Visos šalys randa skirtingų būdų, kaip papildyti savo biudžetus.
Pavyzdžiui, vienos didina mokesčius už nekilnojamąjį turtą, kitos labiau apmokestina žmonių pajamas.
Tačiau yra ir tokių pavyzdžių, kai šalys sukuria visiškai naujų mokesčių, kurių dar netaiko kitos valstybės.
Turtingieji moka daugiau mokesčių
Pavyzdžiui, Norvegijoje asmenys moka 1 proc. nuo grynojo turto, kurio vertė yra nuo 1,76 mln. iki 20,7 mln. kronų (nuo 1,49 mln. iki 17,5 mln. eurų), o nuo 2022 m. – 1,1 proc. nuo didesnės sumos.
2023 m. Norvegijoje tokį mokestį mokėjo apie 672 tūkst. gyventojų, o t. y. apie 12 proc. visų šalies gyventojų. Tuo metu pajamos iš šio mokesčio išaugo ir dabar sudaro 0,6 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).
Skaičiuojant grynąjį turtą Norvegijoje, į jį įskaičiuojama tik 25 proc. pagrindinio būsto turto vertės, o akcijoms ir komerciniam nekilnojamajam turtui taikoma 20 proc. lengvata.
Tai reiškia, kad faktiškai asmuo turi daugiau turto, bet yra taikomos tam tikros lengvatos, kad mokamas mokestis nebūtų itin aukštas.
Tiesa, į turto vertinimą įtraukiamas ir užsienyje esantis turtas. Tuo metu įsiskolinimai gali būti atimami iš grynojo turto.
Tyrimų duomenys rodo, kad toks mokestis dalį turtingų žmonių paskatino palikti šalį. Pavyzdžiui, 2022 m. iš šalies išvyko 261 gyventojas, turintis daugiau nei 10 mln. kronų (8,4 mln. eurų) vertės turto, 2023 m. – 254 gyventojai, o t. y. virš 2 kartų daugiau nei prieš mokesčių padidinimą.
Tuo metu verslo žurnalo „Kapital“ sudarytame 400 turtingiausių Norvegijos žmonių sąraše nurodoma, kad net 105 iš jų dabar gyvena užsienyje arba perkėlė turtą į užsienį gyvenantiems giminaičiams.
Tiesa, nusprendus išvykti iš šalies taip pat tenka susimokėti.
Išvykstant iš Norvegijos gyventi svetur yra taikomas specialus „išvykimo mokestis“. Jis siekia 37,8 proc. ir skaičiuojamas nuo turto vertės padidėjimo, kuris viršija 3 mln. Norvegijos kronų (2,5 mln. eurų), net jei tas turtas dar nebuvo parduotas.
Tai reiškia, kad mokestis gali būti taikomas, net jei pakilo turimų akcijų vertė, nors asmuo jų dar nepardavė.
Lietuvoje toks modelis nepasiteisintų?
Kol kas nė viena nauja šalis nepasekė Norvegijos pavyzdžiu.
Tačiau ar galėtų tokią praktiką taikyti Lietuva?
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pažymėjo, kad kiekviena valstybė turi savitą ekonomikos modelį, todėl ir mokestinė politika turi būti formuojama pagal vietines realijas, o ne pagal kitų šalių pavyzdžius.
„Šalys yra skirtingos, jų branda ir išsivystymo fazės skiriasi, tad jokiais būdais negalima aklai kopijuoti kitų šalių mokesčių iniciatyvų, ypač, kai jų patirtis – tokia nevienareikšmė.
Būtina įvertinti mokestinės sistemos fiskalinį potencialą, konkurencingumą kitų kaimyninių šalių atžvilgiu, poveikį kapitalo rinkai, rizikos kapitalui ir tik po gilios analizės svarstyti, kokius patobulinimus galima būtų padaryti“, – nurodė ji.
Ekonomistė neslepia, kad Norvegijoje egzistuojantis mokestis milijonieriams ir stambių verslų savininkams neretai yra geras pavyzdys, kuomet išaugus mokesčiams kapitalas gali pasitraukti, naujos investicijos rinktis kitas šalis, o mokestinių pajamų surinkimas sunkiai dengia visus šiuos praradimus.
