REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiauliuose koncertavusią Aliną Orlovą pilnutėlė salė klausytojų sutiko šiltai – kaip savą. Dainininkė pristatė naujausias dainas, kurios liepą išleistos antrajame jos albume „Mutabor“.

REKLAMA
REKLAMA

Sulaukusi svaiginamos sėkmės su debiutiniu albumu „Laukinis šuo dingo“, dainininkė daug laiko praleido gastroliuodama užsienyje. Su ja kalbėjomės prieš koncertą.

REKLAMA

– Kodėl naująjį albumą pavadinai „Mutabor“?

– „Mutabor“ – tai burtažodis iš Vilhelmo Haufo pasakos „Kalifas gužas“, kurį sukuždėjęs žmogus gali pavirsti gyvūnu. Man V. Haufo pasakos labai patinka, o ši – ypač. Muzika irgi gali paversti tave kažkuo kitu, muzika – geriausia iliuzija.

– Ką labiau paveikia „Mutabor“ burtai klausytoją ar tave pačią?

– Kai groju, esu truputį užburta. Scenoje neturiu aktorinių sugebėjimų. Aš dažniausiai nežinau, ką sakyti. Koncertų metu klausytojams iš sakau dainų pavadinimus, ir viskas. Per muziką galiu išreikšti visumą – man nei gėda, nei baisu, o kai reikia atvirsti į žmogų ir kalbėti, būna sunku. Man vis dar nuostabu: groji, o kodėl groji? Keista: žmonės klauso ir klauso. Daugybė veidų.

REKLAMA
REKLAMA

– „Mutabor“ reiškia virsmą. Ar tai tavo asmeninis virsmas, kai iš niekam nežinomos mergaitės iš Visagino pavirtai žvaigžde, kurios klausosi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, Rusijoje?

– Nemanau esanti žvaigždė. Nuostabu, keista, kad visa tai vyksta. Pripratau per tą laiką kažką daryti, rašyti, dainuoti.

– Kaip apibūdintum savo muziką?

– Dainuoju, ką jaučiu. Kuriu, kai išgyvenu įvairias būsenas, kai esu nusiminusi. Kad ir kaip norėtųsi būti laimingai, negali būti vien pozityvi, gyvenime visko būna – ir liūdnų dalykų. Mėgstu skausmingą poeziją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jaunas žmogus apskritai linkęs į išgyvenimų kraštutinumus, o mintis atsiranda vėliau. Dabar mano muzikoje dominuoja emocijos.

– Muzikos kritikai „Mutabor“ įvertino kaip stipresnį, aštresnį tavo albumą, besiskiriantį nuo pirmojo „Laukinis šuo dingo“.

– Sunku man pačiai pastebėti skirtumus, nes praėjo keleri metai. Pirmąjį albumą parašiau labai anksti – būdama 16– 17 metų. Kai jį išleidau, jau albumas buvo nuo manęs atitolęs. Išgyvenu tokį tarpsnį, kai žmogus labai greitai keičiasi, o „Mutabor“ labiau atitinka šiandieninę būseną – kas aš esu dabar.

REKLAMA

– Naująjį albumą lydi vaizdo novelės socialine tema...

– Vengiu tokio įvardijimo – socialinės, bet vaizdo novelėse yra tai, kas tikra, kasdienybės dokumentika. Su kūrybine grupe, kurios vienas iš narių – Rudolfas Levulis, svarstėme, ką parodyti. Filmavimui rinkomės vietas čigonų tabore, kalėjime, senelių namuose, vaikų darželyje, diskotekoje „Kam per 30“. Visa tai gražiai pavaizduota vizualiai – tada kasdienybė įgauna kitą atspalvį. Visuomenėje vykstantys procesai, žmonės ir yra socialinis dalykas, bet nenorėjau to deklaruoti.

REKLAMA

– Pirmajame albume buvo tavo piešinių, o antrajame?

– Antrajame irgi yra – eskizai, detalės, o nuotraukos, apipavidalinimas – draugo Igno Maldžiūno. Jis labai gražiai išleido albumą, kurio tiražas Lietuvoje nėra didelis. Leidžiant pirmąjį albumą, susidomėjimas plokštelėmis buvo didesnis, o dabar – labanakt.

Manau, kad svarbiausia – koncertai, o albumas – labiau simbolinis veiksmas. Kai eini į publiką, bendrauji – tai gyviausias įrodymas to, ką turi, kokią energiją skleidi, ar paveikios tavo dainos, ar žmonėms įdomu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Jauti atgalinį ryšį?

– Jaučiu.

– Koks yra tavo klausytojas, kam tu rašai?

– Matau įvairių klausytojų: nuo mažų vaikų iki pagyvenusių žmonių. Svarbus ir kontekstas – kokia koncerto erdvė, kiek kainuoja bilietas ir panašiai. Kai kuriu, stengiuosi negalvoti apie klausytoją – būtų pražūtis. Bet koks menas yra ne dėl kažko, o tiesiog todėl, kad turi būti. Galvojant apie klausytoją atsirastų apribojimas. Pirmosios mano dainos apskritai buvo niekam. Vėliau, jau žinai, kad klausytojas laukia, gal gali nusivilti.

REKLAMA

– Bet nenusivylė? Po ilgesnės pertraukos koncertuoji Lietuvoje, ar skiriasi klausytojas Lietuvoje, Europoje, Rusijoje?

– Jeigu žmonės klausosi, tai reaguoja panašiai, nors šalys skirtingos. Kai įsijaučia, kai randa kažką sau, panašiai visi atrodo – ir rusai, ir prancūzai.

Rusijoje – pakili, karšta publika, labai familiariai mane priima, Lietuvoje – santūriau. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur labai gražu, žmonės atsisėdo ir akademiškai išklausė. „Lofte“ – neoficiali aplinka, nepardavinėjome bilietų, klausytojai aukojo, kiek galėjo, todėl buvo smagu. Šis konceratas Vilniuje bene pats geriausias – aistringa publika, atėjo daug žmonių. Jei bilietai būtų brangūs, tiek klausytojų nebūtų susirinkę. Atpažįstu savo klausytojus, jų veidus...

REKLAMA

– Ar su gastrolėmis aplankei daug Rusijos miestų?

– Sankt Peterburgą, Maskvą, Sočį, važiuosime į Krasnojarską. Įsiminė koncertas Surgute – tai naftininkų miestas Sibire. Žmonės ten daug dirba, o kultūros renginių beveik nėra. Pasirodėme miesto šventėje. Visi susirinko į milžinišką aikštę – vėjai pučia, scena toli, toli, erdvė – begalinė. Žmonių daug, jie stovi, tyli. Organizatoriai buvo jauni ir sugalvojo atvežti Alinos Orlovos koncertą, bet Surguto gyventojai tokios muzikos nesuprato.

– Kokiose šalyse artimiausiu metu koncertuosi?

– Spalio pabaigoje ir lapkritį planuojame turą po Prancūziją, bus koncertas Italijoje, po to vyksime į Rusiją.

– Kada pasirodys dar vienas tavo albumas?

– Žmogus turi būti kantrus. Kurdama skubėti nenoriu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų