Tikino – tikrai nesės
Dabar U. Barauskas jau lengviau atsikvėpė, nes Apeliacinis teismas jį labai pamalonino. Anksčiau neteistas ir teigiamai charakterizuotas vaikinas, kaip nustatė šis teismas, sutriuškindamas ankstesnį Kauno apygardos teismo nuosprendį, yra ne žudikas, o nuo užpuolikų gynęsis žmogus. Tik toji būtinoji gintis baigusis vieno iš užpuolikų nužudymu.
2012-ųjų pabaigoje Kauno apygardos teismas buvo pripažinęs U. Barauską žudiku ir paskyręs jam 8 metų nelaisvės bausmę. Būtinosios ginties šis teismas neįžvelgė. Nuteistasis nuosprendį apskundė, dėl to buvo paliktas laisvėje iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir dabar švenčia pergalę.
Apeliacinio teismo atstovė Kristina Petrošienė pabrėžė, kad šio teismo nutartimi jaunas vilkaviškietis nėra išteisintas – tik dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo panaikintas ankstesnysis – Kauno apygardos teismo – nuosprendis ir byla nutraukta dėl būtinosios ginties.
Ši tragiška istorija, prasidėjusi 2010-aisiais, per Jonines, nuo pat pradžių yra apauginta gandais, nes buvo nužudytas jaunas vaikinas, geriausias miestelio krepšininkas, o įtariamasis – nepilnametis, jau tada Vilkaviškyje irgi tituluotas perspektyviausiu krepšininku, kilęs iš labai palankiai vertinamos šeimos. Jis tą lemtingąjį vakarą buvo kartu su keliais savo giminaičiais, kuriuos nužudytojo draugai kaltino ir chuliganišku elgesiu, ir bendrininkavimu. Po tragedijos ne vienas kalbėjo, kad „tie turtingi giminaičiai nepilnametį išsuks nuo bausmės, jeigu jis vienas prisiims kaltę“. Pats U. Barauskas, po apkaltinimo lankydamas mokyklą, kaip dabar prisimena jo bendramoksliai, irgi dažnai kartodavo, kad „jis tikrai nesės“.
Ir nesėdo. Tiesa, Apeliacinio teismo nutartis nėra galutinė – ji gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Paaugliai – neblaivūs
„Akistata“ yra ne kartą rašiusi, kad tuomet vos 16 metų U. Barauskas, Vilkaviškio gimnazijos auklėtinis, 2010-ųjų birželio 26-osios vidurnaktį, su tėvais ir giminaičiais viešėdamas Dzūkijoje, įsivėlė į konfliktą su vietos jaunuoliais Kapčiamiestyje (Lazdijų r.). Konflikto atomazga buvo šiurpi ir skaudi – keliais dūriais peiliu buvo mirtinai sužalotas vietos gyventojas Martynas Jančiulis (21 m.), sunkių traumų neišvengė ir netolimo Barčių kaimo gyventojas Renatas Valenta (22 m.).
Iškart po įvykio „Akistatai“ apsilankius Kapčiamiestyje, jo gyventojai buvo pasipiktinę įvykusios tragedijos kaltininkais – į giminaičių sodybą švęsti Joninių atvykusių vilkaviškiečių bei kauniečių šeimomis ir jų atžalomis. Jau tada daugelis kalbintų vietos žmonių tikino, kad jeigu ne savo girtus nepilnamečius vaikus, ginkluotus peiliais, užstoję ir patys konfliktą pradėję taip pat neblaivūs atvykėlių tėvai, šiandien tuometis Kauno kolegijos verslo vadybos pirmakursis Martynas greičiausiai būtų gyvas.
Tose muštynėse nukentėjo abi pusės – lengvų sužalojimų patyrė ir vilkaviškiečiai bei kauniečiai. Kaltu dėl tragedijos buvo pripažintas vienintelis nepilnametis U. Barauskas. Jis tuokart prisipažino švaistęsis peiliu ir sužalojęs abu jaunuolius, nors aplinkiniai liudijo su peiliu matę ir Ugniaus pusbrolį kaunietį Karolį K., tuomet vos 15 metų paauglį. U. Barauskas visą laiką tikino neturėjęs tikslo ką nors sužeisti, o tik gynęsis pats ir nuo įtūžusios vietinės gaujos gynęs savo tėvą. Tokia versija kai kuriuos muštynių liudytojus tik juokino – esą tėvo ginti U. Barauskas nė nesiruošė, nes, pasišvaistęs peiliu ir išsigandęs pasekmių, dėjo į kojas ir parskuodė atgal į sodybą.
