Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
Lietuvos santykiai su Rusija jau senokai yra komplikuoti, galima sakyti – net konfliktiniai. Blogina juos keli esminiai momentai. Pirmiausia, žinoma, energetika. Yra pagrindo manyti, kad „Gazprom“ kainų politika Lietuvos atžvilgiu yra diskriminacinė ir politiškai motyvuota, nors Rusijos dujų milžino atstovai taip nemano (bent oficialiai tai neigia), ir ginčas jau sprendžiamas tarptautiniame arbitraže. Kartu būtina pripažinti, kad praėjusios kadencijos Lietuvos vyriausybė ir Energetikos ministerijos vadovas A. Sekmokas savo ne visai suprantama pažadų ir kaltinimų politika prisidėjo prie situacijos atsidūrimo aklavietėje. Antras, ne mažiau svarbus faktorius, kuris aštrina šalių santykius, yra skirtingas požiūris į šių santykių istoriją ir Lietuvos nuoseklios pretenzijos Rusijai dėl okupacinės žalos atlyginimo (be aiškesnės palankaus rezultato perspektyvos). Pagaliau, Vilnių neramina aktyvi Kaliningrado srities militarizacija, o Maskvą nervina Lietuvos entuziazmas plėtoti ES Rytų partnerystės iniciatyvą, kurią Rusija vertina kaip kišimąsi į savo gyvybinių interesų sferą.
Lietuvos ir Lenkijos santykius V. Adamkaus ir L. Kaczynskio prezidentavimo laikais buvo galima drąsiai vadinti strategine partneryste, bet vėliau situacija pasikeitė gana drastiškai, ir dabartinė Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė net nevyksta pas kaimynus į svečius. Varšuva mano, kad lietuviai nevykdo savo pažadų, o Daukanto aikštėje galvojama, kad Lenkija nežiūri į Lietuvą kaip lygiavertę partnerę ir mieliau bendrauja su Rusija. Esminiai nesutarimų momentai – gatvių pavadinimų užrašai lenkų ir lietuvių kalbomis tose vietovėse, kur tankiai gyvena lenkai, ir lenkiškų pavardžių rašymas lenkų kalba, o ypač 2011 m. Lietuvos Seimo priimti Švietimo įstatymo pakeitimai. Be to, situaciją komplikuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kuri (logiškai) bando pasinaudoti lenkų tautinės mažumos padėtimi, kad pakeltų savo politinį populiarumą.
Kitaip tariant, tiek Lenkijos, tiek Rusijos kryptimi Lietuvos užsienio politika turi kažkaip keistis. Ypač tai aktualu pirmuoju atveju, nes glaudi šalių partnerystė yra ypač svarbi ES ir NATO, kur Lenkija įgauna vis didesnį svorį, kontekste. Naujoji Lietuvos vyriausybė lyg ir yra pasiruošusi permainoms.
Jos programoje įrašyta: „Suteiksime naują postūmį santykiams su Lenkija, atkurdami ir intensyvindami dialogą strateginiais klausimais.“ Be to, joje rašoma: „Mūsų valstybės, kuri yra Baltijos regiono dalis, užsienio politiką kreipsime visų pirma į aktyvius santykius su Šiaurės Europos ir Baltijos valstybėmis, Vokietija, Lenkija, su kuriomis objektyviai mus sieja bendri politiniai ir ekonominiai interesai.“ Pagaliau, planuojama sujungti Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių tinklus, ir tai Lietuvai sudarytų galimybes įgyti dujų tiekimo alternatyvą.
Svarbiu faktoriumi šiuo atveju gali tapti LLRA dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje. Kultūros viceministras E. Trusevičius jau pareiškė, kad jo pirma užduotis – parengti naują Nacionalinių mažumų įstatymą, kuris įteisintų dvikalbius užrašus tankiai tautinių mažumų gyvenamose vietose, taip pat nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose, vėliau premjerui A. Butkevičiui teko aiškinti, jog tai buvo „skubotas, daugiau politinis pareiškimas“. Tačiau naujasis užsienio reikalų ministras L. Linkevičius irgi pasakė: „Turime atlikti, ką buvę vadovai žadėjo. Turime tai atlikti nepažeisdami Konstitucijos – yra tokių galimybių. Paskaitę Tautinių mažumų teisių apsaugos konvenciją, galime padaryti daugiau: vietovardžių, pavardžių rašymo klausimus įmanoma pajudinti iš vietos.“ Reaguodama į panašias kalbas, Seimo vicepirmininkė I. Degutienė kreipėsi į A. Butkevičių su prašymu padaryti taip, kad Lietuvos santykių su Lenkija „įkrovimo iš naujo“ politika neturėtų vykti lietuvių, gyvenančių Lenkijoje, teisių ir galimybių sąskaita. Dar svarbesnė yra D. Grybauskaitės išsakyta pozicija: „Jei naujoji Vyriausybė bandys politiniu lygmeniu šildyti neva atšalusius santykius [su Lenkija], tikrai skatinu, jei už tai Lietuvai nereikės papildomai susimokėti.“
Turbūt teisingiausiai šiuo atveju elgiasi lenkų ekspertai, kurie tikisi pozityvių permainų, bet yra atsargūs savo prognozėse. Varšuvos universiteto profesoriaus M. Kopczynskio teigimu, kol kas sunku pasakyti, kaip rinkimai paveiks Lietuvos lenkų situaciją, nes Lenkijos ir Lietuvos santykiuose vis dar yra daug nepasitikėjimo ir abipusių baimių. Tai kaip bus?
Pirmiausia atsakinga už Lietuvos užsienio politiką Prezidentūra pastaruoju metu gana skeptiškai žiūri į lenkų pageidavimų patenkinimą. Tačiau išvardintų jiems aktualių klausimų sprendimas didžiąja dalimi priklauso nuo Vyriausybės ir Seimo pozicijos, ir opozicija vargu ar galės sutrukdyti. Kitas klausimas, kiek toli bus pasiruošusi eiti nauja valdančioji dauguma. Manytina, kad bus pradėta nuo mažesnių žingsnių, o paskui žiūrima, ar verta toliau juos žengti. Be abejo, Lietuva yra suvereni valstybė ir gali elgtis, kaip nori, bet reikia pagaliau suprasti, kad tarptautinėje politikoje nėra lygybės – joje yra mažosios ir didžiosios šalys. Jeigu Lenkijos pozicijos nepaisymas ir jos kaip strateginės partnerės praradimas Lietuvai (jos Prezidentei) yra ne bėda, tada galima palikti viską taip, kaip yra, ir toliau mėgautis savo principinga savigarba.
Rusijos atveju L. Linkevičius irgi prašneko apie santykių pokyčius. „Reikia šviežiai, atvirai pažvelgti į situaciją, pamatyti, ko galbūt nematė prieš mus buvusieji. Tame tikrai nematau revoliucijos, kaip tik priešingai. Perkrova yra šansas pamatyti, ko nematei, ir kažką pataisyti kosmetiškai ar stipriau“, – yra pažymėjęs ministras. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad kokios nors reikšmingos permainos Lietuvos ir Rusijos santykiuose iš tikrųjų yra įmanomos. Taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, Rusija santykius su „mažiukais“ (o ypač buvusiais pavaldiniais) supranta kaip neginčijamą įsakymų vykdymą. Tokiu atveju dialogas beveik neįmanomas. Be to, net mažiausią jo tikimybę užbraukia istorija – sena ir nauja. Kaip pažymėjo gerai žinomas M. Kolerovas: „Jie [naujoji Lietuvos valdžia] nesugebės pakeisti santykių su Rusija, nes dalis lietuviško nacionalinio konsensuso, kuris remiasi pretenzijomis Rusijai, susiveda į tai, kad šiuolaikinė Rusija turi apmokėti SSRS sąskaitas. (...) O kaip galima tikėtis lengvesnio pokalbio dėl dujų, jeigu tęsiasi juridinis procesas Europos Komisijoje, o Lietuva įgyvendina radikaliausią Trečiojo Europos Sąjungos energetinio paketo variantą dėl dujų tiekėjų atskyrimo nuo vamzdynų? O štai Suomija surado galimybę individualiai taikyti Trečiąjį paketą, ir daugelis kitų irgi surado tokią galimybę. O Lietuva slepiasi už ES nugaros. Ką mes norime apgauti?“
Istorinį (vertybinį) okupacijos klausimą Lietuva vargu ar kada nors liausis kėlusi (lygiai kaip ir Rusija nepraleis progos paremti tų, kurie šneka, kad „savi šaudė į savus“). Lietuva irgi nesielgs kaip Suomija energetikos ir kitose srityse (pagaliau dabar imti ir grąžinti Trečiojo energetinio paketo traukinį atgal, tegul anksčiau priimti sprendimai ir su trūkumais, būtų daugiau negu nesolidu). Taigi, nieko neapgaunant, reikia pripažinti, kad Lietuvos santykiai su Rusija greitai nepagerės. Na, o jautrų ekonomikai dujų klausimą belieka spręsti savarankiškai, verčiant Maskvą sumažinti kainą dėl naujai atsiradusių aplinkybių (dujų terminalo).
Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybinis principingumas užsienio politikoje daug kainuoja – ypač mažosioms valstybėms. Tačiau tai nereiškia, kad jį reikia išmesti į šiukšlių dėžę. Reikia mokėti jį suderinti su pragmatiniais interesais, adekvačiu realybės suvokimu ir sugebėjimu peržengti nepamatuotas ambicijas, kad ne tik gerbtų priešai, bet ir nenusisuktų draugai.
