Gyvename sudėtingame ir įvairių siurprizų pilname pasaulio ir Lietuvos ekonomikos raidos laikotarpyje. JAV būsto paskolų krizė, grėsmingai stiprėjantis recesijos laukimas, beprecedentinis dolerio kurso kritimas veikia viso pasaulio akcijų rinkas, naftos ir aukso kainas.
Tai sukelia didžiules ekonominių svyravimų bangas visame pasaulyje, neaplenkiant nei išsivysčiusių kraštų, nei taip vadinamų naujųjų ekonomikų, kurioms priskiriama Kinija, Indija, Centrinės ir Rytų Europos šalys, o tarp jų ir Lietuva. JAV paskolų krizės nenumatė svarbiausios reitingų agentūros, kurios vertina viso pasaulio ekonomikos ir finansų būklę, dėl tolimesnės pasaulio ekonomikos raidos nesutaria nei ekspertai, nei atsakingos institucijos. Tikriausiai sutarimo ir būti negali, nes, kaip visada ekonomikoje, vertinimai yra labai sunkiai atskiriami nuo interesų. Bendros pasaulio ekonomikos sumaišties fone procesai vykstantys Lietuvoje darosi tik sudėtingesni. Gąsdinimus kietu ekonomikos Baltijos valstybėse nusileidimu keičia nekilnojamo turto burbulo sprogimo prognozės ir, žinoma, vis aštresnės diskusijos didėjančios infliacijos tema. Lietuvos ekonomikos vertinimuose ir rekomendacijose taip pat galima įžvelgti daug suinteresuotumo ar išankstinių nusistatymų todėl šias mintis skelbiame provokuodami diskusijas ir drąsą abejoti net ir pripažintų ekspertų vertinimais. Abejoti turime daug pagrindo, kadangi diskusijos infliacijos Lietuvoje tema tikrai yra labai toli nuo šiuolaikiško infliacijos procesų pereinamojo laikotarpio ekonomikose supratimo.
Prieš keletą mėnesių jau diskutavome infliacijos tema, parodydami, kad ji yra neatskiriama spartaus ekonomikos augimo palydovė (žr. Dėsninga infliacija). Per praėjusius mėnesius gerokai sušvelnėjo ir užsienio ekspertų prognozės Baltijos šalių atžvilgiu. Žurnalas The Economist straipsnyje Coming in to land ankstesnius savo kritinius Baltijos šalių vertinimus priskiria Ortodoksiniam ekonomikos suvokimui, pripažindamas, kad minkštas nusileidimas iš spartaus augimo aukštumų yra tikėtinas scenarijus. Lietuvos komercinių bankų atstovai suskubo pasidžiaugti, kad sukelto šurmulio pagalba pavyko padidinti komercinių bankų maržą už gyventojams išduodamus kreditus, taip apsaugant visus nuo „didėjančios“ rizikos. Sukeltas šurmulys davė puikų rezultatą bankiniam sektoriui – padidėjusias išduodamų kreditų maržas, o VILIBOR palūkanų normos laikinas padidėjimas, propagandiniam triukšmui pasibaigus, dėl didžiulės litų pasiūlos praktiškai sugrįžo į pradines pozicijas. Atrodo, kad sukeltas triukšmas ir abejonės tolimesne ekonomikos eiga turės įtakos ir nekilnojamo turto sektoriui, jau matome pirmuosius pokyčius gyvenamo būsto pardavimuose. Todėl privalome reikšti nuomones ir prognozes atsiribodami nuo interesų ir priklausomybės vienam ar kitam sektoriui.
