Skirtingų vabzdžių rūšių atstovai (nesvarbu ar skraidantys, ar tiesiog ropojantys), besinaudojantys tais pačiais augalais sugeba susišnekėti. Kaip? Ogi palieka žinutes ant augalo lapų. Pavyzdžiui, kad juos paliktų ramybėje, jie kvapų pagalba parašo „užimta“.
Pavasarinės kopūstinės musės (Delia radicum) vikšras gyvena juodojoje garstyčioje (Brassica nigra). Jis ten užima požeminę dalį, tačiau virš žemės esančiame augale pažymi kad jis yra čia įsikūręs. Tai galėtų dominti kopūstinį baltuką (Pieris brassicae), kuris gyvena aukštesniame augalo lygiuose. Bet atrodo žinutę gali sugauti ir visai ne tie, kuriems ji palikta. Tarkim, parazitinis vabzdys (Cotesia glomerata), ieško putlių vikšrų, kad ten padėtų savo kiaušinius. Tačiau šis kvapas taip pat traukia kitą vabzdį - Lysibia nana. Mat jis irgi ten tikisi surasti savo auką – būtent prieš tai apsilankiusį ir kopūstinės muselės vikšrui kenkiantį parazitinį vabzdį.
Olandų NIOO ekologijos instituto mokslininkai atskleidė, jog tarp skirtingų vabzdžių rūšių egzistuoja tam tikras bendradarbiavimas. Tarkim, jei vienas vabzdys, gyvenantis ant žemės ir mintantis augalo šaknimis įsikuria jam tinkančiame augale, tuomet jis užkopia ant augalo lapų ir ten palieka cheminės kilmės žinutę, kuri labai aiškiai pasako, jog „šis augalas jau yra užimtas“. Jei pro šalį skrendantis kitas vabzdys ketintų naudoti tą augalą, jis netrukus perskaitytų šį kvapų žemėlapį ir nuskristų truputį toliau.
Roxina Soler su savo kolegomis (Jeffrey Harvey, Martijn Bezemer, Wim van der Putten et Louise Vet) tyrinėdami ši fenomeną įminė seną mįslę: kodėl kai kurie skraidantys vabzdžiai būna nepatenkinti kai juos stengiamasi apgyvendinti ant tų augalų, kurie jau yra užimti ant žemės gyvenančių vabzdžių. Šie mokslininkai dirba multitropinės tarpusavio sąveikos departamente, tad jų tyrimų objektas nukreiptas į ryšius, kurie užsimezga tarp skirtingų tropinių lygių, kitaip sakant, tarp maisto grandinėje skirtingas vietas užimančių organizmų.
Tyrinėtojai stebėjo mažuosius juodosios garstyčios (Brassica nigra) gyventojus: žemėje įsikūrusį kopūstinės muselės vikšrą, augalo antžeminėje dalyje gyvenantį kopūstinį baltuką ir dar dviejų rūšių parazitus: vikšrų parazitinį vabzdį bei vieną iš pastarojo parazitų. Paaiškėjo, kad kopūstinės muselės vikšro buvimas labai pakeičia augalo patrauklumą kitų vabzdžių atžvilgiu.
Vabzdžių tarpusavio sąveikos yra sudėtingos. Galima pamanyti kad svarbiausias „žinutės” tikslas yra pranešti skraidantiems vabzdžiams apie augalo užimtumą. Tai leidžia išvengti tarp rūšių bereikalingos konkurencijos. Tačiau šis juslinis signalas taip pat pritraukia vikšrų grobuonis – parazitus, kurie deda vikšruose savo kiaušinėlius. Visgi, istorija čia dar nesibaigia. Kadangi žinutė domina ir hyperparazitus, kaip kad Lusibia nana, kurie minta vikšrų parazitus. Tad pradinė kopūstinės muselės lervos cheminė žinutė pritraukia ne tik vikšro grobuonį, bet ir grobuonio tiesioginį priešą. Taigi, galima teigi kad vabzdžių pasaulyje galioja sąlyga: “mano priešų priešai yra mano draugai” – tad jei su žinute prisivilioji savo priešą, ne pro šalį būtų privilioti ir priešo priešą.
Vis dėlto šie tarpusavio ryšiai yra dar labai mažai žinomi. Daug darbo buvo atlikta tyrinėjant feromonus. Tai gyvūnų organizme gaminamas cheminis junginys. Juo perduodama informacija kitiems tos pačios rūšies gyvūnams, pavyzdžiai tarp patinų ir patelių. Informacijos apsikeitimas ryškiai egzistuoja ir tarp skirtingų, tačiau gyvenančių toje pačioje vietovėje, gyvūnų rūšių. Tik šiuo metu pradedama rimtai domėtis šia specifine tarpusavio sąveika. Taigi, šis mokslininkų darbas yra tik pradžia, siekiant geriau suprasti ore ir po žeme gyvenančių organizmų tarpusavio ryšius. Tiek augalai, tiek gyvūnai turi vieni kitiems nepaprastą įtaką – netgi tokie atrodantys pasyvūs augalai nėra pasyvūs gyvūnų gyvenimuose – juose išdėstyti jusliniai ženklai būna skirti siekiant atitraukti kenkėjus ar pritraukti priešų priešus.
