Galbūt nesusimąstėte, tačiau aplinka daro įtaką net ir tokiam spontaniškam veiksmui, kaip jūsų čiaudulys.
Čiaudėjimas atrodo vienas labiausiai nevaldomų reiškinių. Nepaisant to, turėdami klausą žmonės gali pakoreguoti čiaudulio sukuriamą garsą. Anglakalbiams būdingu „achoo” kurtieji nepasižymi – jų čiaudulio skambesys yra tiesiog oro, staigiai išsiveržiančio iš kvėpavimo takų, sukeliamas garsas.
„Kurtieji čiaudi natūraliai, o klausą turintys asmenys jaučia būtinybę pridėti garso efektų,“ – teigia dalinai kurčias žurnalistas Charlie Swinbourne.
Skirtingose kultūrose pastebimas savitas čiaudėjimo stilius, todėl jums įprastas garsas gali būti visiškai svetimas kitakalbiams. Pavyzdžiui, prancūzai čiaudi „achoum”, o japonai savo čiaudulį vadina „hakashun“. Lietuviai, kaip turbūt pastebėjote, dažniausiai savo čiaudulį apibūdina „apči“.
Šio keisto reiškinio priežastį bandė paaiškinti Bencie Woll, kurčiųjų bendravimą tiriantis mokslininkas, dirbantis University College London.
Nors dalis čiaudulio skambesio neišvengiamai yra nevaldoma, žmonės geba subtiliai koreguoti garsą atsižvelgdami į tai, koks skambesys jų aplinkoje laikomas normaliu. Panašiu principu vadovaujasi ir juokas. Juokiantis būtinai išleidžiame garsą, tačiau mokame jį patylinti ar pagarsinti.
Swinbourne mano įžvelgęs tai žmonių elgsenoje. „Vos tik žmonės jaučia artėjantį čiaudulį, jų smegenys išsiunčia pavojaus signalus: ‚Atsargiai, tu ruošiesi čiaudėti. Viešumoje. Skambėk normaliai.‘ Ir akimirksniu atsiranda reikalingas garso efektas – ah-choo.“
Toks nepastebimas spaudimas neišsiskirti savo čiaudulio sukeliamu garsu paveikia net pusiau kurčią Swinbourne. Jo paties čiaudulys viešumoje nesąmoningai tampa panašus į „achoo“, o namie – tylesnis ir natūralesnis.