Praėjo beveik 30 metų nuo Černobylio elektrinės sprogimo, sukėlusio precedento neturinčią branduolinę katastrofą. Jos poveikis tebejaučiamas ir dabar. Nors plačioje zonoje apie epicentrą žmonės negyvena, augaluose ir gyvūnuose radiacijos poveikis jaučiamas ir dabar.
Aplink Černobylį gyvenančių paukščių smegenys ženkliai mažesnės už gyvenančių radiacija neužkrėstose teritorijose; medžiai čia auga lėčiau; čia gyvena mažiau vorų ir vabzdžių, tarp kurių bitės, drugiai ir žiogai. Be to, medžiojamuose žvėryse, tokiuose, kaip šernai, sugauti už draudžiamos zonos ribų – kai kurie nuklydę net iki Vokietijos – tebėra aukštas ir pavojingas radiacijos lygis.
Tačiau aplinkoje vyksta netgi dar fundamentalesni pokyčiai. Pasak neseniai Oecologia žurnale paskelbto tyrimo, skaidytojai – irimo procesą vykdantys organizmai, tokie kaip mikrobai grybai ir kai kurios vabzdžių rūšys – irgi nukentėjo nuo užteršimo. Šie sutvėrimai vykdo vieną iš kertinių bet kurios ekosistemos funkcijų: perdirba organines medžiagas į dirvą. Tyrimo autorių nuomone, tokio pamatinio proceso problemos gali, gali neigiamai paveikti visą ekosistemą.
Komanda nusprendė ištirti šį klausimą iš dalies dėl neįprastų pastebėjimų. „Vykdėme tyrimus Černobylyje nuo 1991 ir pastebėjome, kaip, bėgant laikui, kaupiasi atliekos,” rašo jis. Be to, medžiai liūdnai pagarsėjusiame Raudonajame Miške – zonoje, kur visos pušys netrukus po incidento paraudonavo ir žuvo – neatrodė yrantys netgi po 15 ar 20 metų nuo avarijos.
„Be kelių skruzdėlių, žuvusių medžių kamienai buvo nesuirę,” prisimena Timothy'is Mousseau, Pietų Karolinos universiteto Kolumbijoje biologas ir tyrimo autorius. „Tai buvo netikėta, nes miškuose ten, kur gyvenu, po dešimtmečio iš ant žemės nugriuvusio medžio telieka pjuvenos.”
Norėdamas sužinoti, ar nukritusių lapų pagausėjimas miško paklotėje ir šios užkonservuotos pušys rodo kažką daugiau, Mousseau su kolegomis nusprendė atlikti kai kuriuos lauko bandymus. Išmatavę nukritusių lapų sluoksnį skirtingose draudžiamos zonos vietose, jie išsiaiškino, kad nukritusių lapų sluoksnis 2-3 kartus storesnis „karščiausiose“ Černobylio vietose, kur radiacinis apnuodijimas buvo stipriausias. Tačiau to nepakako įrodyti, kad skirtumą lemia radiacija.
Norėdami patikrinti savo nuojautą, jie padarė apie 600 mažų tinklinių maišelių ir kiekvieną jų prikišo keturių rūšių medžių lapais ir spygliais: ąžuolų, klevų, beržų ir pušų. Jie pasistengė, kad maišuose iš pradžių nebūtų vabzdžių, ir tada pusę jų aprišo moteriškomis pėdkelnėmis, kad iš išorės nepatektų vabzdžiai, o kitą pusę maišelių paliko tik su tinkleliu.
Tada jie išdėliojo krepšelius visoje zonoje su skirtingu radiacinio užterštumo lygiu (taip pat ir vietose, kur užterštumo nebuvo visai). Tada maišelius paliko ramybėje beveik metams – paprastai tiek laiko pakanka mikrobams, grybams ir vabzdžiams perdirbti negyvą organinę medžiagą. Pėdkelnėmis uždegti maišeliai turėjo padėti įvertinti, kas labiausiai prisideda prie lapų skaidymo – vabzdžiai ar mikrobai.
Rezultati buvo iškalbingi. Normalios radiacijos zonose, po metų suiro 70 – 90 procentų lapų. Bet didesnės radiacijos vietose lapai išlaikė apie 60 procentų pradinio svorio. Lygindami tinklinius maišelius su uždengtais pėdkelnėmis, jie išsiaiškino, kad nors vabzdžiai ir vaidina svarbų vaidmenį lapų skaidyme, bet mikrobų ir grybų indėlis daug svaresnis. Kadangi jie išdėliojo tiek daug maišelių tiek daug vietų, jie galėjo statistiškai kontroliuoti tokius faktorius, kaip drėgmė, temperatūra, miško ir dirvos tipas, kad įsitikintų, jog lapų irimui daugiau niekas kita nedarė įtakos, tik radiacijos lygis.
„Mūsų rezultatų esmė yra ta, kad radiacija sulėtino mikrobinį lapų skaidymą viršutiniame dirvos sluoksnyje,” sako Mousseau. Tai reiškia, kad maistingosios medžiagos negrąžinamos į dirvą, o tai gali būti viena iš lėtesnio medžių augimo aplink Černobylį priežasčių.
Kiti tyrimai rodo, kad Černobylio apylinkėms gresia gaisras ir per 27 metus susikaupęs lapų sluoksnis, Mousseau ir jo kolegų nuomone, būtų puikus kuras tokiam miško gaisrui. Tai kelia didesnę problemą, nei vien aplinkos sunaikinimas – gaisrai gali paskleisti radioaktyvius teršalus už draudžiamos zonos ribų, perspėja Mousseau. „Didėja nerimas, kad vėlesniais metais gali kilti katastrofiškas gaisras,” sako jis.
Deja, šiai problemai nėra akivaizdaus sprendimo, išskyrus atidesnę draudžiamos zonos priežiūrą, stengiantis greitai nuslopinti galinčius kilti gaisrus. Tyrėjai bendradarbiauja ir su komandomis Japonijoje, stengdamiesi nustatyti, ar Fukušima taip pat nukenčia dėl panašios mikrobinės mirties zonos.
Rachel Nuwer smithsonian.com
