Sausio 13-osios perversmininkų bylą tyręs prokuroras Kęstutis Betingis „Balsas.lt savaitei“ atskleidė nežinomus tragiškų įvykių užkulisius.
Kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmečio išvakarėse viename populiariausių Vilniaus knygynų tarp daugybės mažiau pasiekiamų leidinių aptikau giliai užkištą vieno svarbiausių kaltinamųjų istorinėje byloje Juozo Kuolelio prisiminimų knygą „Pro kalėjimo grotas“.
„Spaudos rūmai turėjo degti, tai buvo vienas iš planų – organizuoti gaisrą, jį nufilmuoti ir parodyti užsieniui...“ Prie Vilniaus televizijos bokšto buvo šaudoma „iš įvairių taškų, tarp jų šaunant iš viršaus į nugarą...“ „Liudytoja Elena Gražienė kalbėjo: „Verkdama moteris papasakojo, kad jos bute sužeistas vaikinas sakęs, jog jį sužeidęs civilis buvo apsirengęs baltais marškiniais, juodu kaklaraiščiu, ant kurio išsiuvinėta dyva, kaip balerinų bateliai, vilkėjo baltomis kojinėmis. Tokių jaunuolių aš kitą dieną mačiau prie Aukščiausiosios Tarybos“. Tai kelios intriguojančios citatos iš J. Kuolelio knygos.
Kariškiai pripažino kaltę
Šešeriems metams laisvės atėmimo bausme nuteistas ir Vilniaus antrojoje griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, kur tuo pat metu kalėjo ir nusikalstamo pasaulio įžymybės – Henrikas Daktaras ar žurnalistą Vitą Lingį nušovęs Igoris Achremovas, bausmę atlikęs J. Kuolelis atsisakė susitikti su šių eilučių autoriumi.
Man beliko išklausyti tuometį Generalinės prokuratūros tardymo departamento Valstybinių nusikaltimų tyrimo grupės vyriausiąjį tardytoją K. Betingį. Jis su kolegomis išnarpliojo vieną didžiausių XX amžiaus Lietuvos nusikaltimų – 1991 metų Sausio 13-osios tragediją.
- Ar tiesa, kad prieš kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius sovietų kariškiai buvo sukūrę schemas, kaip efektyviau užgrobti strateginius šalies objektus? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi prokuroro K. Betingio.
- Tai buvo laikas, kai visu pajėgumu dar veikė sovietų saugumo tarnybos – KGB ir GRU. Prokuratūroje buvo įkurtas Valstybinių nusikaltimų tyrimo padalinys, kuriam ir vadovavau. Susibūrėme su jaunais prokurorais. Netrukus pradėjome tirti garsiuosius nusikaltimus.
Man, kaip vadovaujančiam Sausio įvykių tyrimui, teko susipažinti su tokiais dokumentais, kurie net šiandien sudomintų istorikus, žurnalistus.
Besąlygiškai iš anksto buvo sudarytos schemos, kaip perimti Vilniaus televizijos bokštą ir kitus objektus. Susidariau įspūdį, kad sovietų kariškiams svarbiausia buvo tikslas, bet ne aukų skaičius. Mus, prokurorus, buvo pasiekusios aiškiai nubraižytos schemos su atitinkamai išdėstytomis šaudymo trajektorijomis.
Žinau, kad būta įvairiausių kalbų dėl šaudžiusiųjų tapatybių. Tačiau patys sovietų kariškiai raštu pareiškė, kad tai jų darbas.
Kaip žinoma, 1991 metų sausio 5-ąją Pabaltijo karinės apygardos vadovybė į Lietuvą permetė du pulkus iš Pskovo desantininkų divizijos. Anų dienų įvykiams buvo ypač rengiamasi. Vieni strategavo Maskvoje, kiti – sostinės Šiaurės kariniame miestelyje įsikūrusiame štabe, o treti – partiniuose organuose.
Yra duomenų, kad net buvo paruošti tekstai, kuriuose skelbiama, jog Lietuvos liaudis neva sukilo dėl pablogėjusio gyvenimo ir žaibiškai pakilusių kainų.
Iškreipta informacija
- Ar tuometis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas buvo išsamiai informuotas apie įvykius Lietuvoje?
- Apie bendrą padėtį jis tikrai žinojo, bet esu tikras, kad jam buvo leidžiama žinoti toli gražu ne viską. Sakyčiau, M. Gorbačiovas aktyvus buvo iki tol, kol nebuvo pralietas pirmasis žmonių kraujas. Jam buvo sakoma, kad lietuviai patys sukėlė sumaištį, tad reikėjo įvesti tvarką.
Po 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje M. Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas (1991 metais išrinktas Rusijos Federacijos prezidentas – red. past.) mums geranoriškai leido susipažinti su vertingais dokumentais, suteikė leidimą apklausti įtarimų keliančius asmenis, apžiūrėti tam tikras patalpas.
Tuo metu buvome persikėlę dirbti į Maskvą ir gavome išskirtinę progą vaikštinėti Kremliaus rūmuose, aukščiausiųjų valdininkų kilimais. Tenai ir apklausėme kai kuriuos asmenis.
Tada ypač į akis krito, kad prie kiekvieno įėjimo nuo pat Raudonosios aikštės pradžios iki kiekvienų Kremliuje esančių durų, liftų, laiptų mus nuolat pasitikdavo saugumo darbuotojai.
Judesiai pasienyje
- Priminkite, kokiomis aplinkybėmis buvo sulaikyti perversmininkai?
- Pagrindinė Sausio įvykių byla buvo nagrinėjama be tikrųjų kaltinamųjų. Su Rusija ir Baltarusija mūsų specialiosios tarnybos jau buvo užmezgusios šiltus bendradarbiavimo santykius. Sužinojome konspiracinių butų, kuriuose slapstėsi perversmininkai, adresus.
1994 metų sausį su dviem Vidaus reikalų ministerijos darbuotojais tarnybiniu automobiliu „Peugeot“ išvykome į Baltarusiją. Tik po didelių pastangų pareikalavusių žygių aukščiausiųjų valdžios vyrų kabinetuose buvo atskleistos perversmininkų Mykolo Burokevičiaus, Juozo Jermalavičiaus buvimo vietos.
Tada žinojome ir Vladimiro Uschopčiko (buvusio Vilniaus karinio garnizono vado generolo – red. past.) gyvenamąją vietą. Tačiau mums buvo pasakyta, kad jis ir dar keli asmenys Baltarusijoje negyvena.
Paaiškinta, kad mums išduoda tik lietuvius, nes jie yra mūsų šalies gyventojai. Bet kitos operacijos dalies mums neleista vykdyti. Vietinių milicijos darbuotojų prašėme, kad būtume išlydėti iš miesto.
Mažoje mašinoje sėdėjome beveik kojomis įsirėmę į priekinį prietaisų skydelį. Supratau, kad reikia skubiai kirsti valstybinę sieną. Kirbėjo mintis, kad galime ir neišvažiuoti, nes iš Minsko pusės buvo pastebėtos keistos komandos.
Juk tuo metu griežtai apibrėžto teisinio bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Baltarusijos nebuvo.
Pastovėję pusvalandį gavome leidimą kirsti pasienio užkardą. Tik ją pervažiavus pro langus pamačiau mūsų link atbėgančius įsiaudrinusius kareivius, kurie kažką šaukė.
Vėliau paaiškėjo, kad geranoriškai padėję Baltarusijos pareigūnai dėl mums suteiktos paramos neteko aukštų postų.
Retkarčiais pasklinda kalbų, kad neva Sausio 13-osios byla buvo prastai tiriama. Žvelgiant teisiškai galbūt ir nelogiška, kad kai nėra kaltinamųjų – neverta jų ir teisti. Bet tuo metu irgi siūloma, kad perversmą surengę žmonės turėtų būti teisiami už akių.
To laikotarpio įvykių pagrindinis akcentas buvo sutelktas į fizinį smurtą, susidorojimą su objektus saugojusiais žmonėmis. Tačiau tai ne visas vaizdas. Už akių liko perversmas, sąmokslas, antivalstybinių organizacijų kūrimas plačiąja prasme. Pagaliau nenustatyti visi prie perversmininkų prisidėję asmenys.
Pateisinimo būti negalima
- Ar šiandien galime sakyti, kad perversmininkams teismas skyrė pernelyg griežtas bausmes?
- Tai, kad prieš teismą nereikėjo stoti didiesiems persvermininkams, kurie dirigavo visiems veiksmams iš Šiaurės miestelio, nemanau, kad kitiems teisiamiems asmenims teismo skirtos bausmės buvo griežtos. Be to, nereikia pamiršti, kad tuo metu jau buvo išvesta sovietų kariuomenė, kaltinamieji buvo senyvo amžiaus.
Žinant, kad į taikius žmones buvo šaudoma, jie buvo traiškomi tankų vikšrais, tokie veiksmai nepateisinami.
TIK FAKTAI
Baudžiamoji byla dėl sąmokslu užgrobti valdžią 1991 metų sausį Vilniaus apygardos teisme buvo pradėta 1996 metų lapkritį.
Bylos nagrinėjimas tęsėsi iki 1999-ųjų liepos vidurio.
Beveik 400 tomų byloje apklaustas 1 461 nukentėjusysis ir 3 093 liudininkai.
Prieš teismą stojo šeši iš 51 kaltinamojo, nes kiti teisėsaugai buvo nepasiekiami, jie slapstosi iki šiol.
Aktyvūs perversmo dalyviai, komunistų partijos nariai M. Burokevičius buvo nuteistas kalėti 12, J. Kuolelis – penkerius, Leonas Bartoševičius – trejus metus.
Per sausio įvykius nuo sovietų agresijos žuvo 14 laisvės gynėjų.