Artėjant rinkimams spekuliacijos infliacijos tema aiškiai užims pagrindinį vaidmenį propagandiniame kare, kadangi kylančios kainos jaudina visus visuomenės dalyvius. Jau dabar Lietuvoje girdimos diskusijos ir rekomendacijos mažinti infliaciją kelia didžiulį nerimą, kadangi toli prasilenkia su moksliniu šio reiškinio pereinamosios stadijos ekonomikoje aiškinimu ( žr. Real currency appreciation in accession countries: Balassa-Samuelson and investment demand, Inflation Dynamics and Nominal Adjustment in the Baltic States). Pagrindines idėjas gali suprasti kiekvienas. Visas vartojimo prekes ir paslaugas, kurioms skaičiuojamas kainų augimas, schematiškai suskirstome į dvi grupes: laisvai tarptautiniu mastu prekiaujamas (tradeable goods, pvz., elektronikos gaminiai) ir neprekiaujamas (non-tradeable, pvz., kirpyklos paslaugos). Mažose pereinamosios ekonomikos šalyse, kurioms drąsiai galima priskirti ir Baltijos valstybes, prekiaujamų gėrybių kainos yra bendros su kainomis kitose valstybėse. Šios prekių grupės kainų lyginimosi procesas praktiškai užsibaigė iki 2000 metų, tai buvo dar sudėtingesnis mūsų ekonomikos raidos laikotarpis nei dabartinis, kadangi infliacija buvo skaičiuojama dešimtimis procentų, o atlyginimai augo nepalyginamai lėčiau (žr. straipsnius svetainėje Rizikos fizika). Dabar gyvename taip pat sudėtingą, bet visuomenei lengviau įveikiamą laikotarpį. Iki 2000 metų pirmoji kainų lyginimosi su Vakarais infliacijos banga išsisėmė, tai leido praktiškai iki Vakarų valstybių lygio sumažinti komercinių bankų teikiamų kreditų palūkanas. Naujos kreditavimo galimybės pareikalavo naujai įvertinti ir nekilnojamo turto kainas, kadangi jis naudojamas kaip užstatas daugumai kreditavimo sutarčių. Atrodo, kad šiuo metu nekilnojamo turto kainos jau atitinka naująsias kreditavimo galimybes arba net truputį jas viršija. Todėl šiandien esame situacijoje, kai Lietuvos ekonomika turi vienodas kreditavimo galimybes su kitomis Europos šalimis, tai reiškia, kad ekonomine prasme turime lygias galimybes kurti savo įmones ir verslą, panaudodami visus naujausius pasaulio technologinius pasiekimus. Taip pat turime didelį verslo pranašumą prieš senąsias Europos valstybes, kadangi darbo užmokesčio nominalus lygis yra apie 6 kartus mažesnis. Prekės ir paslaugos, skirtos tik vietiniam naudojimui – neprekiaujamos, vidutiniškai yra apie 4 kartus pigesnės. Kai skaičiuojame bendrą visų prekių ir paslaugų kainų lygį (prekiaujamos + neprekiaujamos), gauname, kad jis yra du kartus mažesnis nei Europos vidurkis. Todėl aiškiai turime suprasti, kad, siekdami ekonomine prasme priartėti prie Europos lygio, turime įveikti ne tik atlyginimų ir gyvenimo lygio skirtumus, bet mūsų bendras kainų lygis turi padvigubėti. Šiandieninis aukštas infliacijos lygis mūsų šalyje didele dalimi turi savyje ir šią lyginimosi komponentę. Teorijoje tai vadinama realiu nacionalinės valiutos kurso stiprėjimu.
Verta detaliau panagrinėti, kaip šis procesas vyksta gyvenime. Lietuvos gyventojai jau turi galimybę pasirinkti savo darbo vietą ir kitose Europos valstybėse. Tai sudaro nuolatinį spaudimą darbdaviams didinti atlyginimus savo darbuotojams, nes dėl trūkstamų darbuotojų reikia konkuruoti. Pernai vidutinis darbo užmokestis augo 18 procentų. Toks spartus atlyginimų augimas didina gamybos sąnaudas, prekių ir paslaugų kainas. Tačiau toks didinimas yra įmanomas ir dėl to, kad, didėjant atlyginimams, auga ir gyventojų perkamoji galia. Todėl turime dėsningą procesą, kai auga vidutiniai atlyginimai, dvigubai lėčiau auga kainos (nes prekiaujamų prekių vidutinės kainos auga taip pat kaip Europoje) ir atitinkamai auga realus gyvenimo lygis bei bendras vidaus produktas (BVP). Šis dėsningumas reiškia, kad pereinamojoje ekonomikos stadijoje infliacija yra ekonomiškai pagrįstai lygi BVP augimui. Todėl suvoktas makroekonominių procesų dėsningumas verčia kritiškai vertinti daugelį kovos su infliacija mūsų šalyje pasiūlymų.
Yra akivaizdu, kad vieno milijardo valstybės biudžeto deficitas tikrai nedaro rimtesnio poveikio stebimam infliacijos lygiui, nes jis yra nepalyginamas su kreditiniais lėšų srautais. Todėl politizuotos diskusijos šia tema gali turėti tik vieną prasmę – reikia nuraminti Ortodoksus ekonomistus, kurie nesigilina į pereinamosios ekonomikos specifiką.
Valstybė negali reguliuoti atlyginimų versle, bet ji tai daro visiems biudžetinės sferos darbuotojams. Kovos su infliacija pretekstu aiškiai norima atsisakyti biudžetinių atlyginimų didinimo, nors pagal priedermę konkurencingų atlyginimų biudžetinėje sferoje užtikrinimas yra bene svarbiausia Vyriausybės funkcija. Jei šios funkcijos ji deramai nevykdys, sužlugdys šalies švietimą, sveikatos apsaugą, mokslą ir kultūrą. Švietimo darbuotojų streikai yra akivaizdus vykstančių objektyvių procesų ir neadekvačios Vyriausybės reakcijos padarinys.
Neseniai Finansų ministras pasiūlė atsisakyti valstybės paramos būsto kreditams, kurie pagal savo paskirtį yra ilgalaikės valstybės politikos būsto srityje labai svarbus instrumentas. Taip būtų sutrikdytas ilgalaikis, dar bent 20 metų reikalaujantis Lietuvos gyventojų aprūpinimo gyvenamuoju plotu darbas. Nekilnojamo turto vystymo versle dar tik kuriasi gamybinis potencialas, tik dabar būsto kainos suranda savo tikrąją vertę. Šio sprendimo poveikis infliacijai minimalus, nes nekilnojamo turto kainos neįeina į vartojimo prekių ir paslaugų krepšelį, be to, statybų versle konkurencija sparčiai auga. Priešingai, gyventojai, paėmę būsto kreditą, yra priversti daugelį metų taupyti ir riboti savo vartojimą, taip mažindami infliacinį spaudimą.
Dažnai net pripažinti ekonomistai infliaciją mūsų šalyje sieja su pinigų kiekiu apyvartoje, kaip tai seka iš vadovėlinių tiesų. Atseit, visos priemonės: ES parama, žmonių santaupos bankuose, valstybės biudžeto deficitas ir t.t. yra tikroji didelės infliacijos mūsų šalyje priežastis. Toks aiškinimas supainioja priežastį ir pasekmę vietomis. Pagal dabartinį nacionalinių pinigų modelį Lietuva litų kiekio apyvartoje nereguliuoja. Pinigų kiekis apyvartoje nusistovi pagal ekonomikos poreikį. Išaugęs pinigų kiekis tiesiog reiškia, kad auganti ekonomika ir kainos reikalauja daugiau pinigų, o kainų augimą lemia spaudimas darbo rinkoje ir atlyginimų didėjimas. Žinoma, atlyginimų didinimo galimybės biudžetinėje sferoje priklauso ir nuo ES paramos, tačiau tai reikia laikyti netiesioginiu poveikiu.
Remiantis išdėstytu požiūriu į infliaciją mūsų šalyje turime rimto pagrindo suabejoti teiginiais, kad artimiausiu metu infliacija ims mažėti. Esame atlyginimų ir neprekiaujamų prekių bei paslaugų lyginimosi su Europos valstybėmis kelio pradžioje, šis procesas turi tęstis nemažiau kaip 5 metus. Mūsų užduotis yra suplanuoti šį kelią sklandžiai, išvengiant socialinių ir ekonomikos sukrėtimų. Šiuos ekonominius išbandymus išgyvensime kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, kurių sėkmė ir nesėkmės kartu yra ir mūsų patirties šaltinis. Daug detaliau reikia analizuoti Latvijos ir Estijos kelią, pvz., atlyginimai Latvijoje praeitais metais augo net 30 procentų. Toks greitas bėgimas gali būti pavojingas, kai artės finišas, bet atsilikti taip pat yra neracionalu – gresia tautos išsivaikščiojimas.
Ortodoksai ekonomistai šias pastabas tikrai sutiks kritiškai, argumentuodami, kad ekonomikos augimas negali vykti greičiau nei gamybinio darbo našumo didėjimas, ir pasiūlys analizuoti darbo našumo skaičiavimo metodikas bei rezultatus. Mūsų nuomone, mechanistinis ekonomikos suvokimas šiandien mums mažai gali padėti. Pavyzdžiui, švietimo paslaugų vertė ir galutinis produktas yra tiesiogiai susijęs su mokytojams ir dėstytojams mokamų atlyginimų dydžiu. Daug protingiau yra turėtą geros kokybės švietimo sistemą pradėti fianansuoti pagal naujus Europai būdingus standartus, o nebandyti ją sugriauti skubotomis, neapgalvotomis reformomis, grindžiamomis miglotais darbo našumo ir efektyvumo didinimo argumentais. Socialinės sferos darbo organizavimo subtilybės turi prasmę, bet jos yra bejėgės prieš makroekonominius dėsningumus, kuriuos turime suprasti ir jais vadovautis. Švietimo tobulinimu turėsime domėtis nuolatos, o istoriškai labai trumpą ir svarbų ekonominės integracijos į Europos erdvę laikotarpį turime praeiti pačiu efektyviausiu būdu.
