• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiau­lių dai­lės mo­kyk­los di­rek­to­rė, dai­li­nin­kė ke­ra­mi­kė Ire­na Šliu­že­lie­nė ku­ria vi­sa­me lai­ke ir vi­so­je erd­vė­je. „Nie­kaip ne­ga­liu at­sie­ti lai­ko, skir­to kū­ry­bai, val­diš­kiems dar­bams ar dar kam nors“, – at­si­dūs­ta me­ni­nin­kė. Pas­ta­rai­siais me­tais I. Šliu­že­lie­nė vėl į ran­kas paė­mė pieš­tu­ką – po­pie­riu­je iš­sau­go pa­vel­dą.

REKLAMA
REKLAMA

Ku­ria ten, kur trau­kia

Neieš­ko­ki­te vien tra­di­ci­nių Ire­nos Šliu­že­lie­nės dirb­tu­vių. Vie­ną die­ną ke­ra­mi­kės dirb­tu­ve tam­pa vir­tu­vė, ki­tą die­ną – dar­bo ka­bi­ne­tas, tre­čią – na­mų rū­sys, kur sto­vi de­gi­mo kros­nis. Ku­ria ten, kur tuo me­tu trau­kia.

REKLAMA

„Ne erd­vė įkve­pia kur­ti. Pats dar­bas su­si­ran­da vie­tą, – sa­ko I. Šliu­že­lie­nė. – Ma­no cha­rak­te­ris – ne toks. Aš ne­ga­liu il­gai ruoš­tis dirb­ti. Jei ki­lo idė­ja, jei tu­riu bent mi­ni­ma­lias są­ly­gas, kur­siu kad ir čia. Aš ne­ga­liu lauk­ti.“

I. Šliu­že­lie­nė šyp­so­si: daž­niau­siai jos dar­bus žmo­nės ma­to pa­ro­do­se ar pro­jek­tuo­se. Bet yra dau­gy­bė ki­tų mie­lų, ma­lo­nių šir­džiai da­ly­kų, dėl ku­rių ke­ra­mi­kė dirb­tu­vę įsi­tai­sė... mie­ga­ma­ja­me.

REKLAMA
REKLAMA

„Ži­no­ma, ne puo­dus ten lip­dau. Pa­puo­ša­lus ku­riu – juo­kia­si. – Įdo­mu ir ge­ra ma­ty­ti spal­vi­nes va­ria­ci­jas. Kol per­ser­gi šia li­ga, vi­sa ki­ta pa­si­stu­mia į šo­ną.“

Grį­žo į iš­sva­jo­tą mo­kyk­lą

„Esu vi­siš­ka šiau­lie­tė, ku­riai ap­lin­ky­bės lei­do bū­ti sės­liai“, – šyp­so­si I. Šliu­že­lie­nė.

Aš­tun­to­je kla­sė­je ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja nu­spren­dė, kad Ire­na tu­rė­tų lan­ky­ti Dai­lės mo­kyk­lą. Stro­pi ir klus­ni mer­gai­tė pa­klau­sė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dai­lės mo­kyk­lo­je se­kė­si pui­kiai. Rink­da­ma­si spe­cia­ly­bę, Ire­na vėl įsi­klau­sė į cha­rak­te­rį. Nė­ra lin­ku­si ri­zi­kuo­ti, ima­si to, kas ti­ki, tik­rai pa­vyks. Įvei­ku­si di­de­lį kon­kur­są, įsto­jo stu­di­juo­ti Dai­lės fa­kul­te­te Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te.

Dip­lo­mi­niam dar­bui pa­kvie­tė pro­fe­so­rius Aloy­zas To­lei­kis. Stu­den­tė ėmė­si lip­dy­ti vai­kus.

„Tau ne­ga­lė­siu duo­ti tiek, kaip ma­no ko­le­gė aka­de­mi­jo­je Ge­no­vai­tė Ja­cė­nai­tė“, – pa­ta­rė pro­fe­so­rius.

REKLAMA

G. Ja­cė­nai­tė jau­ną­ją ke­ra­mi­kę mo­kė lip­dy­ti vai­ko gal­vy­tę. Šios pa­mo­kos su­dė­tos į šian­dien ge­rai pa­žįs­ta­mus I. Šliu­že­lie­nės an­ge­lė­lius. 2004 me­tais už an­ge­lus me­ni­nin­kė bu­vo įver­tin­ta An­ge­lo Fros­to pre­mi­ja.

Dar vie­na at­si­tik­ti­nu­mų vir­ti­nė – ir I. Šliu­že­lie­nė po stu­di­jų li­ko Šiau­liuo­se. Li­ki­mas bu­vo nu­spręs­tas per dvi die­nas.

