėl psichologinių ir filosofinių gelmių - jas atstoja dviejų moterų pasipasakojimai. Apie fatališkus vyrus, spaudą, būrimus ir menkystas aplink.
Ko negalima nepripažinti - Ivanauskaitė iš tų plytų pagaliau sudėlioja siužetą. Ar ne pirmą (antrą?) kartą jos romanas turi siužetą. Bet kaip ir visi, parašytas vienu prisėdimu ir viena mintimi, kurią atspėti yra sunku. Gal kad nėra teisybės pasaulyje? Kitos gilios filosofinės nei psichologinės įžiūros kaip ir nematyti. Bet anokia čia naujiena.
Spalio 3-osios “Litmenyje”, recenzuodamas “Placebą” G. Beresnevičius recenziją pavadina “Erzacinės civilizacijos aušra” - esą tą aušrą Ivanauskaitė pastebėjo ir aprašė. O aš matau tik erzacinį romaną. Ne be reikalo jis vadinasi “Placebas” - tai vaistas, duodamas už tikrą, bet esantis apgaule. Įmantrus pavadinimas ar tik nėra slaptas Ivanauskaitės pripažinimas - taip! Aš sukūriau (surašiau) erzacinį romaną ir ką jūs man. Juk tai paskelbta pačioje antraštėje. Perkūnsargis, kol kas niekieno nepastebėtas. Gal reikėtų Ivanauskaitę pagirti už tą moterišką atsargumą, už prisipažinimą jau pavadinime. Prisipažinimą, kad tai erzacinis gaminys masiniam vartojimui ir vartotojui. Nieko nauja jis nepasako, bet tai nebaisu. Joks romanas moderniais laikais nieko nauja nepasako, bet yra nepasakoma labiau ar mažiau įdomiai, labiau ar mažiau su išmone, geresniu ar blogesniu stiliumi. O čia viskas linksta į prastąją pusę.
O apie G. Beresnevičiaus didingai paskelbtą erzacinės civilizacijos aprašymą geriau patylėti: tai niekaip iki apibendrinimo nepakylantis romanas - daugybės elementų mišinys, krūvon sumėtyti pagaliai ar plytos, ir galiausiai tai romanas, kuris yra išsunktas su prakaitu, gana nuobodžiaujant, siūlantis drauge plytų pagraužti ir skaitytojui.
Ivanauskaitė Jurga. “Placebas”. Romanas - Vilnius: “Tyto alba”, 2003, 386 p.
