Archeologai pranešė aptikę įrodymų apie seniausią žinomą cheminio ginklo panaudojimo atvejį. Pasirodo, mirtinų dujų atakos buvo rengiamos dar Romos imperijos laikais.
JAV archeologijos instituto susirinkime Leičesterio (D. Britanija) universiteto archeologas Simonas Jamesas pristatė teismo medicinos ekspertų išvadas primenančius įrodymus, kad maždaug 20 Romos imperijos karių, aptiktų jų gintos tvirtovės požemyje, buvo priešų nužudyti ne kalavijais ar ietimis, o nuodingomis dujomis, skelbia „Physorg.com“.
Archeologai tai nustatė tyrinėdami romėnų tvirtovės liekanas Dura-Europos mieste (dabartinė rytų Sirija). Eufrato pakrantėje pastatytą Dura-Europos miestą užėmę romėnai įkurdino jame didelį garnizoną. Maždaug 256 mūsų eros metais miestą apgulė galinga kylančios Sasanidų imperijos kariuomenė. Miesto apgultis buvusi nuožmi, tačiau apie ją žinome tik iš archeologų radinių: iki mūsų laikų neišliko jokių apie tai pasakojančių rašytinių liudijimų. Romėnų tvirtovės Dura-Europos mieste liekanos buvo pradėtos tirti dar 1920 m., tačiau vėliau tyrinėjimai buvo nutraukti ir atnaujinti tik pastaraisiais metais.
Archeologų radiniai atskleidė, kad sasanidai naudojo visas įmanomas miesto šturmo priemones, įskaitant bandymus įsilaužti pasikasus po miesto sienomis. Joms įgriuvus romėnų įtvirtinimuose atsirastų šturmui tinkamų išlaužų.
Tačiau romėnų įgula stengėsi užkirsti kelią tokiems bandymams savo pačių „požeminėmis kontratakomis“ – jie priešpriešiais kasė tunelius, kad sutrukdytų priešams. Viename iš iki mūsų dienų išlikusių tiesių ir ankštų tokių požeminių galerijų archeologai 4-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį aptiko vienas ant kito sukrautus maždaug 20 ginkluotų Romos karių palaikus. Įdomiausia, kad juos apžiūrėjus nebuvo aptikta jokių smurtinės mirties požymių, kurie liudytų, jog romėnai žuvo kovodami.
S. Jamesas su kolegomis mūsų dienomis dar kartą kruopščiai tarsi nusikaltimo vietą apžiūrinėjantys teismo ekspertai ištyrė šią vietą, stengdamiesi nustatyti, kokia buvo šių žmonių mirties priežastis.
„Dabar jau aišku, kad tuo metu, kai priešpriešiais kasamos pralandos susitiko, romėnai pralaimėjo kovą su įsiveržėliais, – aiškina daktaras S. Jamesas. – Išsamiai ištyrus aptiktų palaikų vietą paaiškėjo, kad juos prie tunelio angos sukrovė persai, kad kūnų ir skydų siena saugotų juos nuo romėnų kontratakos, kai jie padegs pralandą siekdami sukelti griūtį. Tai paaiškina, kodėl kūnai buvo aptikti būtent šioje požemio vietoje, tačiau neatsako į klausimą, kaip šie kariai žuvo. Nukauti 20 vyrų maždaug 2 metrų aukščio ir pločio tunelyje, kurio ilgis beveik 11 metrų, persams būtų buvęs beveik neįmanomas uždavinys – jiems būtų prireikę tiesiog nežmoniškų pastangų.“
Tačiau mįslė buvo įminta archeologams požemyje aptikus bitumo gabalėlių ir sieros kristalų. Mokslininkai įsitikinę, kad tai – pagrindinis maždaug 256 m. čia vykusios dramos įkaltis. Uždegtas bitumas ir siera skleidžia nuodingų dūmų kamuolius. Šios dujos mirtinai pavojingos.
„Persai išgirdo, kad romėnai kasasi jų pusėn, ir parengė jiems bjaurų siurprizą. Aš manau, kad sasanidai iš anksto pasiruošė žarijų puodus ir dumples, atsinešė į savo tunelį ir ėmė laukti. Vos tik į jį įvirto romėnai, į žarijų puodus buvo sumesti chemikalai, ir išsiskyrusios dujos dumplėmis buvo varomos romėnų pusėn. Šie per kelias sekundes neteko sąmonės, o po kelių minučių jau buvo negyvi. Tokių „dūmų generatorių“ naudojimas per apgultis kasamose pralandose minimas antikiniuose tekstuose, o archeologiniai Dura-Europos kasinėjimai patvirtina, kad persų sasanidų apgulties taktika techniškai buvo ne mažiau įmantri nei romėnų. Jie garantuotai žinojo apie mirtinų dujų metodą“, – teigia archeologas.
Pasak jo, ironiška, kad tunelį išraususiems persams nepavyko sukelti sienų griūties, tačiau akivaizdu, kad jie rado kitą būdą, kaip įsilaužti į miestą. S. Jamesas neseniai iškasė daug romėnų katapultų brūklių liekanų – jos liudija, kad romėnų įgula jau buvo pasiruošusi panaudoti katapultas paskutiniame kovos etape, kai prasidės gatvių mūšiai su per sienas besiveržiančiais priešo kariais. Mokslininkų teigimu, dalis miesto gynėjų ir gyventojų po pasisekusio šturmo buvo išžudyta, kiti išvaryti į Persiją. Sugriautas miestas buvo paliktas visiems laikams, kol mūsų dienomis į jį sugrįžę archeologai įminė kai kurias jo praeities paslaptis.
