Gyvenimas lūšnyne palieka tiems, kurie ten užaugo, ryškią ir sunkiai pataisomą žymę. Amerikiečių sociologai neseniai nustatė, kad vaikystė, prabėgusi skurdžiame rajone, lemia protinių gabumų sumažėjimą vidutiniškai 4 balais, o tai galima palyginti su mokyklos nelankymu ištisus metus, rašoma Harvardo universiteto tinklalapyje.
„Veikiant skurdžiai aplinkai, keičiasi vaikų kalbos įgūdžių lavėjimo trajektorija, - sako vienas iš tyrimo autorių profesorius Robertas Sempsonas, vadovaujantis Harvardo sociologijos fakultetui. - Tai labai rimta problema, nes kalbos įgūdžiai yra patikimas indikatorius, rodantis, ar žmogus bus sėkmingas tolesniame gyvenime. Įdomu, kad šis efektas pastebimas visą likusį gyvenimą, nepaisant to, kad žmogus dar jauname amžiuje paliko socialinį užkampį.“
Septynerius metus tyrėjai stebėjo daugiau nei 2 tūkstančius įvairių rasių ir tautybių vaikų nuo 6 iki 12 metų iš skirtingų Čikagos sluoksnių. Per šį laikotarpį daugelis vaikų persikėlė iš vieno miesto rajono į kitą, taip pat išvažiavo į kitą miestą ar valstiją. Per septynerius metus su šiais vaikais ir jų tėvais sociologai surengė tris pokalbius, jų metu vaikai atliko žodinių resursų bei skaitymo įgūdžių testus. Vertindami kvartalus tyrėjai atsižvelgė į skurdą, nedarbą, betėvystę, segregaciją ir didelį vaikų skaičių šeimoje.
Amerikos mokslininkų nuomone, akivaizdus rodiklis, kad vaikas auga neturtingoje šeimoje, yra jo polinkis į izoliaciją, taip pat į pavojus. Taip pat pastebimas kalbos skurdumas, kuris atsiranda dėl vaikų įtraukimo į specifinius socialinius santykius.
Vaikai, gyvenantys visuomenės dugne, retai girdi taisyklingą kalbą. Jų šeimos užsidaro savo siaurame rate ir netenka galimybės keistis vertybėmis bei žiniomis su kitų visuomenės sluoksnių atstovais. Amerikiečių mokslininkų tyrimas parodė, kad tai lemia žmogaus išsilavinimą ir galimybę pasirinkti darbą.