Nors pla­na­vo Aly­taus po­li­tech­ni­ku­me dės­ty­ti brai­žy­bą, pro­fe­so­rius A. To­lei­kis pa­ra­gi­no lik­ti ins­ti­tu­te. Tą pa­tį va­ka­rą prie Dai­lės mo­kyk­los au­to­bu­so lau­kian­čią ab­sol­ven­tę už­kal­bi­no mo­kyk­los pa­va­duo­to­jas Arū­nas Va­si­liaus­kas.

REKLAMA

„Neik nie­kur, nes nie­ko ge­riau, nei Dai­lės mo­kyk­la, ne­ra­si“, – nu­kir­to A. Va­si­liaus­kas.

„Man Dai­lės mo­kyk­la bu­vo mo­kyk­los idea­las, sva­jo­nių sva­jo­nė. Ši mo­kyk­la – vie­ta, kur ta­vęs nie­kas ne­že­mi­na. Jei tau šian­dien ne­pa­vy­ko, pa­vyks ry­toj. Vai­kui svar­biau­sia, kad užaug­tų pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, – sa­ko I. Šliu­že­lie­nė. – Kai pra­dė­jau dirb­ti Dai­lės mo­kyk­lo­je, taip di­džia­vau­si, kad bū­čiau į ją su­ne­šu­si vi­sus sa­vo na­mus.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Sun­ku su­vok­ti šian­die­nos val­di­nin­kų po­žiū­rį į ne­for­ma­lų­jį ug­dy­mą?

– Po­li­ti­kų pra­šau ma­ty­ti ir su­pras­ti, kad yra vi­so­kių ka­te­go­ri­jų žmo­nių. Vie­niems rei­kia tiks­lu­mo, ki­tiems ju­de­sio, tre­tiems – de­be­sė­lio. Jei bus su­vok­ta, kad kiek­vie­nas tu­ri tei­sę tu­rė­ti sa­vo vie­tą, tu­rė­si­me gra­žų mies­tą, vi­suo­me­nę.

Do­va­ną pri­va­lo iš­da­lin­ti

– Esa­te ir įstai­gos va­do­vė, ir kū­rė­ja. Kaip se­ka­si su­de­rin­ti val­diš­kus įsi­pa­rei­go­ji­mus ir kū­ry­bi­nį įkvė­pi­mą?

REKLAMA

– Ma­žiau­siai ga­lė­čiau kal­bė­ti apie bui­tį. Vi­sa­da svar­biau­si – mo­kyk­los rei­ka­lai.

Įsi­pa­rei­go­jau dirb­ti šį dar­bą. Nuo ma­nęs pri­klau­so ir suau­gę žmo­nės, mo­ky­to­jai, dar­buo­to­jai, ir vai­kai. Esu at­sa­kin­ga už juos, už jų bū­tį.

Bū­na, kad nie­kam ki­tam ne­be­lie­ka lai­ko. Bep­ras­mis po­pie­riz­mas ati­ma ir ener­gi­ją. Kai pa­sve­ri, ką nu­vei­kei, ir pa­ma­tai, kiek iš sa­vęs lai­ko pa­vo­gei, pa­si­da­ro gai­la.

Bū­na, žmo­giš­kai pa­si­skun­džiu: „Ne­be­su­si­dė­lio­ju...“. Ga­vau pa­ta­ri­mą: „Tu­ri do­va­ną, ge­bė­ji­mą. Pak­lausk sa­vęs, ar tu­ri tei­sę jį sau pa­si­lik­ti, ar pri­va­lai iš­da­lin­ti? Tai ir da­link, jei pri­va­lai tai da­ry­ti!“

REKLAMA

Per­gal­vo­ju­si sten­giuo­si da­ry­ti tai, kas džiu­gi­na žmo­nes, dėl ko ma­nęs žmo­nėms rei­kia.

Kaž­koks keis­tas tarps­nis da­bar – be­pro­tiš­ko bė­gi­mo.

– Kiek be­pro­tiš­ka­me bė­gi­me lie­ka lai­ko kū­ry­bai – da­lin­ti?

– Nie­kaip ne­ga­liu at­sie­ti lai­ko, skir­to kū­ry­bai, val­diš­kiems dar­bams ar dar kam nors. Vis­kas kar­tu. Kar­tais kū­ry­bai vi­siš­kai ne­lie­ka lai­ko.

Vie­nin­te­lė bė­da, kad pa­ra tu­ri 24 va­lan­das, o mes te­tu­ri­me dvi ran­kas.

Ko­va už bū­vį

– Kuo da­bar gy­ve­na­te?