Į pagalbą puolė tėvai
Apmaudžiausia, kad vietos gyventojų ir miestelio svečių konfliktas tą vidurnaktį kilo dėl visai menkavertės priežasties. Į Kapčiamiestį atvykę paaugliai pusbroliai buvo neblaivūs ir miestelio centre išmindžiojo gėles, o Karolis K., žinomo Kauno mediko sūnus, viduryje gatvės ėmė šlapintis. Už tai abu paaugliai gavo pastabą iš netoliese sėdėjusio vietos jaunimo. Tuo žodinis konfliktas ir galėjo baigtis, tačiau apibartieji pasijuto įžeisti ir U. Barauskas paskambinęs pasikvietė tėvą. Esą prie jų prikibę „keliasdešimt vietinių“ ir, girdi, galintys juos sumušti.
Gimnazisto tėvas, nors ir neblaivus, su žmona šoko į automobilį ir atrūko į miestelio centrą ieškoti sūnaus skriaudikų. Kita mašina aiškintis atvyko ir Karolio K. tėvai. Tuomet ir kilo rimtas konfliktas, peraugęs į grumtynes. Netrukus į gatvės muštynes neapšviestoje sankryžoje įsitraukė ir keli iš baro išėję vietos gyventojai. Jie bandė apraminti U. Barausko tėvą, kuris buvo susikibęs su iš baro parūkyti išėjusiu R. Valenta.
U. Barauskas pradėjo švaistytis turėtu peiliu. Taip buvo sužalotas M. Jančiulis. Vienas dūris peiliu šiam vaikinui pažeidė kojos arteriją. Kraujo klane susmukusiam M. Jančiuliui dar mėgino padėti Karolio K. tėvas gydytojas. Jis užveržė koją diržu ir, nusprendęs, jog vaikino gyvybei pavojus negresia, grįžo į automobilį.
Paties U. Barausko teigimu, gintis jis privalėjęs, nes M. Jančiulis grėsmingai artinęsis prie jo ir norėjęs smogti. Muštynių liudytojai tikino priešingai – esą M. Jančiulis tuo metu išvis jau buvo beeinąs namo.
Vienu momentu peiliu į petį, šoną ir pilvą buvo sužalotas ir R. Valenta. Jį traumavo taip pat U. Barauskas. Vėliau buvo nustatyta, kad per tas muštynes daugiau niekas peilio neturėjo, nes, kaip teigė liudytojai, iš paauglio Karolio K. peilis buvo atimtas vos kilus muštynėms.
Beje, šiam paaugliui po tragedijos taip pat buvo pateikti įtarimai nužudymu, tačiau vėliau byla jam buvo nutraukta.
Teisininkai nevieningi
Šioje istorijoje lieka keista ir mįslinga dėl to, kad tuos pačius teisės mokslus baigę ir tais pačiais kodeksais besivadovaujantys pareigūnai situaciją vertino skirtingai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai nustatė, kad M. Jančiulis ir R. Valenta pirmieji U. Barausko nepuolė, o tik bandė nuo jo apsiginti ir buvo plikomis rankomis, be jokių ginklų ar įrankių. Kauno teisėjai tai patvirtino – būtinosios ginties neįžvelgė. Tuokart U. Barauską kaltinęs prokuroras netgi akcentavo: „Apie kokią būtinąją gintį kalbama, jeigu abu nukentėjusieji buvo užpulti iš už nugaros?! Be to, įvykio metu paauglys U. Barauskas buvo ne afekto ištiktas, o tiesiog girtas“.
Bet štai Lietuvos apeliacinis teismas tai paneigė ir nustatė priešingai. Šis teismas apibendrino, kad paauglių, viešėjusių Kapčiamiestyje, ir jų tėvų reakciją sąlygojo pačių vietos gyventojų veiksmai, o Kauno apygardos teismas nepagrįstai gynybą vertino kaip siekį pradėti muštynes, o ne kaip būtinąją gintį. Juk vien ko vertas faktas, kad vietos gyventojų, dabar jau reikia sakyti – užpuolikų, buvo kelis kartus daugiau. Anot Apeliacinio teismo, miestelio svečius puolė 20–30 ar net daugiau asmenų, todėl „galima pagrįstai manyti, kad jei U. Barauskas nebūtų aktyviai gynęsis, tai jo ir tėvų sveikatai būtų buvusi padaryta didesnė žala“. Štai todėl ir nutarta, kad „susiklosčiusiomis aplinkybėmis U. Barausko veikoje buvo visos būtinosios ginties sąlygos ir nebuvo aiškaus gynybos neatitikimo kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui“.
Paskelbus šią Apeliacinio teismo nutartį, U. Barauskui nebereikia nei į „zoną“ keliauti, nei nukentėjusiųjų ieškinius – per 134 000 litų – sumokėti, kaip buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, pripažinęs U. Barauską nužudymo dėl chuliganiškų paskatų kaltininku.
Irena Zubrickienė