Todėl ji mano, kad toks modelis Lietuvai tinkamas nebūtų ir neužtikrintų tvarios ekonomikos plėtros.
„Mokestinė sistema turėtų būti stabili, atliepti Lietuvos strategines ir ekonominės politikos kryptis, kurios būtų orientuotos į ilgalaikę, subalansuotą, konkurencingą ir tvarią ekonomikos plėtrą.
Tik auganti ekonomika gali būti tvirtu pagrindu sėkmingai valstybei, tvariems viešiesiems finansams ir gausiai finansuojamoms pamatinėms viešosioms paslaugoms“, – pabrėžė I. Genytė-Pikčienė.
Anot ekonomistės, Lietuvai pasiteisinęs ekonominės sėkmės receptas iki šiol buvo priešingas šiai Norvegijos iniciatyvai, t. y. puoselėjamos palankios verslo ir investicinės sąlygos.
„Jos padėjo pritraukti tiek talentus, tiek užsienio investuotojus, kad jie atvyktų į Lietuvą, kurtų pridėtinę vertę ir darbo vietas bei mokėtų mokesčius čia, mūsų šalyje“, – atkreipė dėmesį „Artea“ vyriausioji ekonomistė.
Padėtų sumažinti nelygybę, bet sukeltų žąlą ekonomikai
I. Genytė-Pikčienė neslepia, kad tokia praktika gali sumažinti socialinę nelygybę šalyje, tačiau kartu padaryti didelę ekonominę žąlą.
„Norvegijoje, kuomet šalį paliko dalis turtingiausių gyventojų, socialinė nelygybė statistiškai gal ir sumažėjo. Vis dėlto, vargu, ar tai – didelė pergalė valstybei, nes jie savo mokesčiais jau turtino kitų šalių biudžetus, kitur investavo, steigė verslus ir kūrė darbo vietas, pureno dirvą inovacijoms ir startuoliams“, – pažymėjo ji.
Anot ekonomistės, taip yra todėl, kad tokio tipo mokesčiai yra nutaikyti į tuos mokesčių mokėtojus, kurie turi kompetencijų, instrumentų ir galimybių rinktis verslo aplinką, kur perkelti turtą, kur kurti pridėtinę vertę ar investuoti.
„Jei šalis netenka šių mokesčių mokėtojų dėl nepalankios verslo ir mokestinės aplinkos, tai nėra tik tiesioginiai mokesčių į biudžetą praradimai. Tai – ir žala tolesniam ekonomikos vystymuisi, inovacijoms, naujų verslų plėtrai ir darbo vietų kūrimui bei investiciniam patrauklumui“, – komentavo I. Genytė-Pikčienė.
Be to, sistemos pritaikymo sunkumus keltų ir kiti šalių struktūriniai skirtumai. Pavyzdžiui, Norvegijoje gyventojai gali patikrinti vieni kitų sumokėtus mokesčius, t. y. mato kitų gyventojų pajamų mokesčio (GPM) deklaracijas.
Pasak specialistės, atvira ar santykinai atvira pajamų ir sumokėtų mokesčių informacija laikoma būdu stiprinti skaidrumą, visuomenės pasitikėjimą ir kovoti su šešėliu.
Tačiau toks atvirumas nėra visuotinė praktika – daugelyje Europos valstybių į viešumą žvelgiama kur kas atsargiau, o jį riboja duomenų apsauga.
„Vis dėlto, be Šiaurės šalių praktiškai niekur kitur Europos Sąjungoje gyventojų pajamų deklaracijos nėra viešinamos. Tai lemia kultūriniai, teisiniai ir istoriniai skirtumai.
Dauguma šalių turi gilesnes asmens duomenų apsaugos tradicijas. Privatumas šiose šalyse yra vertybė, o pajamų viešinimas gali didinti nesaugumą. Įsigaliojus Bendrajam duomenų apsaugos reglamentui, asmens duomenų apsauga tapo dar didesnė, viešumą pagrįsti – dar sunkiau“, – nurodė ji.