– Ne­se­niai grį­žo­me iš me­nų mu­gės Suo­mi­jo­je. Ten da­ly­vau­ja­me ne pir­mą kar­tą, tu­ri­me drau­gų, ku­rie mus pa­si­kvie­čia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kvies­da­mi kar­tu ir įpa­rei­go­ja. Su vy­ru (ke­ra­mi­ku Vi­liu­mi Šliu­že­liu – red. pa­st.) pri­sta­to­me kū­ry­bą ir at­sto­vau­ja­me sa­vo ša­liai, sa­vo mies­tui. Me­nų mu­gė­je prie pa­vil­jo­no ka­bo Lie­tu­vos vė­lia­va, mū­sų sten­de – Šiau­lių her­bas. Vi­sa­da jį nu­si­ve­ža­me.

Grį­žę iš Suo­mi­jos dar ir dar kar­tą pa­si­mo­ko­me, kaip rei­kia gerb­ti, tau­so­ti ir to­le­ruo­ti tai, ką da­ro esan­tys ša­lia žmo­nės. Kaip ne­tu­ri­me tei­sės nu­spir­ti, nio­ko­ti, nai­kin­ti, žlug­dy­ti žmo­gų dva­siš­kai.

REKLAMA

Ga­li­me tik pa­si­mo­ky­ti, kaip suo­miai mo­ka džiaug­tis ir pa­ky­lė­ti ša­lia esan­tį, ku­ris pa­ro­dė pa­stan­gų, kū­ry­bą. Jie mo­ka žmo­gų pa­kel­ti.

– Pas mus daž­niau at­virkš­čiai, sten­gia­ma­si su­men­kin­ti. Ko­dėl?

– Gal ir is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės lė­mė. Tiek Lie­tu­vo­je, tiek emig­ra­vę tau­tie­čiai žiū­ri re­zer­vuo­tai vie­nas į ki­tą. Gal jau ge­ne­tiš­kai per­duo­da­ma? Mū­sų žmo­nės ne­tik­ri dėl ry­to­jaus, ne­tik­ri dėl vi­su­mi­nės si­tua­ci­jos.

REKLAMA

Gal ir įsta­ty­mi­nė ba­zė, eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja ne­lei­džia mums gy­ven­ti ra­miai. Jei ne­si ra­mus ir už­tik­rin­tas dėl ry­to­jaus, va­di­na­si, šian­dien ban­dai už­siim­ti ge­res­nę po­zi­ci­ją. Jei šian­dien į tą po­zi­ci­ją įlei­si ki­tą, tau ne­liks vie­tos.

To­kia si­tua­ci­ja mus kar­tais net ver­čia ne­tei­sė­tai pa­že­min­ti ki­tą. Nes gal ta­da tu pa­ts lik­si aukš­čiau.

– Kiek ir kaip ši ko­va per­si­ke­lia į me­no pa­sau­lį?

– Ly­giai taip pat, tik dar at­vi­riau. Pa­ro­do­se, kri­ti­niuo­se straips­niuo­se vi­sa tai iš­len­da ne­gra­žiais at­stū­mi­mais.

REKLAMA
REKLAMA

Mū­sų ma­ža­me mies­te, nors ir ne­daug dai­li­nin­kų te­tu­ri­me, skirs­to­ma: tas ver­tas, tas ne­ver­tas. Ši­to priim­ti ne­ga­li­ma, nes su­ga­dins ga­le­ri­jos įvaiz­dį.

Už­ten­ka to, kad ne­ran­da (gal­būt dar ne­dai­li­nin­kui) ply­še­lio – vie­tos pa­si­džiaug­ti. Pas­tum­tas žmo­gus, ko ge­ro, dau­giau ne­bep­re­ten­duos, iš jo kū­rė­jas ne­beu­žaugs.

Suo­mi­jo­je lan­kė­mės ma­žo mies­tu­ko ga­le­ri­jo­je. Da­ly­va­vo­me stik­lo pa­ro­dos kū­ri­nių ati­da­ry­me.

Pas mus pa­ro­dos au­to­rius grei­čiau­siai bū­tų ver­ti­na­mas kaip ama­ti­nin­kas ir tur­būt ne pa­ts ge­riau­sias. Ten ne­bu­vo eu­fo­ri­jos, kad jis – pa­sau­li­nė žvaigž­dė, vis­kas pa­ma­tuo­ta. Bet jis bu­vo priim­tas, jo dar­bai pa­ro­dy­ti. Jei­gu dar­be pa­vy­kęs koks „cin­ke­lis“, ga­le­ri­jos šei­mi­nin­kė ve­dė ir ro­dė, kaip tam žmo­gui pa­vy­ko!

Ne­ži­nau, gal rei­kė­tų vi­sus mū­sų žmo­nes ten nu­vež­ti, kad ra­miai pa­gy­ven­tų ir pa­si­mo­ky­tų.

