REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mokslo pasaulyje žmonių ir gyvūnų naudojimas eksperimentuose yra labai svarbus, bet kartais, tam kad viskas būtų padaryta teisingai, tiesiog reikia eksperimentuoti su savimi. Butent apie taip mąsčiusius 10 mokslininkų šįkart nori papasakoti Listverse.com.

REKLAMA
REKLAMA

10. Savęs operavimas

Dauguma žmonių, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia operacija, labiausiai pasitiki chirurgais, tačiau Evanas O’Neillas Kane’as manė, kad šiam darbui jis yra pats tinkamiausias asmuo. Nuspręsdamas eksperimentuoti su savimi, jis siekė patirti operacijos procesą kaip pacientas ir taip geriau jį suprasti.

REKLAMA

E. O. Kane‘as jau buvo save operavęs anksčiau – tada chirurgas amputavo sau pirštą. Tačiau ši operacija turėjo būti kitokia. Tuo metu populiariausias anestetikas buvo eteris. Bet medikas nusprendė, kad jį naudoti būtų pernelyg pavojinga ir jis taip pat norėjo išsiaiškinti, ar novokainas gali būti naudojamas kaip patikimas vietinis anestetikas. Panaudojęs reikiamą dozę anestetiko, pasitelkęs veidrodžius E. O. Kane‘as ėmė šalinti savo apendicitą. Tais laikais operacija bus kur kas ilgesnė, reikėjo didesnio pjūvio – taigi, ji buvo ir kur kas pavojingesnė. Tačiau chirurgas vis tik turėjo didžiulę patirtį – jis buvo operavęs apendicitą apytiksliai net 4 tūkst. pacientų. Operacija iš viso truko tik 30 minučių ir vienintelis nesklandumas operacijos metu buvo dėl specifinės sėdimos padėties iššokusi žarna. Po dešimties metų, sulaukęs septyniasdešimtmečio, mokslininkas taip pat sugebėjo susidoroti su savo išvarža.

REKLAMA
REKLAMA

9. Bandomasis triušis

Johnass Paulas Strappas buvo patyręs Oro pajėgų pareigūnas ir chirurgas, kuris domėjosi labai staigaus pagreitėjimo ir sulėtėjimo poveikiu žmogaus kūnui. Ir nors mintys apie tokius eksperimentus daugelį išgąsdintų, J. P. Strappas nusprendė atlikti bandymus būtent su savimi ir vėliau pagerinti lėktuvų apsaugą ir įrangą. Tuo metu buvo manoma, kad žmogaus kūnas gali iškęsti 18 gravitacijos jėgų poveikį. Mokslininkas įrodė, kad 18 gravitacijos jėgų tikrai yra ne riba ir patyrė didesnį poveikį nei bet kuris kitas žmogus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Naudodamasis didžiuliu raketų paleidimo sistema, J. P. Strappas sugebėjo įrodyti, kad naudodamasis atitinkamais įrenginiais žmogus gali iškęsti 46 gravitacijos jėgų poveikį. Žinoma, tai, kad jis išgyveno, nereiškia, kad jo kūnas džiaugėsi tokiais eksperimentais: jam lūžo šonkauliai ir galūnės, atsiskyrė tinklainė, sprogo kraujo indai ir t.t. Tirdamas aukščio ir dekompresijos ligas, jis nusprendė bombonešiu B-17 skristi 13, 7 tūkst. metrų aukštyje 65 valandas su atviroje lėktuvo kabinoje. Taigi, jam teko patirti 912 kilometrų per valandą vėjus.

REKLAMA

Jis atrado, kad jei pilotai įkvėptų gryno deguonies likus 30 minučių iki pakilimo, su dideliais aukščiais jie galėtų susidoroti su kur kas geriau. Jis išrado diržą per kelius ir pečių juostą siekadamas padidinti saugumą. J. P. Strappo išradimai nulėmė ir saugos diržų atsiradimą automobiliuose.

8. Mokslininkas, bandęs atsisakyti kalorijų

Vietoje to, kad paprasčiausiai sportuotų ar laikytųsi įprastų dietų, Fredrickas Hoelzelis pasirinko neįprastą svorio metimo būdą - mosklininkas ėmė valgyti tik kalorijų neturinčius dalykus. Reikia pabrėžti, kad tokie dalykai gali būti sunkiai laikomi “maistu”. F. Hoelzelis pradėjo valgyti kukurūzų burbuolių kotus, kamščius, plunksnas, pjuvenas, asbestą, viskozę, bananų stiebus. Jo kasdienę dietą beveik visada sudarė jo mėgstamiausias “valgis” – chirurginė vata. Dirbdamas mokslininku Čikagos universitete, F. Hoelzelis savo dietą pritaikė moksliniams tikslams – jis tyrė, kaip greitai įvairūs dalyai “prakeliaudavo” per jo organizmą. Maži plieno ir sidabro daiktai tai padarydavo vos per 8 valandas, o štai auksiniai šratai užtruko net 22 dienas. Stiklo rutuliukams reikėjo 40 valandų. Greičiausiai „suvirškinto“ daikto rekordą jis pasiekė su virvės gabaliuku – procesas užtruko vos 1,5 valandos. Jo svorio metimo metodas buvo be galo efektyvus, tik po jo mokslininkas išblyško ir nusilpo. Tikrai nerekomenduojame to bandyti…

REKLAMA

7. Bandymas su sėklidėmis

Nors daugeliui vyrų svarsčių krovimas ant sėklidžių atrodo kaip eksperimentas, kurio imtųsi tik beprotis, Hebertas Woollardas ir Edwardas Carmichaelis nusprendė tai išbandyti. Nepranešama, kuris mokslininkas pasiaukojo, tačiau žnoma, kad buvo siekiama tirti skausmo perdavimo fenomeną. Skausmo perdavimas yra skausmo pojūtis kurioje nors kūno dalyje, kai žalojamas koks nors vidaus organas. Nors buvo galima rinktis iš daugybės organų, mokslininkų duetas nusprendė pasirinkti sėklides dėl jų prieinamumo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tad mokslo vardan, vienas iš mokslininkų atsigulė ant stalo, o kitas stovėjo virš jo ir krovė svarsčius. Pastabas galime lengvai nuspėti: nedidelis nematogumas dešinėje kirkšnyje, stiprus skausmas kairėje pusėje pasiekus 650 gramų svorį. Vyrams pavyko įrodyti, kad taip žalojant sėklides sukuriamas skausmo perdavimas, nes jis ėmė sklisti nugara, kai buvo pasiektas 900 gramų svoris. Jie taip pat tyrė įvairių sėklidžių dalių jautrumą skausmui. Kol kas jų darbas ir išvados apie skausmo perdavimą nebuvo patvirtinti, kadangi nei vienas mokslininaks nenorėjo pakartoti jų eksperimento.

REKLAMA

6. Miego mokslininkas

Nathanielis Kleitmanas žinomas kaip pirmasis miego mokslininkas. Kadangi žmonės pramiega beveik trečdalį savo gyvenimo, buvo svarbu apie miegą išsiaiškinti kuo daugiau. Dėl N. Kleitmano atliktų eksperimentų buvo sužinota apie REM miego etapus, cirkadinius ritmus ir miego trūkumą. Vykdydamas vieną eksperiementą mokslininkas be miego išbuvo 115 valandų ir stebėjo miego stygiaus poveikį smegenų veiklai. Vienu metu jam prasidėjo haliucinacijos, kad jis su kažkuo ginčijosi dėl darbininkų sajungų ir ėmė šaukti „taip yra todėl, kad jie eina prieš sistemą“.

REKLAMA

Kito eksperimento metu mokslininkas bandė išsiaiškinti ar žmonės iš tikrųjų turi biologinį laikrodį. Iki šio tyrimo nebuvo žinoma, ar 24 valandų miego ir nemiegojimo ciklas buvo sąmoningas ir lankstus, ar tikslus ir nepakeičimas. Kad tai išsiaiškintų, N. Kleitmanas 32 dienas praleido Mamuto oloje Kentukyje. Ola buvo puiki vieta eksperimentams siekint sukurti 28 valandų miego ciklą, kadangi čia nebuvo natūralios šviesos, nesikeitė temperatūra ir nebuvo jokių gamtos ženklų. Nors mokslininko partneris nauju ritmu ėmė gyventis jau po savaitės, pačiam N. Kleitmanui tai nepavyko. Vėliau jis dvi savaites praleido povandeniniame laive tirdamas jūreikių miego modelius ir ieškodamas būdų, kaip padidinti jų darbo efektyvumą vien keičiant jų miego grafikus.

Laukite tęsinio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų