Antradienio ryte Biržų rajono socialinių paslaugų ir Moterų krizių centrų vadovių Irenos Endziulaitienės ir Dalės Mukienės diskusiją, kur reikėtų, kaip galima greičiau, iškraustyti vakare apgyvendintą nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčią aštuoniolikmetę, nutraukė savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja. Ji teigė neturinti laiko tuščioms kalboms ir pasiūlė kuo greičiau veikti, kad būtų galima padėti merginai.
Aštuoniolika suėjo visai neseniai
Simona - ta pati laikraštyje aprašyta mergina, kuri grįžusi iš vaikų socializacijos centro dingo iš Medeikių vaikų globos namų.
Per pusantro mėnesio ji pakeitė dvi mokyklas, nes jų nelankė. Besimokydama paskutinėje sumušė kelias moksleives.
Daugelis merginą pažinojusių, net globojusių asmenų apibūdino kaip sistemos auką, kuri, paimta iš girtaujančių tėvų, nebuvo įvaikinta ar globojama vienoje vietoje, o keliavo iš rankų į rankas. Paskutinė vieta, kur ji buvo globojama, - Medeikių vaikų globos namai.
Problemų keliančia Simona atsikratyta prieš daugiau nei dvejus metus. Rajono savivaldybės administracijos prašymu rajono apylinkės teismas 2008 metų lapkričio 25 dieną išdavė leidimą vidutinės priežiūros priemonei, Simoną atiduodant į Vilniaus socializacijos centrą iki jos pilnametystės.
Kad būtina ją uždaryti į vaikų perauklėjimo įstaigą, globos namų direktorė Daiva Janonienė teismui aiškino tuo, jog jai reikalinga specialistų - psichologų pagalba. Teismui buvo aiškinama, kad nepilnametė vengia lankyti mokyklą, bėga iš globos namų, valkatauja, bendrauja su netinkamo elgesio jaunuoliais, konfliktuoja su auklėtojais. Žada pasitaisyti, bet pažadų nevykdo.
Grįžus Simonai ją pažinojusieji tvirtino, kad socializacijos centras merginą labai pakeitė į blogąją pusę. Ten gyvendama ji įsivėlė į muštynes, buvo nuteista.
Pompastiškai atidarytame Socialinių paslaugų centre vietos be namų likusiai merginai atsirado ne iškart.
Sugrįžusi į Biržus Simona įsipainiojo į istoriją, kur viešoje vietoje buvo sumušta penkiolikmetė. Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Simona buvo apibūdinta kaip neturinti nuolatinės gyvenamosios vietos, o kažkur spaudoje prasprūdo, kad ji - benamė.
Tai buvo tiesa, nes išėjusi iš globos namų Simona kurį laiką gyveno vadinamoje „baltojoje vaistinėje" pas savo tetą, vėliau - Astrave pas savo biologinę motiną.
Tiek vienur, tiek kitur buvo nuolat girtaujama.
Vėliau mergina aiškino, kad ji negalėjo lankyti mokyklų, nes naktimis neišsimiegodavo dėl nuolatinio triukšmo namuose, kur ji gyveno. Neturėjo net kur nusiprausti.
Ieškojo, kur iškraustyti
Simoną susirado Latveliuose įsikūrusios vaikų šeimynos motina Gendrutė Karitonienė.
Moteris sužinojo, kad mergina su draugėmis glaudžiasi kažkur Pasvalio rajone. Šeimynos globėja, užauginusi Simonos vyresniąją seserį, pasisiūlė jai padėti. Pažadėjo surasti mokyklą, kuri ją priimtų ir kur ji galėtų mokytis.
Mobiliojo ryšio telefono nebeturėjusi Simona į Biržus iš Pasvalio rajono parėjo pėsčiomis.
Pranešė G. Karitonienei, kad ji pasirengusi bandyti pradėti naują gyvenimą.
Vaikų šeimynos motina bandė įtikinti savo šeimą, kad mergina galėtų apsigyventi pas juos ir lankyti šalia esančią mokyklą. Tačiau tam pasipriešino kai kurie šeimos nariai.
Neįgalius vaikus globojanti moteris sakė negalinti išbalansuoti savo šeimynos. Todėl ji kreipėsi į savivaldybės lėšomis išlaikomą Moterų krizių centrą.
G. Karitonienės teigimu, pokalbis su Moterų krizių centro vadove Dale Mukiene pirmadienio vakare buvęs aštrus. Iš pradžių net nesileidusi į kalbas apie tai, kad ji turėtų apgyvendinti namų neturinčią merginą. Ir tik G. Karitonienei pagrasinus tokį elgesį iškelti į viešumą, D. Mukienė sutiko Simoną apnakvindinti. Tačiau - tik vienai nakčiai. G. Karitonienė atvežė merginą į Moterų krizių centrą, bendravo su D. Mukiene ir Socialinių paslaugų centro vadove Irina Endziulaitiene.