Bet vėl­gi. Ko ge­ro, ne žmo­gaus vi­di­nis pa­sau­lis le­mia, o vi­su­mi­nė si­tua­ci­ja. Ko­va už bū­vį. Mes ją te­be­ko­vo­ja­me. Kiek­vie­nas – sa­vo ko­vą. Kar­tais – iš iner­ci­jos, nes ki­taip ne­be­mo­ka­me.

REKLAMA

Su­tar­ti su mo­liu

– Ka­da Šiau­liuo­se bu­vo pa­lan­kiau­sias me­tas ke­ra­mi­kai ir ko­kia si­tua­ci­ja šian­dien?

– Šiau­liuo­se ke­ra­mi­ka su­ži­ba at­ski­rais lai­ko­tar­piais ir kaž­ko­dėl vėl iš­nyks­ta.

Šiau­liuo­se ke­ra­mi­kų yra la­bai ne­daug. Pra­di­nin­kė to, ką šian­dien tu­ri­me, – Al­do­na Vi­soc­kie­nė, ke­ra­mi­ko­je dir­bo Ire­na Amb­ra­zie­nė. Vi­sa tai, ką bu­vo su­kau­pu­si ke­ra­mi­ko­je, ati­da­vė Dai­lės mo­kyk­lai. Iki šios die­nos mū­sų vai­kai nau­do­ja­si jos įran­kiais, gla­zū­ra.

Bu­vo lai­kas, kai tu­rė­jo­me ke­ra­mi­kos ko­ri­fė­jų – Gin­ta­rą Mar­ti­nio­nį. Jo dar­bai bu­vo per­liu­kai, gar­si­no Šiau­lius.

Ke­ra­mi­kos pro­ce­sas gru­bo­kas, ne­šva­rus. Gal dėl to ke­ra­mi­kų nė­ra daug. Jei no­ri su­reng­ti pa­ro­dą, su­dė­tin­ga dar­bus trans­por­tuo­ti. Ir su­pa­ka­vus kar­tais neap­siei­na­ma be nuo­sto­lių, to­dėl ke­ra­mi­kos pa­ro­dos – re­tos.

Ke­ra­mi­kų me­ka – Kau­nas. Kau­nie­čiai kas­met or­ga­ni­zuo­ja Kau­no pa­va­sa­rio ke­ra­mi­kos pa­ro­dą.

REKLAMA

Jo­je kar­tais ir mes su Vi­ta­li­ja Kur­ti­nai­tie­ne da­ly­vau­ja­me. Ge­rai, kad skir­tin­gai mąs­to­me, tad ne­si­jau­čia­me kon­ku­ren­tės. Vie­na pas ki­tą už­bė­ga­me, pa­si­žiū­ri­me, kas ku­riai pa­vy­ko, kar­tais pa­si­ta­ria­me, kar­tais pa­gelbs­ti­me, kar­tais pa­sta­bą pa­sa­ko­me. Pas­ta­bos su­ju­di­na sme­ge­nų vin­gius.

– Įsi­min­ti­ni jū­sų kur­ti an­ge­lai iš bal­to mo­lio. Te­be­tei­kia­te pir­me­ny­bę bal­ta­jam mo­liui?

– Bal­tas mo­lis man – nu­me­ris vie­nas. Jis tu­ri ne­nu­sa­ko­mos spe­ci­fi­kos. Ne­vi­siš­kai pa­si­duo­da tam, ką no­ri su juo da­ry­ti, kaž­kiek pa­si­lie­ka sau. Tu­ri šva­ros.

Ką pa­vy­ko su mo­liu su­tar­ti, lie­ka. Kū­ry­bos pro­ce­se jis ne­si­de­for­muo­ja tiek, kiek ki­tas mo­lis. Stip­raus cha­rak­te­rio ša­mo­tas, bet jis pra­šo mo­nu­men­ta­les­nių for­mų. O man kar­tais pa­tin­ka pau­ti­nė­ti smul­kius da­ly­kus.

Da­bar at­si­ran­da daug nau­jų prie­mo­nių, nau­jų gla­zū­rų. Ga­lų ga­le – ir pa­tys dirb­da­mi at­ran­da­me ne­ti­kė­tu­mų, ku­riuos ga­li­me įvar­dy­ti au­to­ri­ne tech­ni­ka. Tik, duok Die­ve, lai­ko svei­ka­tos, ūpo šias tech­ni­kas pa­nau­do­ti.

REKLAMA

– Daž­nas dai­li­nin­kas ne­no­ri kal­bė­ti apie par­duo­da­mus dar­bus. Ko­dėl?

– Kal­bė­jo­me apie ko­vą me­no pa­sau­ly­je. Vis­kas pri­klau­so nuo pa­sa­ky­mų, ver­ti­ni­mų.

