Praėjus 60 metų nuo gimimo Izraelis tebeįrodinėja, kad tikrovė yra svarbesnė už jos suvokimą.
Interneto svetainė „Eye on the UN“ registruoja Jungtinių Tautų Organizacijos (JT) rezoliucijas, sprendimus ir ataskaitas, kuriose vienos ar kitos šalys kaltinamos žmogaus teisių pažeidinėjimais – tikrais ar tariamais, dienraštyje „The Wall Street Journal“ rašo apžvalgininkas Bretas Stephensas. Nuo 2003 m. sausio iki 2008 m. kovo mažytis Izraelis (jame gyvena beveik dvigubai mažiau žmonių, nei Kaire) JT dėl to buvo pasmerktas 635 kartus. Antroji vieta atiteko Sudanui (280 kartų), po jo seka Kongo Demokratinė Respublika (209) ir Mianmaras (183). Šiaurės Korėja JT dokumentuose dėl žmogaus teisių pažeidimų buvo paminėta vos 60 kartų – trečdaliu dažniau, nei Jungtinės Valstijos.
Ar tikrai Izraelis yra pats didžiausias pasaulyje žmogaus teisių pažeidinėtojas? – klausiama straipsnyje. Didelė pasaulio bendrijos dalis yra būtent tokios nuomonės, ir ne mažiau reikšminga pasaulio valstybių elito dalis mano, kad net jei tai netiesa, Izraelio elgesys vis tiek yra smerktinas civilizuoto elgesio normų požiūriu.
Pabandysiu įrodyti priešingą dalyką, teigia autorius: dar nė viena valstybė nebuvo tokia atsargi naudodama jėgą, kai tekdavo atsakyti į savo priešų provokacijas. Nė viena kita valstybė taip nuosekliai negynė savo pačios piliečių pilietinių teisių. Tai tuo labiau pasakytina apie valstybę, kurios egzistavimui tiek kartų buvo iškilęs pavojus, kad jos vyriausybė jau seniai turėjo teisę visiškai pagrįstai įvesti nuolatinę ypatingąją padėtį.
Dėl rimtų ir tuo pačiu mįslingų priežasčių Izraelis tapo nepopuliarus dalies progresyvia save laikančios pasaulio visuomenės akyse, teigia autorius. Tai ta pati pažangioji pasaulio bendruomenės dalis, kuri tiki moterų ir homoseksualų teisėmis, teise į nešališką teismą ir apeliaciją, žodžio ir sąžinės laisve, teisinėmis parlamento darbo tikrinimo priemonėmis. Šios teisės galioja ir Izraelyje, niekur Artimuosiuose Rytuose jų daugiau nėra. Tad kodėl ši šalis, labiau nei kitos simpatizuojanti pačioms pažangiausioms vertybėms, susilaukia tiek mažai pažangios visuomenės dalies simpatijų?
Atsakymas toks: kad ir kokia demokratiška būtų Izraelio vidaus politika, jis itin žiaurus savo priešams. 2002 m. gegužės mėnesį, pačiame vadinamosios „Al-Aksos intifados“ įkarštyje, aš varčiau izraeliečių ir palestiniečių aukų sąrašus, teigia autorius. Jie buvo sudaryti remiantis abiejų pusių šaltiniais, tai yra, kiekviena pusė buvo pateikusi savo nuostolius.
Tuo metu Vakarų žiniasklaidoje buvo pabrėžiama, kad konflikto metu palestiniečių žuvo tris kartus daugiau, nei izraeliečių. Šis faktas, kaip buvo manoma, patvirtino, kad, nepaisant savižudžių rengiamų teroro aktų, linčiavimo ir pasalų pakelėse, su kuriomis kasdien susidurdavo izraeliečiai, iš tikrųjų labiausiai nukentėjo palestiniečiai.
Tačiau kruopščiau panagrinėjus faktus paaiškėjo šis tas įdomaus, teigia autorius. Tarp 1296 izraeliečių nužudytų palestiniečių buvo vos 37 – arba 2,8 proc. – moterų. Tuo tarpu tarp 496 palestiniečių nužudytų izraeliečių (įskaitant 138 karius ir policininkus) 126 (25 proc.) – moterys.
Lytis šiuo atveju visiškai patikimai liudija, kad šis žmogus – ne karys. Moterys sudaro pusę gyventojų. Jei Izraelis būtų kaltas dėl nežabotos prievartos palestiniečių atžvilgiu, žuvusių vyrų ir moterų santykis negalėtų būti 35:1.
Tai nesunkiai suvokiami faktai, teigiama straipsnyje. Tačiau bandymų juos apmąstyti pasitaiko itin retai. Kas tai – tingėjimas? Nemanau, juk demoniškas Izraelio įvaizdis, nutapytas išmoningai melagingose knygose, kuriose apstu nuorodų į šaltinius (kaip, pavyzdžiui, „Izraelio lobistai“), yra didelių pastangų rezultatas, pastebi autorius.
Gal tai antisemitizmas? Vargu, juk standartai, kuriais remiantis šiandien vertinamas nepakantumas žydams, yra kur kas griežtesni, nei paprastai būna taikomi rasistinio, moterų diskriminacijos ar homofobinio pobūdžio pasisakymams.
Kaip ten bebūtų, nuolatinė Izraelio elgesio kritika davė rezultatų: prie „Hamas“, „Hezbollah“, kovos už žydų ir arabų gyventojų skaičių vakariniame Jordano upės krante ir didėjančio Irano centrifugų, sodrinančių branduolinę Mahmoudo Ahmadinejado ateitį, kiekio prisidėjo dar ir Izraelio baimė, kad jo nemyli. Jeanas-Paulis Sartre‘as rašė, kad antisemitizmas žydą paverčia žydu, tarsi žydiškumas būtų tai, kas skiriama, o ne įgyjama su patirtimi.
Pagal kitą panašų teiginį, iš pirmo žvilgsnio nekaltą, tačiau iš tikrųjų klastingą, Izraelio teisė egzistuoti galiausiai yra siejama su kitų sutikimu, kuris savo ruožtu priklauso nuo jų suvokimo. Tai vadinama „legitimumu“, pastebi autorius.
Turbūt nestebina tai, kad Izraelis – valstybė, kurios atsiradimą lėmė Jungtinių Tautų rezoliucija (jos niekad nebuvo mėginama atšaukti) – visada labai atidžiai įsiklausydavo į tai, kaip yra vertinamas. Tačiau tauta, jaučianti nuolatinį poreikį demonstruoti savo teisę egzistuoti, užuot paprasčiausiai jį įtvirtinusi, pasmerkia save nesibaigiančiam išbandymui, kurio vieną kartą gali neišlaikyti.
Kita vertus, pažvelkite į 1948 m. gegužės 16 d. laikraščio „Palestine“ (vėliau pavadinto „Jerusalem Post“) antraštes, siūlo autorius. Tada tautai buvo iškilęs kur kas didesnis pavojus, nei šiandien. 60 metų ji atsilaikė tik dėl narsių, neįtikėtinų savęs įtvirtinimo aktų, kurdama nepajėgiamą suvokti tikrovę. Tik tokiu būdu Izraelis gali užsitikrinti kitą savo gyvenimo 60-metį, rašoma „The Wall Street Journal“ paskelbtame straipsnyje.
