Labai tikėtina, jog pavyks atskleisti sudėtingą kadaise virš dinozaurų galvų sklandžiusių ir seniai išnykusių paukščių plunksnų dangos raštą. Mokslininkai sumanė 100 milijonų senumo suakmenėjusių plunksnų spalvų struktūrą interpretuoti mikroskopu tirdami spalvas lemiančias ląsteles - melanosomas, kurios kažkokiu būdu išliko nesunaikintos fosilizacijos proceso metu.
Anksčiau fosilijų ekspertai galėjo tik spėlioti apie senovinių paukščių ir kai kurių dinozaurų atspalvius. "Tai išsprendžia problemą", - aiškina Bristolio universiteto (Didžioji Britanija) profesorius Mike'as Bentonas.
Elgsenos užuominos
Jeilio universiteto (JAV) tyrinėtojų komanda analizavo plunksnų fosilijas, gautas iš Brazilijos ir Danijos ir lygino jas su dabartinių paukščių plunksnomis. Suakmenėjusios plunksnos akivaizdžiai turėjo juostuotą spalvų raštą, tačiau dėl tikslaus jo pobūdžio ir kilmės buvo ilgai diskutuojama. "Juostos atrodo tokios gyvos, jog jos negalėtų būti geologinės kilmės - jos turi būti biologinio pobūdžio", - sako profesorius Bentonas. Tačiau kaip tokį teiginį suderinti su gerai žinomu faktu, jog dauguma organinių molekulių per tūkstančius metų neišvengiamai suyra?
Mikroskopinė tamsių juostų analizė parodė, jog jos pasižymi iskritine grūdėta struktūra, sudaryta iš tūkstančių tankiai išdėstytų plokščių sferų. Anksčiau mokslininkai buvo padarę prielaidą, jog tai - fosilizuotos bakterijos, išlikusios suirus pačiai plunksnai. Tačiau šiuolaikinių paukščių plunksnų analizė parodė panašią struktūrą.
"Egzistuoja tam tikro tipo ląstelės, kurios susitelkia į tamsesnes dabartinių paukščių plunksnų vietas, vadinamos melanosomomis", aiškina Bentonas. "Kažkaip [melanosomos] išlaikomos ir užkonservuojamos, ir taip [fosilijose] išsaugomas labai tikroviškas spalvų rašto įrodymas".
Šviesesnėse fosilijų vietose tokių tekstūrų nerasta. Pagal tai komanda nusprendė, jog plunksnos pasižymėjo ryškiomis juodomis ir baltomis juostomis. Tačiau dabartinių paukščių tyrimai rodo, jog kitas spalvas žymi skirtingas melanosomų išsidėstymas - pagal tai būtų galima atkurti daugiau puošnių atspalvių. Tyrinėtojai iš Jeilio mano, jog pagal tai būtų galima atskirti rudą, raudoną, tamsiai geltoną ir netgi kitas pagrindines spektro spalvas. Metodą galima pritaikyti ir kitiems gyvūnams, atkuriant kailio ar netgi akių spalvą. Atradimas gali dar daugiau nušviesti kai kurių išnykusių gyvūnų gyvenimą.
Genetinės užuominos
"Tai taip pat leidžia tam tikrais atvejais šias žinias apjungti su kitokia informacija, ir taip sužinoti daugiau apie pačią gyvūnų elgseną", sako profesorius Bentonas.
Pavyzdžiui, mokslininkams tai gali suteikti užuominų apie poravimosi įpročius. "Tai gali suteikti labai aiškių užuominų apie tuos ekologijos aspektus, kurių, kaip žmonės anksčiau manė, iš senovinės fosilijos neįmanoma išgauti", - aiškina tyrinėtojas. Anksčiau išnykusių rūšių spalvoms atkurti mokslininkai taikė genetinius metodus. 2006 metais tyrinėtojai įrodė, jog kai kurie plaukuotieji mamutai buvo rudos plaukų dangos, tuo tarpu kiti turėjo rausvai gelsvą ar net šviesiai gelsvą vilną. Tokia informacija surinka analizuojant genetinę medžiagą, išgautą iš 43 000 metų senumo Sibire rasto mamuto kaulų. Analogišką metodą sunku taikyti dinozaurų amžiaus sutvėrimams, kadangi jų liekanose išsaugoma tik labai mažai genetinės informacijos.
