- Prasidėjo vasara. Kuo ir kokiomis mintims dabar gyvenate?
- Šiandien gyvenu studentų diplominiais darbais, bet labiausiai – naujais kūrybiniais sumanymais ir artėjančiais stojamaisiais į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šiemet rinksime būsimųjų Keistuolių teatro aktorių kursą. Visada įdomu ir nekantru susitikti su jaunais žmonėmis, nes supranti, jog laukia nauja diena, naujas teatras, naujas žingsnis ir… nauja viltis. Visa tai suteikia azarto.
28-asis Keistuolių teatro sezonas buvo tarsi kažko naujo pradžia. Ankščiau rodomas anšlaginis spektaklis „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ užleido savo pozicijas visiškai kitokiam „Varnui“. Šis spektaklis bemaž visuose Lietuvos teatrų festivaliuose pelnė įvairiausių titulų, buvo itin palankiai įvertintas žiūrovų. Kaip manote, kur glūdi šio spektaklio sėkmės formulė?
Sėkmės formulę atrasti ir išrasti yra be galo sunku. Manau, kiekvienas ėjimas į ieškojimą bei nežinią mums yra įdomus iššūkis. „Varno“ sėkmė irgi neplanuota. Net kai statėme „Paskutinius Brėmeno muzikantus“, tikrai negalvojome, kad tai bus anšlaginis spektaklis. Jis mus tiesiog „vežė“: norėjom groti, perteikti savo požiūrį į hipių kartą, iš jos šiek tiek pasijuokti ir padėkoti už tai, kokią įtaką ji mums darė.
Svarbiausia atrasti, kas tuo metu tau, kuriančiam žmogui, ir supančiai trupei kirba bei virpa širdyse ir galvose. Jeigu tai pavyksta, spektaklis bus. Įvyks. Vienaip ar kitaip. Linksmas, liūdnas, tragiškas, naujoviškas, šokiruojantis – nesvarbu koks. Kirbėjimas spektaklyje arba yra, arba ne. Kalbant apie „Varną“, tas kirbėjimas buvo tikras.
Tai jau ne pirmas jūsų spektaklis, pastatytas pagal Karlą Gocį. Turbūt esate vienintelis Lietuvoje režisierius, taip artimai „susidraugavęs“ su šio autoriaus kūryba.
Visos pjesės turi panašių bruožų, nes tas pats autorius yra ir tas pats žanras. Pati commedia del’arte, kaip ją pristatė ir suprato K.Gocis, nėra tradicinė, o perėjusi per aktorių ir režisieriaus rankas ji tampa dar savotiškesnė.
Ateityje svajoju pastatyti dar vieną K.Gocio kūrinį. Laukiu to momento, kai visi aktoriai drauge pasiges žaismingumo ir stebuklo paprastuose dalykuose.
- Birželį teatre šurmuliuos jaunieji teatro kūrėjai ir žiūrovai – pirmą kartą organizuojate kūrybines teatro dirbtuves. Kaip kilo ši idėja ir kokie iššūkiai laukia jaunųjų menininkų?
- Nuo pat Keistuolių teatro įkūrimo svajojome atidaryti savotišką „Keistuollendą“, skirtą patiems mažiausiems mūsų lankytojams. Laikui bėgant supratome, kad mes patys su žiūrovu, kurio veidą atpažįstame salėje, galime bendrauti ir kitokiais būdais. Daugelis sako, kad auginame žiūrovą. Yra tiesos, nes savo spektakliais stengiamės auginti būsimąjį teatralą, žmogų, kuris kurs teatre. Jis nebūtinai bus aktorius ar režisierius, gal jis rašys apie teatrą ar kitais būdais padės teatrui išlikti.
Pagaliau pribrendo mintis, kad reikia nebijoti imtis atsakomybės ir duoti žiūrovui daugiau, nei galime duoti spektaklyje. Šią vasarą imamės tikro eksperimento – pažiūrėti, ar tas kitoks kontaktas reikalingas jaunam žmogui, ar mes pajėgūs tai padaryti. Planuodami veiklą kalbame net apie galimybę įkurti Keistuolių teatro studiją, dirbtuves ar būrelį, skirtą įvairaus amžiaus vaikams.
Ugdyti jauną žiūrovą, kuris domėtųsi ir būtų gyvas teatru, yra vienas mūsų kelių, kuriuo tikrai toliau žengsime. Į tai žiūrime atsakingai. Pastebiu, kad Keistuolių teatras yra laiptelis žiūrovui ne tik į mūsų pačių kūrybą, bet ir į kitus teatrus.
Vos pasibaigus stovyklai laukia stojamieji į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šiemet kartu su aktorėmis Egle Gabrėnaite ir Ieva Stundžyte rinksite aktorius į naują Keistuolių teatro kursą. Kokius jausmus tai sukelia?
Labai baugina, bet dar labiau įdomu. Juk viskas priklauso nuo žmonių, kurie ateis. Gali būti pats geriausias dėstytojas, profesorių profesorius, bet labai svarbu ir tai, kokie žmonės ateis. Jeigu ateis įdomūs, drąsūs ir kūrybingi, ne tik mokiniai, bet ir mokytojai bei partneriai, tuomet tikrai lauks bendri ir įdomūs ketveri metai. Tas laukimas yra smagus, nors kelia baimę ir nerimą, tačiau vis tiek ruošiesi ir jautiesi, lyg eidamas į amžiaus pasimatymą.
- Nors sezonas tik pasibaigė, ar jau turite planų ir minčių artėjančiam 29-ajam sezonui?
- Sezoną pabaigėme spektakliu „Heraklis“, kurį režisavo buvęs mano mokinys Gildas Aleksa. Šiuo spektakliu atidarysime ir kitą sezoną. Spektaklis gyvenimiškas, chuliganiškas, netgi įžūlus, tačiau savo esme be galo gilus ir jaudinantis. Kaip sakoma, „su kampu“.
Planų ateinančiam sezonui turime daug. Man be galo patinka tai, kad viską reikia pradėti nuo nulio – turi idėją ir jauti kažkur spindint žalią šviesą.