„Aš ne­par­duo­du. Ma­no me­nas toks aukš­tas, kad ne tai vi­suo­me­nei, ne tam ly­giui skir­tas. Ar­ba: „Jei par­duo­du, tur­būt ma­no me­nas pra­stes­nis. Jis ne­tu­rė­tų bū­ti tin­ka­mas liau­džiai.“ Bū­na nu­ty­lė­ji­mo ir komp­lek­sų.

Aš par­duo­du sa­vo kū­ri­nius. Ki­tas da­ly­kas, kai pra­de­di vis­ką ma­tuo­ti pi­ni­gais.

Me­ni­nin­kas, kaip ir kiek­vie­nas žmo­gus, no­ri bū­ti rei­ka­lin­gas. Pa­si­ma­tuo­ja­me sa­vo vie­tą po sau­le pa­gal tai, kiek mes esa­me rei­ka­lin­gi žmo­nėms. Jei­gu ku­ri, krau­ni į san­dė­liu­ką, ką su­kū­ręs, ir nie­kam ne­pa­ro­dai, nie­kam ta­vo kū­ry­bos ir ne­rei­kia...

Kar­tais bi­jai bū­ti ne­rei­ka­lin­gas ir bi­jai apie tai pri­si­pa­žin­ti.

Anks­čiau esu sa­kiu­si: man vi­sai tas pa­ts, kas ką gal­vo­ja apie ma­no dar­bus, svar­biau­sia, kad man ge­rai. Iš tik­rų­jų tai tik vie­na pu­sė. Ki­tą pu­sę nu­ty­lė­jau.

REKLAMA

Ned­rą­su pri­si­pa­žin­ti, jog taip no­ri­si, kad ta­vo kū­ry­ba bū­tų pri­pa­žin­ta. Su lai­ku įsi­ti­ki­ni, kad esi rei­ka­lin­gas, kad ta­vo dar­bais džiau­gia­si. Ta­da at­si­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi.

Šian­dien ma­no me­tai, įdir­bis, pa­tir­tis lei­džia kal­bė­ti lais­viau.

Me­nas tu­ri su­vir­pin­ti

– 1989 me­tais pa­mink­lo pro­jek­to sta­li­niz­mo rep­re­si­jų au­koms Šiau­liuo­se at­min­ti kon­kur­se lai­mė­jo­te 2-ąją vie­tą (su V. Šliu­že­liu ir A. Šal­čiū­te). Kon­kur­sas įvy­ko, pro­jek­tas li­ko neį­gy­ven­din­tas. Mies­to skulp­tū­ros lie­ka po­pie­riu­je?

– Tą­kart tu­rė­jo­me idė­ją, ra­do­me ar­chi­tek­tę, ku­ri pa­si­ra­šė avan­tiū­rai, ir su­da­ly­va­vo­me. Pa­mink­las tu­rė­jo sto­vė­ti Alek­sand­ri­jo­je. Mus pa­ma­tė, įver­ti­no.

Mes bu­vo­me ant­rie­ji, bu­vo ir nu­ga­lė­to­jai. Iš pra­džių, ko ge­ro, ne­ras­ta ga­li­my­bių pro­jek­tui įgy­ven­din­ti, o pa­skui ne­be­bu­vo va­rik­liu­ko, ku­ris ves­tų į prie­kį.

Gal ka­da nors at­si­ras žmo­gus, ku­ris no­rės to­kią idė­ją įgy­ven­din­ti? Gal­būt bus ki­tas ob­jek­tas?

REKLAMA

Šiau­liai yra mū­sų na­mai, mū­sų mies­tas. Kiek kiek­vie­nas įdė­si­me ši­lu­mos ir ne­ga­din­si­me, tiek ir tu­rė­si­me.

– Kaip ver­ti­na­te Šiau­lių mies­to es­te­ti­nį vaiz­dą?

– Mies­tas yra sta­bi­lus kaip aš. Man sta­bi­lu­mas priim­ti­nas, at­sar­giai žiū­riu į nau­jus po­ky­čius.

La­bai prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­ma „La­pė“ ša­lia Talk­šos eže­ro. Bet ji pri­gi­jo: žmo­nės lan­ko­si, fo­tog­ra­fuo­ja­si. Jei prie ob­jek­to no­ri­si nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, ma­nau, tai yra kri­te­ri­jus, kad žmo­gus ob­jek­tą prii­ma.

La­bai svar­bi ir rei­ka­lin­ga „Auš­ros“ skulp­tū­ra, bet ne­ži­nau, ar kas nors no­rė­jo prie jos pri­si­lies­ti. Kai pir­mą kar­tą pa­ma­čiau šią skulp­tū­rą, nie­kas ne­su­vir­pė­jo šir­dy­je. O me­no kū­ri­nys tam ir yra, kad su­vir­pin­tų.

Į An­ge­lė­lį prie Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos ne­va­lin­gai at­si­su­ki. O jei praei­ni pro kū­ri­nį, kaip pro ply­tą, san­dė­liu­ką...

Man bu­vo la­bai gai­la „Kont­ra­punk­to“ ple­ne­ro me­tu su­kur­tų ob­jek­tų prie Me­nų fa­kul­te­to.

REKLAMA

Iš me­ta­lo lau­žo bu­vo pa­da­ry­ta to­kių šau­nių ob­jek­tų, to­kių idė­jų su po­lė­kiu įgy­ven­din­ta! Jie ga­lė­jo il­giau pa­bū­ti, pa­džiu­gin­ti žmo­nes. Bet be jo­kios at­ran­kos bu­vo nu­bil­din­ti at­gal į šiukš­ly­ną.

Dar ban­dė­me at­si­vež­ti į Dai­lės mo­kyk­los kie­mą, bet ne­tu­rė­jo­me lė­šų. Ma­ši­na vi­są gro­žį nu­ve­žė prie­šin­ga kryp­ti­mi.

Grįž­tu į Kau­ną. Po vie­nos va­sa­ros mies­te at­si­da­ro ge­le­žies ir ak­mens ob­jek­tai. Į juos sma­gu žiū­rė­ti. Nors Lais­vės alė­ja „pa­gy­ve­nu­si“, ob­jek­tai ją pa­da­rė jau­kes­nę, pa­gy­vi­no, pa­tau­ri­no.

Ne­sup­ran­tu, ko­dėl Šiau­liuo­se tai, kas su­kur­ta, bu­vo iš­mes­ta. Gra­ži idė­ja nu­švi­to, pa­gy­ve­no, pa­si­ro­dė žmo­nėms ir jos ne­li­ko. O ji ga­lė­jo bū­ti.

Taip ir nu­svy­ra ran­kos.

Pie­ši­niai virs kny­ga

– Praė­ju­siais me­tais ver­ti­no­te „Šiau­lių kraš­to“ kul­tū­ros prie­do „Ato­lan­kos“ or­ga­ni­zuo­to Do­ku­men­ti­nio pie­ši­nio kon­kur­so da­ly­vių dar­bus. „Ato­lan­kos“ vėl skel­bia šį kon­kur­są. Dai­lės mo­kyk­los mo­ky­to­jai ple­ne­ruo­se įam­ži­na Kel­mės ra­jo­no kul­tū­ri­nio pa­vel­do ob­jek­tus. Su­si­ti­ko dvi ge­ros idė­jos?

– Mū­sų ir „Ato­lan­kų“ su­ma­ny­mas gi­mė at­ski­rai. Pa­si­ro­do, pa­gim­dė­me dvy­nu­ką!

Do­ku­men­ti­nio pie­ši­nio idė­ja la­bai rei­ka­lin­ga, ver­tin­ga. Kad žmo­nės at­si­gręž­tų, pa­ma­ty­tų tur­tą, ant ku­rio mes au­go­me užau­go­me, ir ant ku­rio dar aug­si­me.

Kuo dau­giau pa­ma­ty­mų, tuo žmo­nių kul­tū­ra la­biau kei­sis. Kai kei­čia­si vi­di­nė kul­tū­ra, kei­čia­si ir vi­sa, kas są­ly­go­ja mū­sų vie­tą po sau­le, dėl ku­rios mes kau­na­mės. Vis­kas taip tamp­riai su­si­ję!

Dau­gy­bę da­ly­kų gy­ve­ni­mas pa­siū­lo sa­vai­me. Kar­tais bė­ga­me, ieš­ko­me, bet ne­ga­li­me ras­ti, kas tuo ta­ke­liu mus ves. O kar­tais vis­kas tar­si sa­vai­me su­si­dė­lio­ja.

Prieš po­rą me­tų Kra­žių M. K. Sar­bie­vi­jaus kul­tū­ros cent­ro ga­le­ri­jos ve­dė­ja pa­pra­šė pa­ro­dai mū­sų vai­kų dar­bų. Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą nu­va­žia­vo­me la­bai ne­ti­kė­tai, nes įpras­tai ne­spė­ja­me vi­sur da­ly­vau­ti.

Bu­vo ba­lan­džio pa­bai­ga: kal­ne­liai, sau­lė, bun­dan­ti gam­ta, čiul­ban­tys paukš­čiai. Kra­žiuo­se – ty­lu. Žmo­nių au­ra, mies­te­lio dva­sia... Taip no­rė­jo­si ten bū­ti!

Pa­gal­vo­jau: „Die­ve ma­no, vai­kus į ple­ne­rus ve­ža­me, o mes pa­tys?! Juk pieš­ti kaž­ka­da mo­kė­jo­me! Da­bar kiek­vie­nas į sa­vo ur­ve­lį įsi­lin­dęs. Kad taip su­grį­žus į jau­nys­tę... Pa­bū­ti, pa­pieš­ti...“

Nu­ta­rė­me va­žiuo­ti į Kra­žius per ato­sto­gas – ke­tu­rias die­nas pail­sė­ti. Gal kiek pa­pieš­ti.

Bet bend­ruo­me­nė mus priė­mė taip, kad įpa­rei­go­jo pieš­ti!

Suė­jo Kra­žių žmo­nės, su­si­ne­šė vai­šes, skai­tė poe­zi­ją. Su jais ra­te­lius šo­ko­me, dai­nas dai­na­vo­me. O pa­skui jie mums ir sa­ko: „Atei­si­me penk­ta­die­nį pa­žiū­rė­ti, ką nu­pie­šė­te.“

Mums bu­vo li­ku­si vie­na die­na ir dvi nak­tys! To­kį šo­ką pa­ty­rė­me: kaž­kas ap­si­ver­kė, kaž­kas suak­me­nė­jo.

Bet pa­ro­dą su­ren­gė­me. Ne­si­ti­kė­jo­me, bet į jos ati­da­ry­mą su­si­rin­ko vi­sas mies­te­lis: nuo svar­biau­sio iki ma­žiau­sio. Dė­me­sys, ši­lu­ma: žmo­nės klau­si­nė­jo įvai­riau­sių da­ly­kų. Taip be­tar­piš­ka, pa­pras­ta, že­miš­ka!

Ki­lo idė­ja iš­leis­ti kny­gą su įam­žin­tais kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų pie­ši­niais. Šie­met, jau tre­čią­jį kar­tą, va­žiuo­si­me pieš­ti bai­gia­mų­jų pie­ši­nių kny­gai.

– Pri­si­me­na­te, koks ob­jek­tas Kra­žiuo­se bu­vo pir­ma­sis?

– Var­pi­nė ant Vy­tau­to kal­no. Sun­kiai se­kė­si ją „pra­kal­bin­ti“. Bu­vo la­bai šal­ta, sau­lė skais­čiai švie­tė.

Ne­ži­nau, ar jaus­mą ga­li­ma pa­ly­gin­ti su va­žia­vi­mu dvi­ra­čiu po 30-ies me­tų. Lyg ir mo­ki, lyg ir keis­ta.

Tas pa­ts su pie­ši­mu. Už­siė­mi­muo­se vai­kams pie­šia­me, pa­ro­do­me, bet ran­ka yra šiek tiek ati­trū­ku­si nuo mąs­ty­mo, nuo to, ką akis ma­to. Iš pra­džių nė­jo kaip iš pyp­kės.

Švie­sa, sklin­dan­ti iš žmo­gaus

– Koks ry­šys už­si­mez­ga tarp dai­li­nin­ko ir pie­šia­mo kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to?

– Įgi­jo­me nau­jų pa­tir­čių. Man pa­tin­ka pieš­ti, vaiz­duo­ti tai, ką mes tu­ri­me gra­žaus ap­lin­kui. O tu­ri­me tiek gra­žaus!

Su­si­ran­di ob­jek­tą, pa­si­ruo­ši pieš­ti. Ta­ve pa­ma­tę, atei­na pa­pras­ti žmo­gu­čiai ir apie šį ob­jek­tą pa­sa­ko­ja su to­kiu pa­si­di­džia­vi­mu.

Ma­tai, kaip pa­pras­tas, su­lin­kęs kai­mo žmo­gus iš­si­tie­sia. Ko­kia švie­sa sklin­da nuo to žmo­gaus! Jam taip svar­bu, kad tai, ką jis my­li, svar­bu ir ki­tiems.

Ne bū­si­ma kny­ga svar­biau­sia, o žmo­nių švie­sa, apie ku­rią net ne­pa­gal­vo­ja­me. Mes jos ne­ma­to­me, nes bė­ga­me ris­te­le. Bai­siau­sia, kad ne­be­ma­to­me žmo­nių.

– Ar iš­girs­ta is­to­ri­ja kei­čia pie­ši­nį?

– Ma­nau, kad taip. Sun­ku pa­ly­gin­ti, kaip at­ro­dy­tų pie­ši­nys prieš pa­bend­rau­jant su žmo­gu­mi, ir po po­kal­bio.

Ko ge­ro, iš­gir­dus is­to­ri­ją, ak­cen­tuo­ja­mi ki­ti da­ly­kai. Gal­būt ne­be­pa­ma­tai ko­kio kar­ni­zo. O gal at­virkš­čiai – jis tam­pa svar­biau­sias.

Kaip pa­ly­gin­ti, pa­ma­tuo­ti ener­ge­ti­ką, ku­rią pa­lie­ki dar­be? Neį­ma­no­ma. Ji ar­ba sa­vai­me yra, ar­ba jos nė­ra.

Jei pa­ts su­žy­di, jau­ti eu­fo­ri­ją, pie­ši­ny­je sa­vai­me pa­si­jau­čia.

– Ką jus tal­pi­na­te į api­brė­ži­mą „do­ku­men­ti­nis pie­ši­nys“? Kiek ja­me svar­bus tiks­lu­mas, kiek lie­ka vie­tos sa­vi­raiš­kai?

– Vien tai, kad yra pie­ši­nys, o ne nuo­trau­ka, ro­do, kad kū­ri­nys yra pa­bu­vo­jęs žmo­gaus są­mo­nė­je. Do­ku­men­ti­nis pie­ši­nys nė­ra vien tik tiks­lus at­vaiz­da­vi­mas. Yra įdė­tas jaus­mas, su­pra­ti­mas, šir­dis ir emo­ci­ja. Sub­jek­ty­vi emo­ci­ja, nes kiek­vie­nas pri­si­lie­čia­me su sa­vo su­pra­ti­mu, sa­vo nuo­tai­ka.

– Dai­lės mo­kyk­lą lan­kan­tys moks­lei­viai tai­po­gi pie­šia do­ku­men­ti­nius pie­ši­nius. Ar per pie­ši­nį su­vok­ta is­to­ri­ja kei­čia jau­ną as­me­ny­bę?

– Mes jau­čia­me dar­bų bran­dą ir po­žiū­rio kai­tą. Do­ku­men­ti­nis pie­ši­nys, iš­mok­ta abė­cė­lė – vis­ką pa­nau­do­ji kū­ry­bo­je. Vis­kas į bend­rą ka­ti­lą – į kul­tū­rą. Blo­giau­sia, kai nė­ra po­rei­kio kur­ti ir iš kul­tū­ros ka­ti­lo sem­ti.

Nus­te­bu­sio die­vu­ko žvilgs­nis

– At­lie­ka­te ir dar vie­ną mi­si­ją – fik­suo­ja­te ob­jek­tą, ku­rio po kiek lai­ko gal­būt ne­be­liks?

– Pri­si­me­nu Kur­tu­vė­nų svir­no gais­rą. Prieš gais­rą, pa­va­sa­rį, su vai­kais svir­ną pie­šė­me. Ko­kie tie pie­ši­niai po ne­lai­mės bu­vo bran­gūs!

Kra­žiuo­se mums pa­ro­dė, kaip at­ro­dė se­no­ji baž­ny­čia. Jos ne­bė­ra, bet iš­li­ko vi­so an­samb­lio pie­ši­nys. Tur­tas, kai ga­li iš­vys­ti kad ir ki­to žmo­gaus aki­mis ma­ty­tą vaiz­di­nį.

Vis­kas yra taip tra­pu, taip tra­piai gy­ve­na­me.

– Vie­nas iš tra­pu­mo pa­vyz­džių – Ty­tu­vė­nų baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­no an­samb­lis, nu­nio­ko­tas gais­ro...

– Taip. Ty­tu­vė­nų an­samb­lį šiek tiek pie­šė­me. Šią va­sa­rą bus pro­ga vėl ap­si­lan­ky­ti.

Mes ne­ga­li­me ver­tin­ti ir su­vok­ti tur­tų, ku­rie pra­puo­lė, ver­tės. Ko ge­ro, jie neį­kai­no­ja­mi, bet su­dė­tin­ga su­vok­ti auk­są, si­dab­rą.

Bet mes ma­tė­me šil­tas me­džio skulp­tū­rė­les, iš­drož­tas pa­pras­tų pa­pras­tu­tė­lių žmo­nių, ku­rie ne­tu­rė­jo jo­kio iš­si­la­vi­ni­mo. Tos skulp­tū­ros bu­vo be­veik žmo­gaus dy­džio.

Ge­ra ži­no­ti, kad to­kia bran­ge­ny­bė per dau­gy­bę me­tų iš­sau­go­ta, žmo­nių iš­ne­šio­ta. Tiek šir­dies, tiek nuo­tai­kos, tiek ši­lu­mos įdė­ta. Tik tiek, kad jei ne­kal­bė­jo. Bet bū­tų tu­rė­ju­sios ką pa­sa­ky­ti.

La­bai rū­pi nu­va­žiuo­ti pa­žiū­rė­ti: gal jos te­bė­ra? Gal jos, man to­kios bran­gios, iš­gy­ve­no... Be bliz­ge­sio, be žė­rė­ji­mo.. Die­vu­kai, nu­ste­bu­sio­mis aki­mis..

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų