Jei būtų Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės valia, prie Kryžių kalno nekiltų joks naujas statinys. Kunigų sukritikuota, kaip nieko nenusimananti apie sakralumą, G. Drėmaitė nesupranta ir kitos naujos mados – senose bažnyčiose už Europos pinigus įrengti tualetus: „Ar kada nors kas nors ėjo į bažnyčią siusenti?!“
Paveldo dideli pinigai nesaugo
– Sakote, kad ginti viešąjį interesą šiandien Lietuvoje labai svarbu, o ginti Šiaulių krašte yra daug ką. Ką turite galvoje?
– Lietuva pasirašė Orhuso konvenciją, kuri atidaro visus kelius viešajam interesui, visuomenei. Visuomenė turi dalyvauti valstybės gyvenime, kartu svarstyti visus projektus, planus. Ir tai įteisinta konvencijoje.
Dabar yra labai daug neigiamų dalykų dėl paveldo korupcijos, ypač detaliųjų planų, kurie turi būti svarstomi su visuomene. Bet dažnai viskas formalu, visuomenė sužino, kai pastatas jau išdygęs.
Pas mus pasakyta: tik teismas gali teisingai nuspręsti, bet Kuršių nerijos pavyzdžiu žinome, kaip tai vyksta.
Geri prokurorai, geri teismai irgi remiasi viešuoju interesu.
Paveldas akcentuojamas valstybės saugumo įstatyme – paveldas yra vienas iš pamatų stipriai valstybei. Išsaugoję visą paveldą, būsime stiprūs ir įdomūs pasauliui. Tai parodė objektai, įrašyti į pasaulio paveldo sąrašus (Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, kryždirbystė, Dainų šventė...).
Turime akcentuoti vidinės kultūros vertybes. Jei vertinsime savo palikimą, istoriją, ilgai gyvensime ir egzistuosime.
– Įstatymais paveldas ginamas, o kokia realybė?
– Realybė yra mūsų pozicija. Dabar madinga sakyti: „Pradėkime kiekvienas nuo savęs“. Būkime švarūs prieš savo sąžinę.
Daug priklauso ir nuo vadovų, seniūnų, merų pozicijos. Yra ir atvirkščiai: nuolankus tarnavimas bendrai politikai, įsivešėjusiai korupcijai, kur viskas perkama už pinigus.
Prieš daugelį metų Vyriausybėje buvo pasaulio bankininkų susitikimas, kuriame vienas Šveicarijos bankininkas pasakė: „Neduok Dieve, paveldui dideli pinigai. Paveldo dideli pinigai neišsaugoja.“ Ir iš tiesų.
Europos pinigai ateina su lozungu ir mūsų valdžios palaiminimu – „rekonstrukcijai“. Nekilnojamo kultūros paveldo įstatyme nėra tokio žodžio „rekonstrukcija“ – yra tik restauravimas, atstatymas, pritaikymas.
Kai rekonstruojama, iš kultūros paveldo vertingųjų savybių lieka ašaros. Turime labai daug pavyzdžių – ir Vilniaus valdovų rūmai, ir dvarai, kurie pirmiau sudeginami, vėliau rekonstruojami.
Prieš metus Baltijos regiono valstybių premjerų susitikime kalbėta apie krizę. Premjerai konstatavo, jog išlipti iš krizės gali padėti vienintelis kelias: investuoti į paveldą.
Sutvarkytas paveldas pritraukia turistus, natūraliai pakyla šalies ekonomika.
Pasakysiu atsakingai: mūsų valdžia – ministerijos, institucijos, savivaldybės – yra labai trumparegiškos, visiškai negalvoja apie ateitį. Šiandien investuoju, padarau, o kas iš to išeis – ar subyrės, ar niekas nežiūrės – nesvarbu. Svarbu „įsisavinti“ lėšas.
– Įsisavinant kuriamas butaforinis paveldas?
– Taip. Ko gero, ir Šiauliuose rasime kavinių, restoranų – labai moderniai įrengtų su sienoje įmontuotais trimis keturias akmenimis. Suprask, čia yra paveldas, aš gerbiu paveldą.
Arba padaro gelžbetonines sijas, ant jų nupaišo gėlyčių – ir čia neva yra dar iš baroko laikų likę...
Sakralumas ir politika
– Netyla diskusijos dėl statybų prie Kryžių kalno. Kokia Jūsų nuomonė?
– Labai skauda. Mano nuomonė apie Kryžių kalną yra labai sena. Kryžių kalnas yra savaime sakralus objektas. Nereikia jo civilizuoti, jis – savaime vertybė.
Suprantu, kad buvo pastatyta laikina koplyčia, popiežiui reikėjo stogo. Bet, jam išvykus, iš karto reikėjo šį statinį išardyti.
Visą laiką labai prieštaravau mašinų stovėjimo aikštelėms, tualetams prie Kryžių kalno. Gal dar pristatysime kioskų?
Eik kilometrą arba du, medituok. Turi nusiteikti, nes Kryžių kalnas nėra muziejus, pramoga.
Pakanka, kad pranciškonai pastatė vienuolyną – ir tai truputį per arti.
Kaip dar vieną pavyzdį pateiksiu Aušros vartus. Nutarė kardinolas „patvarkyti“ laiptus, vedančius į koplyčią. Pakeitė naujais. Labai protestavome. Kalbėjau apie sakralumą: jei popiežius šiais laiptais keliais ėjo, savaime privalome išsaugoti.
Buvau sukritikuota, kad nieko nenusimanau apie sakralumą. Tą kritiką į mane paleido patys kunigai.
Dauguma kunigų irgi tapo politikais. Retas kunigas yra tradicinis sielovadininkas. Visada maniau: kuo arčiau Dievo, tuo daugiau teisybės. Deja, šiandiena to neparodo.
Suprantu, yra pinigų, kiekvienas nori savo kąsnį pasiimti. Bet kodėl pas mus nėra kažko švento? Kryžių kalnas turėtų būti tas šventas, prie kurio nekišami nagai.
Dabar senose bažnyčiose nauja banga – už Europos pinigus įrengti tualetus. Ar kada nors kas nors ėjo į bažnyčią siusenti?!
Statyk naują bažnyčią, daryk moderną...
– Laikinoji koplyčia prie Kryžių kalną įtraukta į Nekilnojamojo turto kultūros paveldo sąrašą. Kaip vyko atomazga?
– Vertinimo taryboje laba maža persvara lėmė sprendimą palikti, o ne griauti.
Buvau gavusi Šiaulių krašto kultūros fondo raštą, jame teirautasi mūsų nuomonės. Apklausiau visus komisijos narius. Pati buvau prieš koplyčios palikimą. Vėl nedidele balsų persvara nurungė „palikti“. Turėjau atsakyti raštu, kad komisija nutarė palikti šią koplyčią.
Bet yra ne tik komisijos nuomonė.
Vėl pinigai. Kažkas turi didesnę įtaką, kad pritrauktų tuos pinigus. Pastaruoju metu įsijungė net užsienio reikalų ministerija, kuri amžinai dėl paveldo būdavo tyli...
Šį kartą ir krikščionys norėjo koplyčią palikti, tai palikime.
Bet klauskime savęs: kur yra mūsų vertybės?
– Taigi, kur yra mūsų vertybės?
– Kiekvieno viduje. Jos yra arba jų nėra.
Jokie įstatymai neišmokys. Įstatymai nėra tobuli, jie ir negali būti tobuli. Visuomet gudrutis ras landą ir pralįs. Gudručių daug, bet vis tiek esu optimistė. Negali būti visada blogai.
Reikia auklėti žmogų. Nuo darželio vaikas turi žinoti, koks daiktas jo bute seniausias: močiutės skrynia ar senelio laikrodis. Ir gerbti tą daiktą. Ar mes esame kosmopolitai, ar lietuviai?
