• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Už kelių savaičių švęsime Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 6-ąją sukaktį, o aš iki šiol nemačiau jos sostinės – Briuselio.

REKLAMA
REKLAMA

Tokia mintis pirmiausia šovė į galvą, perskaičius žinutę, kad į Briuselio pietinį oro uostą Šarlerua (Charleroi) už protu suvokiamą kainą skraidins dažnai lietuvių keiksnojama, bet vis dėlto mėgstama pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“. Kaip tik artėjo mano gimtadienis ir dar Velykos, tad nusprendžiau, kad trumpa išvyka į Europos centrą man bus pati geriausia dovana.  

REKLAMA

Kadangi nusprendžiau, kad praleisti trumputes atostogas vien biurokratų sostine vadinamajame Briuselyje būtų per nuobodu, nusprendžiau tuo pačiu aplankyti ir prie Belgijos prisišliejusios Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės sostinę tuo pačiu pavadinimu.



Kelionės planavimas ir išlaidos

Kelionę pradėjau planuoti dar vasarį. Kadangi keliones visada planuoju pati, žinau, kad kuo anksčiau pradėsiu miklinti pirštus, ieškodama internete antikrizinių kelionių variantų, tuo geriau. Knygų mugėje su didele nuolaida įsigijau storą spalvingą gidą po Briuselį, perskaičiau daugybę keliautojų forumų su gausybe praktinės informacijos ir patarimų, kaip ten nusigauti ir ką pamatyti, tad greitai jaučiausi tarsi gyvendama Briuselyje.

REKLAMA
REKLAMA

Su Liuksemburgu – prasčiau. Apie jį – tik keli neišsamūs lietuvių keliautojų rašiniai internete. Informacijos pasigedau ir anglų bei rusų kalbomis. O jau nusipirkti Liuksemburgo žemėlapį Lietuvos didmiesčių knygynuose – misija neįmanoma, nė vieno neradau nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje, nei interneto platybėse.  

Bilietas iš Kauno iki Briuselio dviem žmonėms kainavo maždaug 20 eurų. Iš Briuselio į Liuksemburgą traukiniu (3 valandos) – apie 60 eurų. Iš Liuksemburgo autobusu į artimiausią Vokietijos Frankfurto Hahn oro uostą (apie dvi valandas) – dešimt eurų dviem žmonėms (perkant autobuse kainuotų 44 eurai). Skrydis Frankfurt Hahn – Kaunas kainavo apie 60 litų.    

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iki Kauno autobusų stoties iš Vilniaus važiavome autobusu už 38 Lt. Niekas negalėjo pavežti, o mokėti beveik šimtą litų už kelias naktis už automobilio stovėjimą nejaukioje Kauno oro uosto aikštelėje, nelogiška. Kauno stotyje persėdome į miesto autobusą Nr. 29 ir per pusvalandį pagaliau pasiekėme Karmėlavoje esantį oro uostą.

Kelionė su keliais persėdimais vietoj pusantros valandos (automobiliu) užtruko mažiausiai tris. Gal būtų užtrukusi kiek mažiau, jei vyktume specialiu mikroautobusu, kursuojančiu tarp Vilniaus autobusu stoties ir Kauno oro uosto, tačiau kelionė juo vienam žmogui į vieną pusę – 39 litai. Absurdas.

REKLAMA

Sveikas, Briuseli!

Briuselio oro uoste nusileidome apie 20 val. vietiniu laiku ( -1 valanda, lyginant su Lietuva). Oro uostas nedidelis, tad greitai radome langelį (tolimiausiame kampe dešinėje oro uosto pusėje), kuriame pardavinėjo bilietus į Briuselio Midi traukinių/autobusų stotį. Briuselyje trys tokios stotys, bet iš oro uosto specialus autobusas veža tik į Midi. Dar, kiek žinau, galima važiuoti su persėdimu traukiniu ir po to autobusu, tačiau šis variantas man pasirodė komplikuotesnis, tad nusprendžiau nesiblaškyti. Kelionė iki Briuselio Midi stoties kainavo gan brangiai – 13 eurų žmogui už maždaug 50 km atstumą.

REKLAMA

Tik nusipirkusios bilietus buvome pačiuptos mums reikalingo autobuso vairuotojo – jis kaip tik ruošėsi išvykti ir norėjo užimti paskutines dvi laisvas vietas. Autobuse – internacionalinė margaspalvė keleivių kompanija. Mano pakeleivė buvo palydėta į laisvą vietą gale, o aš buvau „įtaisyta“ pačiame priekyje šalia pietietiškos išvaizdos merginos, kuri visas 40 kelionės minutes nepaleido iš rankų savo mobiliojo telefono, kurio ekrane puikavosi mafioziškos išvaizdos jos mylimojo nuotrauka.

Klausydamasi nesuprantamos kaimynės greitakalbės, parašiau SMS žinutę mūsų laukusiai gerajai prancūzei, kuri kartu su vyru sutiko mus priglausti dviem naktims – „ačiū“ internetiniam svetingumo klubui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Briuselio Midi stotis pasirodė esanti nemaža. Joje susidūriau su dviem nesusipratimais – niekaip negalėjau surasti metro ir niekas aplinkui nekalbėjo angliškai! Apie vokiečių jau nekalbu. Visi kalbinti praeiviai žiūrėjo į mane kaip į ufonautę ir kažką lemeno prancūziškai. Deja, šios kalbos pradėsiu mokytis tik rudenį. Galiausiai stoties užkampyje radau kažkokį automobilių nuomos ar pan. langelį, kurio „gyventojai“ gražiai man paaiškino, kur surasti nusileidimą į metro.   

Metro turėjome važiuoti iki "Botanique" stotelės, esančios netoli Briuselio Nord stoties – kiek skaičiau, tai ne pats jaukiausias miesto rajonas. Deja, tai tiesa. Vos išlipusios iš traukinuko, pamatėme kanapes rūkančią kompaniją ne itin draugiškais veidais. Laimė, už kelių šimtų metrų nuo stoties esančią reikalingą gatvę pasiekėme be didesnio streso.

REKLAMA

Laikinosios nakvynės vietoje buvome pasitiktos draugiškos prancūzų poros. Po mandagių pažinties frazių ir lauktuvių iš Lietuvos įteikimo, nuėjome miegoti – jaukiame butuke mums buvo skirtas visas kambarys.

ES sostinė: įsivaizduojama ir tikra skiriasi


Pažintį su Briuseliu nusprendėme pradėti nuo Bruxelles Nord stoties, kur nusipirkome bilietus kitos dienos kelionei į Liuksemburgą. Pirmas įspūdis, švelniai tariant, nekoks. Pastatai ir gatvės gražios, tačiau šaligatviai nusėti šiukšlių maišais. Naiviai pamaniau, kad gal gyventojai tiesiog nenori užgriozdinti ir taip siaurų šaligatvių šiukšlių konteineriais, tad tiesiog sudeda šiukšlių maišus prie kelio, kad šiukšlininkai juos greitai ir patogiai surinktų. Deja, maišai neišnyko iki pat mūsų išvažiavimo, t. y. bent dvi paras jie „puošė“ ES sostinę ir „džiugimo“ jos svečių akis.

REKLAMA

Šalia stoties – mini Raudonųjų žibintų kvartalas. Ir šviesiuoju paros metu kelių pastatų languose galima pamatyti besistaipančias, tiesą sakant, labai negražias seniausios profesijos atstoves. Netoliese – naktiniai klubai, sekso reikmenų parduotuvės, barai. Tačiau viskas kažkaip purvina, chaotiška, žodžiu, ne Amsterdamas.  

Praeiviai – nedraugiški, nesišypsantys, kažkokie įsitempę, daugybė tamsaus gymio žmonių. Parduotuvėse daug kur dirba imigrantai. Niekas nesisveikina, nedėkoja, neatsiprašo, kaip kad Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje ar kitur centrinėje Europoje. Angliškai niekur nėra informacijos, trūksta ir gatvių, objektų nuorodų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA


Į senamiestį ieškoti garsiosios Briuselio Grand Place aikštės ir kitų įdomybių keliavom judria Rue Nueve gatve. Joje ir aplinkinėse gatvėse – daugybė užkandinių, parduotuvių, daug judėjimo, spalvų. Įvairaus stiliaus pastatai – įspūdingi, bet ne tiek, kiek tikėjausi. Įspūdžio nepaliko ir viename kelionių tinklapyje gražiausia Europoje pavadinta aikštė. Ją įrėminantys pastatai išties nuostabūs, bet kelionių gido nuotraukose jie man atrodė dar gražesni.

Judriose jaukiuose aikštę supančiose gatvelėse – suvenyrų ieškančių turistų rojus. Šokolado, alaus ir jo taurių gausybė, garsiojo Manneken Pis – sisiojančio berniuko – ir milžiniško molekulės Atomiumo figūrėlės, atvirukai, magnetukai, atidarytuvai ir panašios smulkmenos. Kaip visada, kaip visur.

REKLAMA

Senamiesčio gatvėse labai trūksta nuorodų į lankytinus objektus – tik prie Manneken Pis mažiausiai tris nuorodas pastebėjau, tad įdomybių teko ilgokai paieškoti. Sisiojančios berniuko sesutės taip ir neradome, o Atomiumo ir ieškoti nereikia – iš toli matosi.

Garsioji gastronominė Rue de Boucher apetito nesužadino – restoranų gatvėje padavėjai vos ne už rankų tempė į vidų, bruko vizitines korteles, kaip įmanydami reklamavo dienos pietų meniu, nors daugumoje kavinių tiek meniu, tiek kainos – panašios.

Iki pat vakaro blaškėmės Briuselio senamiesčio ir aplinkinėmis gatvėmis, kur ir be žemėlapio nelabai pasiklysi. Į biurokratų – Europos Sąjungos institucijų rajoną neužsukome (bus dar progų), truputį apsipirkome (mažos drabužių kainos negali nevilioti) ir iki tamsos sugrįžome į laikinus namus.  



Liuksemburgas – tvarkingas ir rafinuotas

REKLAMA

Rytą pro tuos pačius šiukšlių maišus nukeliavome į Briuselio Nord stotį. Trijų valandų kelionė traukiniu iki Liuksemburgo nenuvargino. Stebėjome už lango besikeičiančius kraštovaizdžius, saulę keitė lietus, lietų – sniegas. Šlapdriba pasitiko mus ir jaukioje Liuksemburgo stotyje, kurios pastatas išoriškai labiau primena bažnyčią. Čia įsikūrusiame informacijos centre iškart radau detalų centro žemėlapį, dar vieną – viso miesto už 4 eurus įsigijau stoties spaudos, knygų ir suvenyrų parduotuvėje.

Stoties rajonas – tvarkingas ir saugus, čia įsikūrę gausybė viešbučių, parduotuvių, užkandinių. Mūsų viešbutis taip pat buvo tik keli šimtai metrų nuo stoties, Rue de Strasbourg gatvėje. Pasidėję daiktus erdviame ir jaukiame kambaryje, nulėkėme žiūrėti Liuksemburgo grožybių.

REKLAMA
REKLAMA


O jos prasideda vos apie 10 minučių nutolus nuo stoties Avenue de la Liberte arba Avenue de la Gare. Petrusės ir Alzetės upelių slėnis, parkas, uolos, didinga Notre Dame katedra, žemutinis miestelis Grund su siauromis vingiuotomis gatvelėmis, kuriomis turistus vežioja vaikišką primenantis traukinukas, gynybinių fortų likučiai, Bock kazematai (daugiau kaip 20 km ilgio požeminiai gynybiniai tuneliai, įėjimas – 3 eurai), Adolfo tiltas su arkomis, jaukios senamiesčio gatvelės, rotušė, rūmai, miesto parkas – viską apeiti, pamatyti, pajusti miesto dvasią galima per dieną.

Įsimylėjome šį miestą iš pirmo žvilgsnio. Valandų valandas gali blaškytis Liuksemburgo gatvėmis ir nepavargti, nes pavargti nėra nuo ko. Tvarkinga, ramu, švaru kaip Vokietijoje, rafinuota, skoninga kaip Prancūzijoje. Angliškai čia susišnekėti paprasčiau, dažnai išgirsi ir vokišką kreipinį, daug užrašų vokiečių kalba, nors daugiausia šnekama vis dėlto prancūziškai. Jokių šiukšlių, chaoso, niekas neskuba, žmonės atsipalaidavę, gerai nusiteikę, net perdėm mandagūs. Visur tvyrojo šventinė Velykinė nuotaika.

Buvome nukeliavę iki Kirchbergo rajono, kur stūkso stikliniai ES institucijų pastatai, tačiau ten nieko įspūdingo, turistai ten užklysta nebent į filharmonijos pastatą pažiūrėti ir šiuolaikinio meno muziejuje „Mudam“ apsilankyti.

REKLAMA

Liuksemburge praleidome dvi nuostabias dienas. Paskutinę, per pačias Velykas smarkiai lijo, todėl pusdienį praleidome Notre Dame katedroje ir dar poroje mažesnių bažnytėlių, klausydamosi prancūziškų mišių. 14 val. pasiėmėme iš viešbučio lagaminus ir patogiu ekspresu išvykome į Frankfurto Hahn oro uostą (kelionė truko 2 valandas) ir vėlai vakare jau buvome Kauno oro uoste.  

Įspūdžiai - Saulės Julės Antanaitės, nuotraukos – irgi

    


REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų