REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aušrinė Šėmienė

Jos darbai žmonėms kelia nuotaiką. Paėmęs į rankas žmogeliukus iškeltomis rankytėmis, besišypsančiais veidukais, nebeliksi toks, koks buvai: juose yra kažkoks paslaptingas gerumo užtaisas, kuris priverčia kitaip pažvelgti į gyvenimą. O ką jau kalbėti apie kėdę, kuri, atsisėdus ant jos, tiesiogine prasme apkabina rankomis!

REKLAMA
REKLAMA

Rasa – ratas

Jei reikėtų nupiešti dizainerę Rasą Baradinskienę, ne, ne jos portretą, o įspūdį, kurį ji kelia, išvedžiočiau ratą. Tai jai ir išdrožiu. O ji tik nusijuokia ir sako: „Atspėjai. Ratas – mano esmė.“ Ratas, Saulė – amžinybės simbolis ir lietuvių, ir pasaulio mene. Rasos kūriniuose – papuošaluose, knygų stovuose, raktų pakabukuose, veidrodžiuose ir net korpusiniuose balduose – jis pasirodo ir pirmapradėmis formomis, ir transformuojasi į idėjas, kurias gali tik nujausti.

REKLAMA

„Dėlioju savo gyvenimo dėlionę. Iš arti žiūrint – padriki veiksmai, o iš perspektyvos – vientisas ir prasmingas kelias“, – sakė dizainerė ir pridūrė, kad jei reikėtų palyginti savo gyvenimą su muzika, tai būtų džiazas: lyg ir nėra konkrečios grojamos melodijos, labai svarbi improvizacija, atsiliepimas į gyvenime, aplinkoje ir vidinio pasaulio gelmėse „suskambančias“ temas.

Ratas Rasai – tai ir gyvenimo pilnatvė, nuolatinis judėjimas, pusiausvyra. Tai – ir viena tobuliausių, universaliausių geometrinių formų. Kartą dizainerė sukūrė asmens sargybinį – veltinį žmogiuką aukštai iškeltomis rankomis, tarsi angelą sargą, tik be sparnų. Netrukus jis „susirado“ mergaitę. Kai Rasa perskaitė garsaus dizainerio Ingo Maurerio frazę „Mes – lyg angelai su vienu sparnu: galime skristi tik apkabinę vienas kitą“, berniukas su mergaite apsikabino. Dar po metų, kūrybinio impulso metu, tarp apsikabinusių žmogeliukų atsirado trečias asmens sargybinis – mažiukas vaikelis. „Jie buvo trise. Ir tada supratau, kad čia ratas tarsi užsidarė. Kitas žingsnis – vėl vienas žmogiukas. Lyg ir tas pats, bet ir ne tas pats – nauja kokybė. Tai buvo netikėta. Iki tol man atrodė, kad gyvenimas juda, einu nuo vieno taško prie kito, vis tolyn. O per tą mažą kūrybinės išraiškos pavyzdį labai aiškiai suvokiau, kad tai, kas vyksta gyvenime, vis dėlto labai panašu į judėjimą ratu, kai viskas tarsi sukasi, bet į pradinį tašką grįžtama jau visai kitos kokybės. Nuostabu yra tai, kad apsukus ratą niekas nesibaigia“, – pasakojo menininkė.

REKLAMA
REKLAMA

Kūryba labai glaudžiai susijusi su vidiniais Rasos išgyvenimais: dabar berniukas turi sparnus, jis gali būti įvairių dydžių – nuo miniatiūrinių auskarų iki dangoraižio idėjos, ir iš įvairių medžiagų: organinio stiklo, faneros, tekstilės ir net popieriaus. Gali būti ir tik sparnai, nelygu kokia nuotaika aplanko. „Mano kūryba gimsta tikrai ne iš kančios. Žinoma, būna ir kritimo periodų, kurie tikriausiai subrandina galimybę įvertinti džiaugsmą. Vis dėlto geriausius darbus sukuriu lengvo kvėpavimo periodais. Kita vertus, man patinka ieškoti gyvenimo grožio ir prasmės kontrastuose. Kartais būtent dėl kraštutinumų gimsta kūrybiniai sumanymai. Todėl gyvenime mokausi vienodai dėkingai žvelgti į juoda ir į balta: juk be viena juk nebūtų kita. Tų kontrastų gausybė ir mano viduje. Kartais man kaip oro reikia minios, žmonių, bendravimo, bet būna periodų, kai labai trokštu vienumos ir susikaupimo. Tada mėgstu trumpam nuo visko pasislėpti“, – sakė menininkė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sukurti ir išdalyti

Norą kartais pasislėpti Rasa nešasi per gyvenimą nuo pat ankstyvos vaikystės: gavus naują žaislą svarbiausia būdavo pasislėpti, kad niekas nesutrukdytų švento ritualo jį išardyti ir pasižiūrėti, kas viduje, kaip jis veikia ir, kad nereikėtų niekam aiškinti, kodėl tai daro. Ir šiandien Rasa prisimena lėlę Timbą Limbą, su kuria gerokai privargo, kol išardė ir perprato, kaip ji pargriauta vis atsistoja. Nors po šio „tyrimo“ lėlė daugiau neatsistojo, viską atpirko kūrybos, konstravimo džiaugsmas! „Net saldu būdavo, kaip norėjosi kažką perprasti, kad po to galėčiau sukurti pati“, – pasakojo menininkė.

REKLAMA

Rasa gimė Kaune. Senelis, mamos tėtis buvo auksinių rankų meistras. Jis galėjo sumeistrauti ką tik nori: 5-ajame dešimtmetyje, kai skalbimo mašina buvo negirdėtas daiktas, jis tokią padarė kažkur nužiūrėjęs brėžinius. Buvo pagaminęs net teleskopą. Kauno širdies chirurgai iš užsienio parsiveždavo kokio nors prietaiso pavyzdį ir jo prašydavo, kad tokį patį padarytų. Ir jis padarydavo.

Kol senelis triūsdavo darbe, mažosios Rasos galvoje gimdavo įvairiausių „projektų“, pavyzdžiui, sumeistrauti žaislinę karietą ar malūnsparnį! Ji nekantriai laukdavo iš darbo grįžtančio senelio. „Brėžinius“, žinoma, nubraižydavo pati. Seneliui tekdavo sunkusis darbas – juos paversti daiktu.

REKLAMA

Genialiausias keturmetės savarankiškas dizaino kūrinys buvo veikiantis maisto ruošimo modulis –taip šis daiktas dabar būtų pavadintas. Kai močiutė nematė, Rasa vonioje nuo sienos nulupo keraminę plytelę, iš vielos padarė kojeles, apačioje padėjo žvakę ir, kai plytelė įkaito, ant jos „iškepė“ miltų paplotį. Jį tuoj pat padovanojo kaimynui senukui. Iki šiol dizainerė prisimena tą begalinį džiaugsmą, kuris užliejo kūrėją pavykus skurti veikiantį daiktą! O ar gavo barti, iš galvos išdulkėjo.

„Turėjai vyru gimti“, – pasakiau jai. O Rasa atšovė: „Yra ir moterų labai puikių dizainerių.“ Ir papasakojo dar vieną istoriją: viena iš tetų dirbo megztinių mezgykloje. Ojė, kokie tuomet vaikiškoms akims jie gražūs buvo: ryškių spalvų, raštuoti! Ketverių Rasa užsisvajojo numegzti tokį mamai. Nors šis sumanymas pasirodė esąs kiek per didelio užmojo, vis dėlto tai buvo aistros kurti įvairius daiktus kitiems pradžia. Dabar ji juokiasi: svarbu buvo ne tik kurti, bet ir nudžiuginti kitus – sukurti ir išdovanoti. Iki šiol jai svarbu, kad dizainas būtų praktiškas ir funkcionalus. Žinoma, grynoji kūryba – nuostabu, tačiau mano pašaukimas – kurti naudingus daiktus, džiuginančius žmones.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prieš sroves

