Kai valstybės švenčių išvakarėse tautai primygtinai kartojama, kad ji neužmirštų iškelti vėliavų, staiga pakvimpa gūdžiu sovietmečiu. Ypač kai primenama, kas laukia neklusniųjų. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, pasiūlęs tautiečių nebeprievartauti ir tokią tvarką griauti, atrodo, gaus antausį. Politikus ne juokais piktina toks ministro siūlymas.
Ministro motyvas - gal ne visi žmonės turi pinigų vėliavai nusipirkti. Pažerta ir daugiau samprotavimų, kodėl reikėtų panaikinti tokią prievolę. Esą žmonėms ir įmonėms kyla nepatogumų, sunku kontroliuoti nevykdančius šios pareigos. R.Šimašiaus nuomone, vėliavą per valstybės šventes kelti derėtų iš patriotinių paskatų. Šiaip, mano ministras, Trispalvė turėtų plazdėti ant valstybės ir savivaldybės institucijų.
Pasakojimai, kad paprastas danas ar švedas laiko moraline pareiga savo kieme išskleisti valstybės vėliavą, kol kas mums skamba lyg pasaka. Pas mus, deja, per valstybės šventes vaizdas būna liūdnas. Neretai ant privataus namo vėliavos nepamatysi. Prie dažno plevėsuoja tokios vėjo, lietaus ir saulės išblukintos, kad būtų sunku pasakyti, kokios yra tikrosios Trispalvės spalvos.
O juk atrodė, kad sulaukėme tokių laikų, kada didžiuosimės keldami Trispalvę.
Kas mums atsitiko ir kodėl žmonės nenoriai kelia vėliavas, valdžiai, atrodo, nė motais.
Universitetai
“Aš vėliavos nekeliu. Niekas manęs to daryti neprivers", - tai vilniečio statybininko Gintaro Griciūno žodžiai. Suklusti privertė Gintaro prisipažinimas, kad pirmąkart Trispalvę jis iškėlė būdamas trylikos, 1976-aisiais, niūriais Brežnevo laikais.
Gintaro vaikystė pralėkė Vabalninke (dabar - Biržų r.). Miestelis tada buvo rajono centras. Tėvas Antanas Griciūnas dirbo vykdomojo komiteto pirmininku. Pasak Gintaro, jis sakė esąs vienintelis nepartinis vykdomojo pirmininkas visoje Lietuvoje.
“Buvome vaikai kaip vaikai. Siautėme, bastėmės po miškus, po laukus, žaidėme indėnus. Užklysdavome į apleistas sodybas kaip kokie lobių ieškotojai. Palėpėse rasdavome įvairių senovinių knygų. Tempiau į namus ir skaitydavau. Taip atradau ir Adolfo Šapokos “Lietuvos istoriją". Skaičiau ir nesupratau, kodėl ji taip skiriasi nuo tos istorijos, kurios mus mokė mokykloje. Senelis, dalyvavęs šturmuojant Berlyną, man pasakojo apie karą. Irgi kitaip, nei rašė vadovėliai", - tokius pasakojimus vaikas krovėsi galvon.
Geriau už kitus bendraamžius jis žinojo gyvojo fakelo Romo Kalantos istoriją. Kaune mokęsis vyresnis brolis grįždavęs išpasakodavo, kas vyksta Laikinojoje sostinėje. Ir “Amerikos balso" klausydavo tol, kol tėvas neužklupdavo.
“Ta kitokia tiesa buvo tokia viliojanti, kad parkelyje vieną pavakarę su draugais iškėlėme Trispalvę", - Gintarui dabar sunku atsakyti, ar tai buvo tik paaugliškas žaidimas, ar kas rimčiau.
Vaikų darbas buvo smeigtukais prie medžių ir ant namų sienų prismaigstyti popieriaus lapeliai su žodžiais: “Duokit mėsos ir laisvę". Tokie reikalavimai su Gedimino stulpais buvo atsiradę net ant vykdomojo sienos.
Išdykaujančius vaikus kažkas matė, bet kas iškėlė vėliavą - ne. Trispalvė buvo pririšta prie pačios medžio viršūnės. O ši laiba, suaugusio neišlaikytų, todėl kol ją nukrapštė, praėjo kelios dienos.
“Paskui ir prasidėjo! Kvietė mus po vieną pas mokyklos direktorių. Ten buvo dar pavaduotoja ir kažkoks saugumietis. Klausinėjo, kur buvau tą dieną, ką veikiau, kas vėliavą iškėlė. Neprisipažinau. Ne tik aš, niekas iš mūsų neprisipažino. Mano tėvas irgi dėl to velnių gavo", - prisimena visai nevaikiškas išdaigas Gintaras.
Galbūt iš jo būtų išėjęs neblogas lengvaatletis. Bet per politiką Gintaras turėjo atsisveikinti su Panevėžio sporto mokykla. Sako, draugams padainavo dainą apie R.Kalantą. Tą dainą mėgdavo jaunimas. Auklėtoja jį įdavė saugumui ir Gintarą iš mokyklos pašalino.
“Degė" Gintaras ir tarnaudamas armijoje Rygoje. Jo iniciatyva lietuviai šventė Vasario 16-ąją. Žinia, žinoma, pasiekė dalinio politruką. Po poros dienų prieš rikiuotę jam paskelbta bausmė - 5 paros arešto už nacionalinės nesantaikos kurstymą.
“Tada užuot pasakęs, kad esu kaltas, atsakiau, kad tarnauju Tarybų Sąjungai. Už tai gavau dar 5 paras gauptvachtos", - Gintaro būta tikro užsispyrėlio. Bet dėl bausmės jis nenusiminė. Sako, toje kameroje, kurioje stūmė paras, buvo prikalta lentelė, kad joje kalėjo didžiojo proletariato vado Vladimiro Lenino bendražygė Nadiežda Krupskaja.
O paskui Gintaras pasisiuvo šilkinę Trispalvę. Tada, kai jau prasidėjo Atgimimas. Dirbdamas Panevėžyje, statybos treste, jis vėliavą iškėlęs automobiliu važinėdavo po miestą, su ja eidavo į mitingus.
“Tėvas, tiesa, jau nebebūdamas vykdomojo pirmininku, perspėjo, jeigu atsivešiu vėliavą į namus, aš jam ne sūnus. Atvažiavau su vėliava ant mašinos, ir nieko, neišsižadėjo", - juokiasi jis.
Kad valdžia nesisavintų
Nelemta Gintarui buvo tapti nei istoriku, nei sportininku. Ėjęs su Sąjūdžiu, netapo ir politiku. Jis tapo statybininku. Niekada nestovėjo atkišęs rankos. Statė kitiems, susirentė prie Vilniaus namą ir sau. Bet vėliavos prie jo taip ir neiškėlė.
“Niekada nebūčiau patikėjęs, kad, nuo vaikystės svajojęs apie laisvą Lietuvą, šiandien ja taip nusivilsiu", - Gintaras pats savimi stebisi.
Kodėl? Sako, kokia šventė, kai verkti norisi. Nebėra darbo, jautiesi visiškai nereikalingas.
Anksčiau jo statybos bendrovėje dirbo 24 žmonės. Nuo praėjusio rudens darbai visiškai sustojo. Darbininkai išvažinėjo, kas kur gali. Gintaras sako, kad jaunesni nei 40 metų - visi užsieniuose. Jam skaudu girdėti, kada skambinantys dar kažkodėl namie užsilikę vyrai prašo darbo kad ir už 30 litų per dieną. Ką galima jiems atsakyti? Kad dabar tvarka tokia, kad užsakymus gauna tik “savi"? O Gintaras - “ne savas".
Ėmus strigti verslui, teko susirūpinti sveikata. Tada, sako Gintaras, jis pajuto, ką reiškia nemokamas gydymas. Dienai procedūroms vos užteko 200 litų.
O valdžia kaip tik sutrimitavo, kad visi išvykusieji į užsienius dar turi susimokėti už nelemtąjį privalomąjį sveikatos draudimą. Gintaro vyresnis sūnus Londone. Jis ten susimoka mokesčius, o čia iš jo reikalauja pinigų. Sūnus klausia - ką dar mūsų valdžia sugalvos?
Kad vyresnis sūnus įsikūrė Anglijoje ir turi darbą, Gintaras džiaugsmo nejaučia. Mat žino, kad ir jaunėlis, kol kas studentas, čia nesėdės už 800 litų ir išdums.
“Ar gali žmogus džiaugtis, kai netenka savo vaikų? O ką padarė valdžia, kad mūsų vaikus sulaikytų? Juk ne mes vieni tokie. Išvažiuoja ištisos šeimos. Valdžiai būtų geriau, jeigu ir mes su žmona išvažiuotume. Dar dviem bedarbiais būtų mažiau", - sako Gintaras.
Ar jis nesuklydo tapatindamas valdžią su Lietuva?
“Ne, - sako. - Su Lietuva tapatinasi valdžia. Man vėliava - kaip balsavimas. Todėl matydamas, kas darosi aplink, nenoriu, kad valdžia savintųsi mano Trispalvę".
