Mieste pilna žmonių: vieni stotelėje laukia autobuso, kiti sėdi lauko kavinėje, treti užgulę parduotuvę. Į geležinkelio stotį atvyksta tarpmiestinis ekspresas. Temsta, mieste žiebiasi žiburiai. Oro uoste nusileidęs vienos galingiausių pasaulio šalių prezidento lėktuvas, o raudonas kilimas rodo jam kelią limuzino link. Eskortas jau pasirengęs jį lydėti į oficialų priėmimą. Tai ne televizija, ne dokumentika, veiksmas vyksta realiai, tik gal šiek tiek statiškai.
Kelių žmonių sukurtas miniatiūrinis pasaulis labai tikroviškai atkartoja realybę. Taip tikroviškai, kad galima stebėti jį ir pamiršti laiką. „Loxx“ yra kartu miniatiūrinis ir milžiniškas – maždaug 400 m2 ploto užimantis pasaulis. Tai ganėtinai realistiškas Berlyno miesto maketas su geležinkeliais, traukinių modeliais, oro uostu (nuotraukoje) ir simboliais tapusių pastatų bei statinių sumažintomis kopijomis. Jį galima rasti Berlyne.
Šiek tiek įmanoma apžiūrėti šį mini miestą ir nuotraukose internete. O štai mano pašnekovas Justas Mamontovas yra tas žmogus, kuris matė jį iš arti. Jis pasakoja, kad susidomėjęs stebėjo „miesto“ valdymą.
„Maketą valdo trys žmonės vienu metu, jie mato vaizdą maždaug trisdešimtyje monitorių. Juose rodomas vaizdas iš kamerų, sumontuotų įvairiose maketo vietose. Viskas vyksta dviem ciklais: dieną ir naktį. Maždaug kas dvidešimt minučių „ateina naktis“, tuomet salėje užgęsta šviesa, visur įsijungia lemputės. Visą „parą“ važinėja automobiliai, traukiniai, kyla lėktuvai.“ Pasak pašnekovo, kai jis lankėsi Berlyne, vyko futbolo čempionatas, tad tokia aktualija buvo atspindėta ir makete. Stadione buvo pilna mažyčių žmonių, virš jo skambėjo futbolo rungtynių įrašas. Buvo girdėti ir kitų miesto garsų, „vyko“ Robbie Williamso koncertas.
„Tai didžiausias toks maketas Europoje, kokį teko matyti. Panašaus dydžio yra nebent Hamburge. Maketas yra nuolat atnaujinamas. Čia pat šalia yra dirbtuvės, galima matyti, kaip viskas daroma, kaip lazeriu pjaustoma fanera ir panašiai“, – pasakoja p. Mamontovas.
Duoną užsidirbantis iš muzikos industrijos, jis kartu su uošviu prieš kelerius metus sumanė pirkėjams pasiūlyti automobilių bei traukinių miniatiūrinių kopijų. „Mini pasaulis“ ne tik prekiauja traukinių modeliukais, samdomi meistrai gamina geležinkelio mazgų maketus.
Štai Vilniaus geležinkelio stotyje stovintį Lietuvos geležinkelių maketą du meistrai gamino maždaug penkias savaites. Jame pavaizduoti šalies miestai, tiksliau jų pavadinimai, ir bent po vieną didesnio miesto simbolį. Žinoma, makete neatitinka šiaip jau ganėtinai tikroviško kraštovaizdžio ir geležinkelio masteliai, tačiau pagrindinės geležinkelio magistralės kiek įmanoma yra realios, atgyjančios įmetus lito ar dviejų monetą. Pagal „Lietuvos geležinkelių“ užsakymą padarytas maketas pritaikytas transportuoti, tad jį galima išardyti.
„Mini pasaulio“ rinkodara besirūpinantis p. Mamontovas sako, jog jų bendrovė meistrus kartais siunčia tobulintis, kelti kvalifikacijos, kadangi yra daug geležinkelių modeliavimo niuansų, su jais susiduriama tik darant maketą.
Reikia žinių ir kantrybės
Kas turi didesnę paklausą – automobilių ar traukinių modeliai – p. Mamontovas išskirti negalėjo, tačiau sako, kad automobilių miniatiūras dažniau perka ne tik jais besidomintys kolekcininkai, bet ir atsitiktiniai pirkėjai – kaip dovaną ar net namų interjerui. Traukinukų ir geležinkelių dažniausiai įsigyja šios aistros neslepiantys pirkėjai arba suaugusieji juos perka žaisti vaikams.
„Traukinių modelių hobis daugiau yra kūryba nei kolekcionavimas. Apie 90 procentų atvejų turbūt vis tik yra šeimyninis užsiėmimas: tėvų ir vaikų arba senelių ir anūkų, – dalinasi pastebėjimais miniatiūrų verslo gyslą užčiuopęs verslininkas. – Veiklos prie traukinukų užtenka visai šeimai. Moterys gal labiau rūpinasi maketo architektūra: namais, jų gražinimu, pavyzdžiui, renka užuolaidų spalvą ir klijuoja jas, „sodina“ medžius, gėles.
Vis dėlto bėgiai ir ypač visa elektronika yra dažniau vyriškas užsiėmimas. Šiam pomėgiui reikia daug architektūros, transporto istorijos, kompiuterio, elektronikos žinių. Kruopštumas klijuojant irgi būtinas – antai, jeigu figūrėlė turi šukuoseną, juk negali paimti, patepti klijais ir bet kaip prilipdyti. Reikia klijuoti su adata ir prilaikyti pincetu.
Vadinamojo analoginio valdymo traukiniai rieda reguliuojant srovės stiprumą ir polius bėgiuose. Kiekvienu skirtingu pultu galima valdyti tam tikrą lokomotyvą arba tam tikrus blokus, pavyzdžiui, semaforus, pervažas ir strėles. Tačiau naujosios technologijos sparčiai veržiasi ir į miniatiūrinių traukinių pasaulį, tad jau kuris laikas gaminama traukinių modelių, valdomų skaitmeniniu principu.
Bėgiuose palaikoma tam tikra nuolatinė įtampa, kiekvienas lokomotyvas turi tam tikrą dekoderį, o pulte – tam tikrą savo adresą. Taigi vienu pultu tame pačiame makete, tame pačiame geležinkelio trasų mazge galima duoti daug komandų. Kitas žingsnis į priekį – visą valdymą galima automatizuoti, mat egzistuoja kompiuterinės programos, tad, viską tinkamai suprogramavus, geležinkelio maketo vėliau nebereikia pačiam valdyti.
Pavyzdžiui, šiemet Niurnberge vykusioje žaislų parodoje buvo pristatytas pultas su skystųjų kristalų ekranu, juo galima valdyti iki šimto traukinių.
Apžiūri internetu
Automobiliukų kolekcininkai gali surengti kokią nors parodą ir taip pademonstruoti savo kolekciją, o didelių ir sudėtingų geležinkelių maketų savininkai tam tikra prasme yra apriboti. Šiuo atveju vertę sudaro maketo plotas ir sudėtingumas. Laimė, traukinių modelių hobiui didesnių galimybių suteikia internetas. Štai, pavyzdžiui, vis dažniau traukinukus renkantieji, ypač didelių maketų savininkai, įsirengia vaizdo kameras savo makete – kad ir ant lokomotyvo priekio. Taip nufilmuotas vaizdas patenka į internetą, tada kiti šios veiklos entuziastai gali „važiuoti“ savo bendraminčių susikurtu maršrutu, apžiūrėti maketą, kur yra kokie tiltai, miestai ir panašiai. Beje, didesnių modelių mėgėjai, ypač traukinukų mažus pasaulius susikuriantieji kad ir savo namo kieme, taip pat yra linkę leisti kitiems apžiūrėti savo kūrinius – tiesiog parduodi lankytojams bilietus į savo kiemą.
Patys populiariausi geležinkelių ir traukinių maketai yra HO mastelio (1:97). Tokie modeliai skirti vidaus maketams kurti – mažesni lokomotyvai, traukiniai, mažesni bėgiai, o G mastelio (1:24,5) traukiniai labiau skirti vaizduotei reikštis lauke. Tokių traukinių lokomotyvų ir vagonų korpusai gaminami iš šalčiui ir karščiui atsparaus plastiko, dažomi neblunkančiais dažais.
G mastelio maketą viešai lauko sąlygomis buvo galima pamatyti ir Lietuvoje – jis buvo sumontuotas Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje, po bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ arka. Ten geležinkelių maketas buvo sukurtas jau trečius metus iš eilės. Prieš porą metų toks traukinukas riedėjo ir spaudžiant didesniam nei 20 laipsnių šalčiui.
Jam tąsyk priežiūros reikėjo šiek tiek daugiau nei įprastai – nuvalyti sniegą, dažniau valyti varinius bėgių kontaktus. Apskritai jautriausia miniatiūrinio geležinkelio vieta ir yra bėgiai, mat, kai jų kontaktai oksiduojasi, lėtėja traukinio greitis. Prižiūrėti, kad nesusidėvėtų anksčiau laiko, reikia ne tik bėgius, bet ir lokomotyvo elektrinį variklį. Gaminama specialaus skysčio, jo pilama į elektrinį varikliuką ir tepamos jo dalys.
Perkant lokomotyvus, reikia žiūrėti, kokias funkcijas jie atlieka. Šviesas turi visi lokomotyvai, o ar jie gali skleisti garsą, ar įpylus specialaus skysčio garvežys gali leisti dar ir dūmus, reikia pasidomėti. Pipete į kaminą įlašinus ir pakaitinus tą skystį, garvežys leidžia dūmus. Skleidžia ir garsų – galima girdėti jo pūškavimą, o trasoje tam tikrose vietose išdėsčius mažyčius magnetukus, galima padaryti, kad pravažiuodamas juos garvežys dar ir sutūtuotų.
Bendra priežiūros taisyklė – kuo dažniau geležinkelio maketas naudojamas, tuo daugiau jam reikia priežiūros.
Vilniaus geležinkelio stotyje pastatyto maketo bėgiai valomi kartą per savaitę. Namie gali prireikti juos valyti ir kartą per mėnesį, ypač jei nedažnai jais paleidžiamas traukinys.
Niekada nevėlu tobulinti
Visi modeliai yra tikros miniatiūrinės kopijos tikrovėje egzistuojančių ar egzistavusių garvežių modelių. Šiuolaikinių šilumvežių ar elektrovežių lokomotyvų modelių miniatiūros gaminamos pagal brėžinius gavus licencijas. Priklausomai nuo gamintojo kopijas pavyksta daugiau ar mažiau tiksliai atkartoti. Bene didžiausias „netikslumas“, krintantis į akis ir neprofesionalui, – vagonų jungtys, jos miniatiūrose yra kitokios nei tikrovėje jungiant vagonus prie lokomotyvo. Reikėtų taip pat žinoti, kad kiekvienas gamintojas daro skirtingas vagonų jungtis, tačiau egzistuoja specialūs adapteriai, su jais įmanoma jungti skirtingas jungtis turinčius vagonus ir lokomotyvus į traukinius. Lygiai taip pat ne tų pačių gamintojų bėgiai irgi yra skirtingi, tačiau adapteriai išsprendžia ir šią problemą.
Ponas Mamontovas susidomėjusiesiems rekomenduoja geležinkelių maketus kurti nuosekliai ir susipažinti su šia technika siūlo nuo pradinio rinkinio. Kainos požiūriu jį įsigyti esą gerokai pigiau nei pirkti atskirus komponentus. Tokiame rinkinyje yra bėgiai, jungiami į ratą, lokomotyvas, keli vagonai ir valdymo pultas. „Vieną dvi dienas tai įdomu, – šypteli jis. – O toliau maketą daryti reikia pagal finansines galimybes, plotą ir fantaziją. Įsigijus pradinį rinkinį galima vėliau pirkti bėgių komplektą su trasų šablonais – ir jungti į ovalą ar montuoti įvairias atšakas, sankirtas.“
„Galima daryti ir taip: pirmiausia nusipirkti specialią liniuotę, kurioje sužymėti įvairūs įmanomo ilgio ir posūkio kampo bėgiai, ir su ja nusibraižyti schemą. Tuomet pagal schemą bus aišku, kokių bėgių reikia įsigyti. Tai jau šioks toks projektavimas. Verta to imtis, tuomet nenutiks taip, kad prisipirksi per daug bėgių ar ne tokių, kokių reikia, ir vėliau jų tinkamai nepavyks sujungti“, – pataria geležinkelių maketų entuziastas.
Pasak jo, gerą maketą galima pasidaryti nebūtinai užimant didelį plotą. Minimaliam maketui su keliomis plokštumomis reikia bent 1x1,5 ar 1x2 m ploto, geležinkelio trasą išdėstant vertikaliai, tarkime, per tris plokštumas. Lokomotyvai pajėgūs traukinį užvilkti įkalnėn tam tikru kampu. Statesniems kampams yra specialūs bėgiai su dantračiais, tačiau 45 laipsnių kampą įveikti traukiniui reikia jau specialaus lokomotyvo.
Plečiant maketą viena iš svarbiausių jo detalių tampa geležinkelio stotis ir jos geležinkelių mazgas, pagal juos vėliau gali būti projektuojamos ir kitos trasos. Savito žavesio bet kuriam maketui suteikia žmonių figūrėlės, o jos gaminamos pagal įvairiausias realaus gyvenimo aplinkybes: avarijos, gaisras, sporto varžybos, laidotuvės, vestuvės, roko koncertas ar net pikantiškos scenos.
Pasitaiko ir tokių pirkėjų, kurie perka tik namus su žole, medžiais ir kuria tik aplinkos maketą, tačiau traukinys jam suteikia gyvumo, pasakoja pašnekovas. Apskritai, anot p. Mamontovo, į geležinkelių maketų kūrimą bent kiek daugiau gilinasi arba specialistai, arba tie, kurie iš esmės domisi geležinkeliais. Pasitaiko ir tokių, kurie kadaise apleido hobį, tačiau, atradę namie kad ir 1980 metais gamintą lokomotyvo miniatiūrą, atsineša į parduotuvę.
„Mes pasižiūrime, jeigu veikia – paleidžiame, jei ne – remontuojame. Senų modelių dalių galima užsisakyti iš katalogų“, – apie nesenstančia ir nerūdijančią aistrą sako pašnekovas. Ponas Mamontovas priduria, kad ir jo šeimoje ji vienija kelias kartas. Pastaruoju metu – kad ir kaip dovana po Kalėdų eglute.
Mindaugas Linkaitis
