Savo dar vaikystėje siuvinėtus pagalvių užvalkalus rodo senjorė Aldona. Ne viena naktis, kaip sako, paaukota, kad gimtų štai toks kūrinys.
„Ateina vakaras, tai aš ir siuvinėju. O būdavo, gi žinokit, būdavo lempos. Taigi tėvas būdavo rėkia: eik jau gulk, ba tu visų žibalų išdegysi. Ale aš gi noriu tos gelukės išsiuvinėc ir pažiūrėc, ar man išejo. Ar gražiai papuolė, ar išsiuvinėjau gražiai“, – pasakoja siuvinėtoja Aldona Kalvinskienė.
Moteris gimusi ir augusi Dzūkijoje, tad ir siuviniuose – dzūkiški raštai ir spalvos. Tiesa, saugo ji ne tik savo siuvinius, bet ir dar mamos austus lovos užtiesalus.
Ir atvirauja senjorė – labai norėtų, kad bent dalis jos siuvinių ar mamos austų darbų būtų išsaugoti ateities kartoms. Tad kai ką svarsto dovanoti kaime tik ką įsikūrusiam Raitininkų seniūnijos krašto muziejui.
„Visi gi, ir jaunimas turi suprasti, kad va buvo senovės... viskas va taip daryta, taip daryta, tai gal ir jiems įdomu būtų“, – sako Aldona.
O tokie daiktai, kaip sako tik ką įkurto seniūnijos muziejaus iniciatoriai – aukso vertės. Ir rodo, žmonės su malonumu dalijasi istorinius laikus menančiais, buityje tarnavusiais daiktais. Kai kurie šiandien ne vienam sukels šypseną – pavyzdžiui, įrenginys nusiauti batus:
„Kai būdavo tokie auliniai batai, tai žmogus labai sunkiai nusiimdavo batus. Tai ką darydavo: su viena koja priremia, tada kiša taip, ir ištraukia koją.“
Yra muziejuje ir daugiau buityje šiandien retai sutinkamų arba visai nebeišlikusių daiktų.
Dar vienas muziejaus eksponatas – senoviška dzūkiška žiūrkių gaudyklė. Arba kitaip dar, dzūkiškai, pacukų slastai.
Ir džiaugiasi muziejaus iniciatoriai per kelias savaites surinkę daugiau nei pusšimtį itin vertingų daiktų.
Ir kiekvienas muziejui dovanotas daiktas su išskirtine istorija, kaip sako įkūrėjai. Kai kurios jų bus pasakojamos tik tiems, kas pravers muziejaus duris.
„Seniausias eksponatas, tas ant to kryžiaus mūkelė, Jėzus, jau palei du šimtus metų jis, kaip sako žmonės, siekia“, – kalba muziejaus atstovė Rimutė Griškevičienė.
O mintis įkurti vietinį muziejų jo vadovui ir dar keliems muziejaus iniciatoriams, kilo neatsitiktinai, sako sodybos nyksta, o su jomis nyksta ir daiktai, kuriuos tiesiog būtina išsaugoti.
„Va, jauni ima tvarkytis, jie nemato vertės tam senam daiktui, pavyzdžiui, va čia yra stalas, kuris neseniai išgelbėtas, gal prieš savaitę laiko, jis būtų į malkas paleistas“, – pasakoja muziejaus vadovas Juozas Adomaitis.
Ir skiriasi su daiktais žmonės labai noriai.
„Va, in muziejų sako ir pacys ateisim ir patys kadu, ir anūkucį atsivesim, pažiūrėc, ar proanūkucį, kuris net nežino, kas cia per daiktas. Nei kam naudojamas buvo“, – sako R. Griškevičienė.
Dalis daiktų -– jau uždarytos Makniūnų mokyklos palikimas. Kol kas visi šie muziejaus eksponatai iš žmonių tik renkami, ir bus saugomi Raitininkų seniūnijos skirtoje patalpoje. Ji nedidukė, tad muziejaus įkūrėjai ateityje tikisi prasiplėsti, o pats muziejus iš dalies gal taps prieinamu ir platesniam visuomenės ratui, mat žada, kad jis taps virtualus. Toks muziejus kol kas pačių iniciatorių išlaikomas. Kultūros ministerija sako, kad statistikos, kiek tokių muziejų yra Lietuvoje, niekas nerenka. Tiesa, tam, kad daiktai būtų išsaugoti, kaip sako muziejaus vadovas, tenka pasikonsultuoti ir su profesionalais, tad vyksta konsultacijos su Alytaus kraštorytos bei Merkinės muziejais.