„Po mūsų pokalbio likau nesupratusi, už ką jos pinigus ima. Stovi tušti pastatai, o jos man aiškina, kad negali ilgiau nei nakčiai benamės apgyvendinti. Tegul mane samdo, aš pabudėsiu prie jos naktimis", - ironizavo G. Karitonienė.
Moterį nustebino ir tokį darbą dirbančios I. Endziulaitienės kalba su pagalbos ieškančia mergina.
„Užuot leidus jai pailsėti, prasidėjo priekaištai ir klausimai, kodėl ji čia, o ne kur kitur, kodėl ji tokia ir anokia", - stebėjosi G. Karitonienė.
Kitą dieną, kai Biržų socialinių paslaugų centre apsilankė korespondentė, I. Endziulaitienė su D. Mukiene svarstė, kur Simoną būtų galima iškelti. Ieškojo internete, skambino į įvairias globos įstaigas. Buvusiai globėjai D. Mukienė tikino, kad jai vienai dirbti per sunku, o kitos darbuotojos atostogauja. Be to, neaišku, iš kur gauti lėšų apgyvendintos merginos maitinimui.
Tačiau atvykusi savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedra Gedvilienė pabrėžė, kad mergina turi teisę gyventi čia bent savaitę. Priešingu atveju neaišku, kam tas Moterų krizių centras išvis reikalingas.
I. Endziulaitienė staiga pakeitė nuomonę, tikino rasianti lėšų ir merginos maitinimui, ir jos priežiūrai.
G. Gedvilienė sakė pasirūpinsianti, kad Simona būtų priimta į dar vieną mokyklą, pradėjo ieškoti jai buto. Įrašė į eilę socialiniam būstui gauti.
Jei buto rasti nepavyks, kitą savaitę ją apgyvendinti pažadėjo Pačeriaukštėje veikiančio Pagalbos centro darbuotojai.
Su korespondente kalbėjusios Simoną anksčiau globojusios moterys svarstė, kodėl šia mergina labiau nepasirūpino net dviejų mokyklų pedagogai bei socialiniai darbuotojai.
Girta motina pasislėpė spintoje
Nors Simonai jau aštuoniolika ir vaiko teisių sargai formaliai neprivalėtų ja rūpintis, tačiau, anot G. Gedvilienės, moralinė atsakomybė lieka.
Juolab kad Simonos biologinė motina, kurios motinystės teisės buvo atimtos jos pirmiesiems vaikams, savo gyvenimo būdo nepakeitė. Šiuo metu ji su kitu vyru augina dar vieną atžalą.
Nuo pat gimimo mergaitė, kaip ir jos vyresnė sesuo, keliauja iš rankų į rankas. Kai tėvai nustoja gerti ir apsitvarko, ji būna namuose, kai pradeda girtauti - išvežama į globos namus.
Vaikų globos namų darbuotojai gerai pamena, kad dar būdama keturmetė mergytė kažkam iš jų grojant pianinu išdainuodavo visas smulkmenas apie namuose vykstančias orgijas...
Antradienį G. Gedvilienė su Simona nuvyko į Astravą. Merginos motina Roma L., išvydusi Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovus, nuo jų pasislėpė... spintoje.
Bet moteriai teko išlįsti. Taip pat Simonai atiduoti jos daiktus bei banko korteles.
Girtas patėvis korespondentei aiškino, kad Simona jo visiškai neklausė, o motina tikino, kad pas juos dvi savaites gyvenusi dukra jei tedavė vos 28 litus.
„Kodėl aš jai turėjau duoti? Ir taip visus pragėrė", - stebėjosi Simona.
Vėliau G. Gedvilienė minėjo, kad šeimoje padėtis vėl bloga, tad gali tekti spręsti klausimą dėl jaunylės aštuonmetės dukters apgyvendinimo vaikų globos įstaigoje, kuri, beje, jau ir taip perkrauta - čia gyvena net 32 vaikai.
Tiesiog nepavyko
Pati Simona, kuri vos prieš du mėnesius sulaukė aštuoniolikos, atrodo tarsi vaikas. Tiesa, labai uždaro būdo ir išmokusi paslėpti savo tikruosius jausmus.
Tačiau apie tai, kad jai kažkur labai labai skauda, tik ji nežino, kaip tai išrėkti, rodo ant rankų aštriu daiktu išpjaustyti rėžiai ir gili žaizda vienoje rankoje.
Į klausimą, kodėl ji tai daro, Simona atsakė trumpai: „Tiesiog man nepavyko..."
Jurgita Vitkauskienė
