Naujausias tyrimas rodo, kad žmogus galėtų bėgti 65 km/h greičiu. Toks vikruolis toli už nugaros paliktų greičiausią pasaulio bėgiką Usainą Boltą.
Šis sprinteris 100 metrų rungtyje bėgo 45 km/h greičiu.
Mokslininkai patyrinėjo žmogaus greitį ribojančius veiksnius ir nustatė, jog greitumas priklauso nuo to, kaip sparčiai žmogaus kūne gali judėti raumenys, rašo LiveScience.com.
Ankstesni tyrimai teigė, jog pagrindinis kliuvinys greičiui yra tai, kad mūsų galūnės, atsitrenkdamos į žemę, pajėgios atlaikyti tik tam tikro dydžio jėgą. Tačiau atrodo, kad tai dar gali būti ne viskas.
„Įvertinus, jog elitiniai sprinteris su kiekvienu bėgimo žingsniu savo koją apkrauna nuo 360 iki 450 kilogramo svoriu, lengva patikėti, jog bėgikai jau išnaudoja visas raumenų ir galūnių galimybes arba yra arti šių galimybių ribų“, –teigia vienas tyrimo autorių Peteris Weyandas iš Southern Methodist universiteto.
Tačiau P. Weyandas ir jo kolegos, atlikę testus ant bėgtakių nustatė, jog mūsų galūnės gali pakelti žymiai didesnę jėgą nei ta, kuria jos veikiamos ypač greitai bėgant.
Tyrimo rezultatai parodė, jog kritinę biologinę ribą nulemia laikas – ypač trumpi laiko tarpsniai, kurių metu bėgant jėga nukreipiama į žemę. Sprinteriams bėgant, jų kojos su žeme susiliečia ne ilgiau kaip vieną dešimtąją sekundės, o jėga maksimumą pasiekia per mažiau kaip vieną dvidešimtąją sekundės dalį.
Norėdami nustatyti, kas lemia žmogaus greitį, mokslininkai naudojo didelio greičio bėgtakį, specialiai pritaikytą matuoti su kiekvienu žingsniu jo paviršiui tenkančios jėgos dydį. Tyrimo dalyviai bėgo ant bėgtakio skirtingomis eisenomis, šokinėjo, kiek tik įmanoma greičiau bėgo į priekį ir atbulomis.
Jėga, šokinėjant ant vienos kojos, buvo 30 proc. ir daugiau didesnė nei tenkanti greitai bėgant į priekį. Tai leidžia teigti, jog mūsų galūnės gali pakelti didesnę jėgą, nei sukuriama greitai bėgant.
Ir nors bėgant atbulomis pasiektas žymiai mažesnis greitis nei bėgant į priekį, kaip ir tikėtas, minimalūs laiko intervalai, kuomet koja susiliečia su žeme, buvo labai identiški. Tai leidžia manyti, jog egzistuoja fizinė riba, nustatanti, kaip sparčiai gali dirbti raumenų skaidulos, padedančios pakelti koją nuo žemės, teigia tyrėjai.
Taigi naujasis tyrimas rodo, jog bėgimo greitį apriboja raumenų skaidulų susitraukimo greitis. Jis nulemia, kaip greitai bėgiko galūnė gali perkelti jėgą ant paviršiaus, kuriuo bėgama.
„Paprasčiausios projekcijos rodo, jog raumenų susitraukimo greitis, kuris leistų pasiekti maksimalų ar jam artimą jėgos dydį, sudarytų galimybę bėgti 55–65 km/h greičiu ar net greičiau“, – teigia mokslininkai.
Nors 65 km/h greitis nesužavėtų gepardo, greičiausio pasaulyje sausumos gyvūnų, galinčio bėgti 112 km/h greičiu, tačiau to pakaktų pasprukti nuo grizlio ir aplenkti tiranozaurą Reksą, kuris galėjo bėgti 29 km/h greičiu.
