Jau pusantrų metų esame Europos Sąjungos (ES) nariai ir mums turėtų rūpėti ne tik tai, kas vyksta čia, Vyriausybėje ar Seime, t.y. kas vyksta Vilniuje, bet ir tai, kas vyksta Briuselyje.
Išties po pusantrų metų narystės į kitų metų ES teisėkūros programą galime pažiūrėti šiek tiek kitaip, su šiokia tokia patirtimi, kaip į savo gyvenimo programą, o ne kaip į kažkokios svetimos ES programą. Pasinaudodami savo patirtimi galime daryti kai kuriuos apibendrinimus. Todėl ir norėčiau išdėstyti keletą apibendrinančių pastabų, – besiremdamas ta pusantrų metų patirtimi ir žvelgdamas į ateitį, negu kad kalbėti apie kokius nors konkrečius ES teisės aktus. Savo apibendrinimą norėčiau suskirstyti į tris dalis.
Pirma: ką galime pasakyti apie Europos Komisijos (EK) teisėkūros darbų programą, kurią svarstome šiandien? Antra: ar mes turime savąją – Lietuvos – Europos darbų programą? Ir trečia: kaip šis Seimas dalyvauja Europos darbuose?
Taigi pirmoji mano pastabų dalis: ką galime pasakyti apie EK darbų programą? Mano pastebėjimas yra vienas. Kitų metų EK teisėkūros darbų programa yra per mažai ambicinga. Mano įsitikinimu, Europa akivaizdžiai trypčioja vietoje ir todėl šiandien ES yra ne pergalių, o tam tikra prasme nesėkmių simbolis. Nenusisekusi Lisabonos strategija, nepatvirtinta Europos Konstitucija, taip pat nelabai sėkminga susitarimo dėl 2007-2013 metų finansinės perspektyvos paieška. Visa tai yra ištisinis Europos nesėkmių sąrašas – ir gana didelių nesėkmių sąrašas. Todėl tenka tik apgailestauti ir, be abejo, tylomis stebėti, kaip globalioje konkurencijoje nuo mūsų tolsta tos pačios Jungtinės Amerikos Valstijos ir kaip baigia aplenkti Europą tokios šalys kaip Kinija ir Indija.
Atrodytų, kad po visos serijos tokių nesėkmių Europoje turėtų atsirasti ambicija pagaliau susiimti ir žengti ryžtingus žingsnius ne vien rengiant begalines strategijas, kaip reikėtų geriau Europoje tvarkytis, bet ir realiai dirbant, plėtojant bendrąją rinką, stiprinant Europos ekonomikos konkurencingumą. Bet ar tai matome kitų metų EK mums siūlomoje darbų programoje?
Nors programa pavadinta labai skambiai „Išlaisvinti visą Europos potencialą“, tačiau, tarkim, paslaugų rinkoje to potencialo išvaduoti ir toliau nesirengiama, nes paslaugų direktyvos darbų programoje taip ir nesimato. Bet yra „Tarybos reglamentas, iš dalies keičiantis reglamentą dėl bendros bananų rinkos organizavimo“. Taigi paslaugų bendros rinkos neturime ir neturėsime, bet užtai turime bananų rinką ir dar ją patobulinsime. Taigi, žiūrėdamas į kitų metų EK darbų programą, galiu dar geriau suprasti, kodėl mes, europiečiai, turime bijoti Kinijos ekonomikos veržlumo ir šiuo atveju pasakyti „deja“.
Antra: ar turime savąją – Lietuvos – Europos darbų programą? Kai Europos Komisijos teisėkūros darbų programoje matau tokį Europos sąstingį ir rūpinimąsi tik bananų rinkos reguliavimu (žinoma, šiek tiek perdedu, bet „bananus“ specialiai pabrėžiu), kyla klausimas: o mes ar turime savąją Europos darbų programą? Ar mes ruošiamės svarstyti tik Briuselyje gimstančius projektus ir toliau klaidžioti tų begalinių, Briuselyje parengtų teisės aktų detalėse ar pradedame suvokti ir savo interesus, kokios Europos mes norime, kokie mūsų strateginiai interesai, ir suvokę pradedame rūpintis ne tik EK teisėkūros programa, bet ir tuo, kaip pasiekti, kad mums svarbūs dalykai taptų svarbūs ir visai Europai. Mano įsitikinimu, tai pasieksime tik tada, jeigu suvoksime, kad mums iš Europos reikia ne vien tik europinių pinigų, struktūrinės paramos ar Europos standartus atitinkančių geležinkelių. Galų gale jeigu suvoksime, kad mums iš Europos reikia ne vien tik euro ar Šengeno narystės, bet kad mums iš Europos reikia ir kitokios Europos. Ir svarbiausia – tokios Europos Sąjungos, kurioje mes neprarastume to, ką gero, net ir palyginti su šiandienine Europa, mes dar turime. Pats svarbiausias geras dalykas, kurį mes dar išlaikome, tai per 15 metų mūsų visuomenės išsiugdytas gebėjimas keistis energingai, kartais ir gana skausmingai, prisitaikant prie greitai besikeičiančių išorės sąlygų. Mano įsitikinimu, tai ir garantuoja šiandieninį mūsų ekonomikos augimą. Senojoje Europoje tai yra tapę dideliu deficitu. Šis mūsų, taip pat ir platesnės naujosios Europos privalumas yra didelė visos išsiplėtusios Europos vertybė. Mes turime prisiimti atsakomybę, kad šie mūsų sugebėjimai taptų ir visos Europos sugebėjimais. Todėl į Europos teisėkūrą naujoji Europa, tarp jų ir mes, turime įnešti tai, kas garantuotų šiandieninės Europos Sąjungos, stagnuojančios Europos Sąjungos, dinamiškumą. Tai galės būti pasiekta tik tuo atveju, jeigu mes aiškiai apsibrėšime, kad tai šiandien yra mūsų svarbiausias prioritetas, ir tokiam prioritetui įgyvendinti ieškosime šalininkų visoje Europoje. Tada galbūt pagaliau išdrįsime pasakyti, kad visokios ES direktyvos, reguliuojančios, pavyzdžiui, darbo valandas visoje Europoje, yra paprasčiausia atgyvena, kurios neverta net pradėti svarstyti. Galbūt tada ir ES Tarybos posėdžiuose išdrįsime drąsiai pasakyti, kad kitų metų teisėkūros programa be paslaugų direktyvos paprasčiausiai negali būti patvirtinta. Iki šiol mes to dar neišdrįstame pasakyti. Turime labai aiškiai suvokti: jeigu Europos Komisijos teisėkūros programa yra per mažai ambicinga, vadinasi, ir mes buvome per mažai ambicingi. O dėl to pralaimime visi, ir Europa, ir Lietuva, kuri, turime atsiminti, yra integrali Europos, Europos Sąjungos dalis.
Ir trečias dalykas. Tai klausimas, kaip Seimas dalyvauja Europos darbuose. Mano įsitikinimu, atsakymas labai paprastas ir trumpas: paviršutiniškai. Kaip tie prasti mokinukai, kurie nespėja atlikti mokytojo, šiuo atveju Briuselio, užduotų namų darbų. Ir, mano įsitikinimu, taip yra todėl, kad Seimo Europos reikalų komitete esame paskendę begaliniuose įgaliojimų ir ataskaitų klausymuose, neišskirdami jokių strateginių Lietuvai svarbių prioritetų. Mes tik mokomės, – be abejo, – kaip reikia gyventi Europoje. Todėl turbūt vis dar mokomės ir kaip reikia Seime svarstyti Europos reikalus. Aš tikrai norėčiau matyti Seimą ir Europos reikalų komitetą, kurie sugeba nepaskęsti detalėse, o sugeba rasti kur kas daugiau laiko strateginiams dalykams. Taip pat ir tokiems kaip svarstymai, kokie yra mūsų strateginiai interesai ir kokios Europos norime. Kai aš girdžiu premjero žodžius, kad Lietuvos nacionalinė strategija 2007-2013 metams bus labai atvirai svarstoma, galiu pasakyti labai paprastą dalyką: jeigu šitokia strategija nebus tvirtinama Seime kaip specialus įstatymas, Seimas tos strategijos svarstyme iš esmės nedalyvaus. Ir aš padarysiu viską, kad iš tikrųjų šitokia strategija būtų svarstoma kaip įstatymas su visa ir ne tik Vyriausybės, bet ir Seimo atsakomybe.
Baigdamas noriu pasakyti, kad iš tiesų mes turėtume ir galėtume Europos reikalams Seime skirti kur kas daugiau strateginio dėmesio, jeigu pergalvotume savo darbų organizavimą. Todėl siūlau priimti ne tiktai tą Seimo nutarimą, kuris yra išdalytas dėl europinės teisėkūros programos, bet taip pat ir paprastą protokolinį nutarimą, kad per vieną mėnesį Seimo Europos reikalų komitetas surengtų išsamią diskusiją, ką reikia keisti europinių reikalų svarstyme čia, Seime, kad galėtume iš tiesų ne paskęsti detalėse, o svarstyti esminius, strateginius Lietuvai ir kartu visai Europos Sąjungai svarbius dalykus.
Parengta pagal kalbą Seimo diskusijoje dėl Europos Komisijos 2006 metų teisėkūros ir darbo programos
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