Kai Rasa paūgėjo, jos tėvas architektas nusprendė persikelti arčiau gamtos. Mergaitė į pirmą klasę nuėjo Palangoje. Mažame miestelyje trūko laisvamaniško bendravimo. Labiausiai Rasa kentėjo nuo uniformizmo ir visaip su juo kovojo: jei mokytojai liepdavo į mokyklą ateiti su rudomis kojinėmis, ji būtinai užsimaudavo raudonas. Ir uniforma jos buvo ne tokia, kaip visų: mat jos teta buvo drabužių modeliuotoja, kūrė iš trikotažo. Rasa turėjo net dvi megztas uniformas: vieną – plisuotą, kitą – ne. Galima įsivaizduoti, kokia buvo mokytojų reakcija. O mergaitė mokyklą vadino kalėjimu.

REKLAMA

Užtat namie buvo kitaip: mama – filologė, anglų kalbos specialistė, mokėjo daug liaudies dainų, kūrė ir iki šiol kuria eilėraščius. Gal iš jos į dizainerės kūrinius persikraustė liaudies meno motyvai? Ir rašto darbai Rasai einasi kaip iš pypkės: interjero žurnalams ji rašo apie pasaulio dizainą.

Tėvas – labai plačių pažiūrų žmogus, labai žavėjosi La Corbusier, vieno pirmųjų modernaus dizaino teoretikų ir praktikų, darbais. Tada Lietuvoje apie jį mažai kas buvo girdėjęs. Ir ne tik žavėjosi – jų vienintelių Palangoje, o gal ir Lietuvoje, namuose buvo tėvo sumeistrautos žaliuzės. Vietoje sekcijos „Vilnius“ buvo tėvo sukonstruotos slankiosios sistemos ir netgi neregėtas dalykas – stoglangis.

REKLAMA

Bet Palanga yra kurortas, o greta – Klaipėda. Daugelio bičiulių tėvai buvo jūrininkai. Su jais atkeliaudavo „Otto“ katalogai, kurie ėjo iš rankų į rankas, diktavo madas. Gerokai jaunesnė Rasos sesutė žinojo: tame žurnale reikia nusižiūrėti drabužį ir Rasa jį padarys. Ir padarydavo: dažydavo, purkšdavo, megzdavo, siūdavo – nežmoniško stygiaus laikais visų moterų fantazija ir kūrybiškumas trykšte tryško. Kitaip nei dabar. Palangoje buvo ir dar vienas geras dalykas – jūra. Iki šiol Baltijos bangos Rasos sukurtuose kaklo papuošaluose, žieduose, ritasi net per kelis pirštus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pozityvi infekcija

Po vidurinės mokyklos Rasai buvo visiškai aišku: jos kelias – Dailės akademija. Jūra buvo iki kelių: iki stojamųjų liko du mėnesiai, per juos pasiruoš egzaminui. Labai greitai teko susidurti su realybe. „Galiu tik padėkoti likimui, kad tąkart neįstojau į tekstilę, – tikino menininkė. – Dvejus metus mokiausi Kaune naujai įsteigtoje taikomosios dailės mokykloje. Iš pradžių labai patiko, bet netrukus supratau, kad vien tekstilė man per siaura – norėjau naudoti įvairias medžiagas, kurti įvairius daiktus. Kai antrąkart stojau į Dailės akademiją, tvirtai žinojau, kur ir ko einu.“

REKLAMA

Baigusi dizaino studijas, Rasa, kaip ir daugelis jos kolegų, pasinėrė į grafinio dizaino ir reklamos sritį – kūrė prekių ženklus, įvaizdžio formavimo ir parodų ekspozicijų projektus. Pamažu brendo jos noras dirbti savarankiškai. „Nors dabar visi, kas moka paspausti kompiuterio klavišą, įsivaizduoja esą dizaineriai, vis dėlto be mokslų neišsiverčia. Aš taip pat Dailės akademijai esu dėkinga už suteiktą profesinį pamatą“, – sakė menininkė. Ir ne tik. Rasos pavyzdžiu galima pagrįsti teiginį, kad genialumas slypi paprastume: trys brūkšniukai ir trys taškiukai. Išeina veidelis, kuris šypsosi iš visų pusių, nesvarbu, iš kurios į jį žiūrėsi.

REKLAMA

Iš pradžių šis žmogeliukas turėjo tik anglišką vardą „Helpman“, nes buvo kurtas tarptautinėms parodoms. O lietuviškas vardas jam ilgai nelipo, bet dabar kūrėja jį vadina Linksmuku. Helpmenas atsirado kaip impulso, kūrybinio blyksnio rezultatas. „Tada parodai ruošiau aksesuarų kolekciją iš stilizuotų žmogaus siluetų. Jiems prireikė išskirtinio savito veido. Iš pirmo žvilgsnio labai paprasta kompozicija viską sustatė į savo vietas“, – prisiminė dizainerė. Pirmą kartą pristatydama kolekciją gausiai lankomoje parodoje Prancūzijoje, Rasa rodė ir suaugusiesiems, ir vaikams, kaip veidelis nesiliauja šypsotis, kad ir iš kur į jį žiūrėtum. Jie iškart pradėdavo juoktis. „Man tai buvo didžiulis atradimas – elementari geometrija, minimalizmas turi tokią didžiulę potenciją! Skleidžia gerą nuotaiką, kaip kokia pozityvi infekcija. Vadinаsi, ir toliau turiu kurti šia linkme“, – prisiminė dizainerė.

REKLAMA
REKLAMA

Gimė stoveliai knygoms, ant stalo krašto kabinami laikikliai, vėliau Helpmenas supaprastėjo iki padėkliuko, raktų pakabuko... Ir tapo Rasos Baradinskienės vizitine kortele. „Galbūt iš pirmo žvilgsnio mano darbai atrodo šiek tiek vaikiški. Anksčiau tai dariau nesąmoningai, dabar jau sąmoningai – mes taip skubame surimtėti! O vaikiškumas suteikia gyvenimui šarmo ir leidžia pasižiūrėti kitu kampu. Žaismingumas išvaduoja iš stingdančios rutinos, – įsitikinusi kūrėja. – Kartą perskaičiau mintį: nebijokime žaisti, nes tai – amžinos jaunystės paslaptis. Mūsų žmonės labai rimti. Tarkim, italams, prancūzams nereikia aiškinti ir įrodinėti, kad linksmi, nuotaikingi daiktai turi rasti vietą jų gyvenime. Solidžios damos ten nesibaimina įsigyti rankinę-lėlę ir ją naudoti.“ Šešiasdešimtmetė prancūzė choro dirigentė nusipirko Rasos sukrutą rankos pavidalo rankinę. Po keleto metų, kai ją dizainerė vėl sutiko, rankinė buvo siaubingai nutrinta, vadinasi, dažnokai naudota.

„Ar esi laiminga?“ – klausiu. „Manau, esu kontrastinga, kaip daugelis mūsų. Žinoma, trokštu pozityvumo, bet labai moku liūdėti ir galiu apsižliumbti žiūrėdama filmą. Ir nuo gėrio galiu pravirkti“, – atsakė ir pridūrė, kad dėkoja likimui už daug dalykų, kuriuos yra gavusi, pradedant šeima ir baigiant šalimi, kurioje gimė. „Nesu euforiška, matau spragų, problemų, tačiau turiu drąsių svajonių. Ir, žinoma, norėtųsi daugiau grįžtamojo ryšio, o Lietuva – maža šalis. Manyti, jog galiu pasiekti tokį lygį, kad galėčiau atsipūsti, tikriausiai būtų viena iš beprasmių iliuzijų. Juk ratas tam, kad judėtų pirmyn, turi nuolat suktis. Galų gale ateina laikas, kai suvoki, kad požiūris, kaip viską vertinti, irgi nėra konstanta: gali pasirinkti, ar kentėti, kad tiek daug stinga, neduota, bet gali ir iš kitos pusės pasižiūrėti. Aš renkuosi pozityvų požiūrį.“  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų