Režisieriaus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docento Rimo Tumino ketvirtakursių bakalaurų apmąstymų centre – Antono Čechovo „Žuvėdra”. Apie tai byloja egzaminas, vykęs sausio 15 d. Muzikos ir teatro akademijos Mokomajame teatre.
Kas šiandien skatina rinktis Čechovą? Pirmas žvilgsnis į spektakliu ketinantį virsti egzaminą gali būti klaidingas: atpažįstami “ėjimai”, čechoviška Fausto Latėno muzika, kurią visada gali naudoti, kaip rimtą šios dramaturgijos ramstį, kilimai, keliaujantys iš spektaklio į spektaklį… Lyg dar viena čechovianos serija. O ir mokiniai – tarytum Čechovo anūkai…
Tai jau antrasis Tumino-pedagogo išaugintas aktorių kursas; kai kurie šių jaunų aktorių jau dalyvauja Lietuvos teatriniame gyvenime.
Klasikinės dramaturgijos patirtis reikalauja naujo dramaturginio veiksmo įteisinimo, kuris mokomajame procese yra svarbiausias, leidžiantis suvokti vaidmens esmę. Jaunas aktorius privalo išmokti valdyti ne tik personažo energiją, bet ją paversti dramaturginiu procesu, be to, savimi vystyti visą šį procesą.
Mokytojas Rimas Tuminas ne tik dar kartą pats mokosi iš mokytojo Čechovo, bet savo auklėtinius jaunuosius kūrėjus teatro genijumi bando skatinti naujam šio proceso apmąstymui. Prisiliesdami ir ieškodami tikslių dramaturgijos analizės kelių, stebime ne vien praeities kultūros įtaką šiuolaikinei, bet ir tai, kaip nauja atsiveria sename.
Toks gyvenimas dramoje įmanomas tik dirbant su jaunais, atsidavusiais aktoriais. Nors dramos teatras ne baletas, bet stebėdamas jaunųjų darbus dažnai susižavi energija, kurią spinduliuoja kiekvienas esantis scenoje, kuri retai kada prilygsta patyrusių aktorių iškrovoms. Regi klaidas, nereikalingas pauzes, bet godžiai mėgaujiesi jaunųjų aktorių užsidegimu, nes tai irgi priklauso prie teatro paslapčių.
Tumino bakalaurininkai, žengdami akademiniu keliu, nepabūgę dar ir dar kartą prisiliesti prie Čechovo, pademonstravo savo brandą. Nors parengti tik du veiksmai, kurie režisūriniu atžvilgiu dar ne iki galo išspręsti, didžiausias pedagogų (be Tumino šiam darbui vadovavo Inga Burneikaitė ir Arvydas Dapšys) dėmesys skirtas aktoriniams darbams. Tam Čechovo kūryba itin paranki: kiekvienas, kad ir pats mažiausias Čechovo žmogus svarbus ir visada matomas. Kartais tas mažasis žmogus tampa ir visos pjesės raktu. Šitai studentai ne tik teoriškai įsisavinę – nuo pat pirmųjų minučių jie demonstravo profesinį išprusimą.
Visus pasirodymo nesklandumus retušavo tai, kad šie jauni žmonės „perkando“ dramaturgą, suvokė, kaip veikia jų personažai, priklausomi tik nuo jų pačių elgesio. Čia komedijos visuma rėmėsi individualumu ir subjektyvumu, kiekvieno veikėjo atsakomybe. Sceniškai teisingai skaitomas Čechovas leidžia jauniems aktoriams ne tik pajusti savo svarbą, bet ir tapti ansamblio dalimi.
Tokiame procese labai svarbi partnerystė: išliekant savo “kiaute”, sugebėti sujungti atskiras scenas. Tai įmanoma tik mokant bendrauti. Gražiausia yra Agnės Šataitės Arkadinos ir Martyno Nedzinsko Trepliovo scena, kada jis prašo perrišti žaizdą – aktoriai vienas kitą jaučia ypač profesionaliai.
Antrasis įsiminęs epizodas – Irinos Lavrinovič Ninos ir Tomo Rinkūno Trigorino atviras „žaidimas“, pirmą kartą šios pjesės pastatymų istorijoje leidžiantis įžvelgti ne fasadinę meilę, bet tikrą Dievo siųstą atsivėrimą, kuriuo vėliau Trigorinas jau nepajėgia patikėti. Tokią pakylėtą meilę išprovokuoja iš pažiūros įsikūnijusi nekaltybė – Lavrinovič vaidinama Nina. Bet ji nuostabi – pirmosiose scenose bando vaidinti Mariją, o vėliau suvoki, kad ji tikrai yra puiki spektaklio vedlė, nes jos vaidinamos scenos tarytum įgyja kitą matmenį: aktorė vaidina nuosekliai, nors ji pakankamai jaudinasi, jos jaudulys žmogiškai reikalingas. Ji neskuba sakyti savo minčių, svarbiausia, išsaugo vaidmens logiką, išdėstydama ją laike, kurį Lavrinovič gerai jaučia. Tokie vaidmenys repeticijų metu gali dar tūkstančius kartų keistis, bet jie niekada jau nebus suardyti iš vidaus.
Indrės Patkauskaitės Maša vaidina „va bank“. Tai aktorei padeda augti, pasitikėti savimi. Tik charakterizuoti geriančią moterį nėra taip sudėtinga, o pasėdėjus kavinėje, galima įgyti ir subtilesnės patirties, tuo labiau, kad pats Čechovas nemėgo pigaus moralizavimo. Patkauskaitei tiesiog reikėtų Mašą kiek „suglausti“, padovanojant jai daugiau vidinio turinio.
Nustebino šio kurso vyriškų balsų tembras, geras balsų valdymas. Tomas Kliukas, Tadas Gryn, Josifas Baliukevič, Daumantas Ciunis, Tomas Stirna, kad ir skirtingai, bet visi buvo raiškūs. Norėtųsi, kad ir ateityje aktoriai suvoktų, kad balsas – vienas pagrindinių jų instrumentų, kurį reikia lavinti ir puoselėti.
Čechovišką “nieko neveikimą” palaiko ir moterų pulkelis: Miglės Rimaitytės, Miglės Polikevičiūtės, Tomos Vaškevičiūtės personažai – kiek žaisliniai, išpūstomis akimis, tačiau tikslingai kuriantys čechovišką atmosferą.
Rodos, paprastas dalykas, bet dažname šiandienos spektaklyje sunkiai įgyvendinamas: aktoriai nemoka tarpusavyje bendrauti per žiūrovą. O šis kursas nuo pat pirmųjų sceninių akimirkų įtaigiai išlaiko distanciją tarp savo personažų ir žiūrovų. Net tada, kada reikia akį pamerkti, jie išsaugo savo sukurto meninio lauko ir kūrinio paslaptį. Tik toks teatras ir gali būti vadinamas teatru.
Daugiau nei prieš šimtą metų Čechovas supriešino dramos teoriją ir realią teatro praktiką, ardė tradicinę sampratą apie scenos veiksmą, konfliktą, dialogą, siužetą; panašiai ir Tuminas koreguoja įsigalėjusius šiuolaikinio teatro principus ir naujo teatrinio proceso atodangų ieško tame, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo sena ir pažįstama.
Daiva Šabasevičienė
Domo Rūko nuotraukos
