Tai pirmoji naujienų portalo tv3.lt interviu su Vokietijos brigados Lietuvoje pulkininke leitenante Amrei dalis. Joje aptariame moterų vaidmenį kariuomenėje, lietuvių reakcijas pamačius Vokietijos kariuomenės uniformą ir sujaudinusias brigados inauguracijos Vilniuje akimirkas.
Kaip jaučiatės Lietuvoje?
Jaučiuosi gerai. Labai labai gerai. Lietuvoje puikiai leidžiu laiką, bet taip pat šiek tiek liūdžiu, nes po aštuonių savaičių išvyksiu. Taigi mano tarnyba Lietuvoje eina į pabaigą. Liūdžiu, nes palieku šią tikrai gražią šalį ir savo komandą.
Kada atvykote – pernai, kaip ir kiti brigados kariai, ar anksčiau?
Iš viso aš čia metus su puse. Tarnybą Lietuvoje pradėjau pernai kovo mėnesį, tačiau iš pradžių buvau Rukloje kartu su Vokietijos padidinto budrumo brigada. Čia beveik keturis mėnesius neišvykdama vykdžiau misiją. Tuomet dviem mėnesiams grįžau namo, o spalį pradėjau tarnybą 45-ojoje šarvuotoje brigadoje.
Ką konkrečiai darote, kokios jūsų pareigos?
Šiuo metu oficialiai aš esu štabo vadė, pavaduoju nuolatinį štabo vadą, kuris yra išvykęs. Įprastai aš esu G4 padalinio vadė, tai reiškia, kad esu atsakinga už visą brigados logistiką.
Grįžkime atgal laiku. Kada nusprendėte tapti karininke ir kaip visa tai įvyko?
Ginkluotose pajėgose aš esu nuo 2002-ųjų. Taigi, apie 23 metus. Buvau viena iš pirmųjų moterų Vokietijos kariuomenėje po to, kai moterys galėjo ateiti tarnauti visuose jos padaliniuose.
Iki 2001-ųjų jos galėjo atlikti tik medicinos tarnybą. Po to visi padaliniai tapo atviri tapti tankiste arba logiste kaip aš.
Tuo metu Vokietijoje trejus metus studijavau mediciną, iki kol dėl tam tikrų priežasčių pakeičiau požiūrį. Kai su tuometiniu vaikinu apsilankiau kariuomenės atvirų durų dienose, aš labai susidomėjau ir pasakiau, kad noriu tapti tanko vade. Tada parašiau prašymą kariuomenės pareigūnams. Ir taip nuo 2002-ųjų esu čia.
Koks tuo metu buvo požiūris į moteris Vokietijos kariuomenėje?
Visoms pajėgoms buvo sunki pradžia. Egzistavo labai daug prietarų, nukreiptų prieš moteris. Ne paslaptis, kad pirmieji metai buvo sunkūs. Visi į tave žiūri iš aukšto, nes tu moteris, esi maža, tik 160 cm ūgio, bet privalai treniruotis ir atlikti visas užduotis, kaip ir kiti kariai.
Turėjau daug už save pakovoti. Tačiau dabar, žiūrėdama, kas buvo prieš 23 metus, galiu pasakyti, kad požiūris į moteris kariuomenėje pasikeitė. Manau, jos puikiai prisitaikė mūsų ginkluotose pajėgose.
Dabar mūsų kariuomenėje moterys sudaro nuo 11 iki 13 procentų personalo ir, manau, šis skaičius auga. Negalime nusigręžti ir sakyti: ne, mums nereikia moterų kariuomenėje. Mes prarandame apie 50 proc. personalo. Taigi kiekvienas ieško gerų karių ir Lietuvoje, ir Vokietijoje.
Girdžiu, kad vienas iš stereotipų, esą moteris yra mažesnė, silpnesnė. Kokių dar teko girdėti?
Girdėjau daug, bet žinau, kad daugybė moterų kariuomenėje, taip pat ir aš, galime patikinti, kad susiduriame su šiais iššūkiais ir esame prieš tai. Žinoma, moters kūnas yra silpnesnis – tai normalu, bet nepaisant to, jūs matote, kad mes turime vilkėti kario uniformą ir neštis tokią amuniciją, kokios reikia kovos lauke. Taigi, negaliu sakyti, kad aš esu moteris, todėl negaliu to padaryti. Tai būtina dėl saugumo.
Mano nuomone, turi tai daryti ir dėl ištvermės. Reikia ties tuo dirbti, ką mes darome ir brigadoje – tris kartus per savaitę sportuojame, lankome treniruotes. Tai irgi padeda.
Lietuvoje diskutuojama, ar reikia visuotinio šaukimo, kuris įtrauktų ir moteris. Kokia jūsų nuomonė – ar mums to reikia? Ar tikrai kariuomenė yra vieta visiems?
Mano asmenine nuomone, taip, mums reikia abiejų (ir vyrų, ir moterų – red. past.). Apie tai diskutuojama ir Vokietijoje.
Dabar tarnyba, mano požiūriu, yra tarnavimas valstybei, o ne tik kariuomenei. Vokietijoje turėjome galimybę vienerius metus nestoti į kariuomenę, o atlikti civilinę tarnybą. Mes tai darėme 2010 m., manau, kad turėtume daryti ir vėl – vienerius metus tarnauti valstybei. Aš pati taip daryčiau.
Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą lietuviai labai įsitraukė ieškoti būdų, kaip prisidėti prie krašto apsaugos: ar tai būtų pagalba medikams, ar karinė tarnyba, ar kita. Ar, jūsų nuomone, turėtų kiekvienas žmogus išmokti bent jau kaip naudotis ginklu?
Be abejonės, mano požiūriu, saugumas yra neįkainojamas visiems tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje. Mano nuomone, visi turėtų ką nors daryti dėl savo saugumo, savo laisvės.
Tai mes darome ir čia – Lietuvoje kovojame dėl kiekvieno NATO teritorijos colio. Toks yra mano, kaip karės, darbas.
Manau, kiekvienas žmogus Lietuvoje, Lenkijoje ar Vokietijoje gali ką nors padaryti, net jei tai nedidelė dalis, pavyzdžiui, medicinos kursai ar kas nors kito.
Kaip jūsų šeima, draugai reagavo į tai, kad išvykstate į Lietuvą? Vokietijos gyventojai tikriausiai supranta, jeigu atliekate tarnybą Vokietijoje, bet ar klausia, kodėl jūs Lietuvoje? Juk tai ne jūsų gimtoji šalis.
Tai tiesa. Mano vyras buvo nustebęs, kai grįžau namo ir pasakiau: „Man pasiūlė pareigas Lietuvoje dislokuojamoje brigadoje.“ Jis atsakė: „O, aš tavęs ir taip nematau namie visą savaitę, nes tarnauji toliau nuo namų, o dabar kviečia į Lietuvą. Toli.“ Atsakiau: „Taip, žinau, bet aš noriu ir myliu šį darbą.“ Dėl to šiek tiek liūdžiu, kad išvykstu.
Be to, mano vaikams ir vyrui iš pradžių buvo tikrai sunku. Kas dvi savaites parvažiuoju namo, tačiau šiais laikais yra vaizdo skambučiai ir tai viską palengvina.
Bet kai po pirmųjų savaičių Lietuvoje grįžau namo, šeimos nariai pamatė, kad čia dirbdama aš gerai jaučiuosi, todėl buvo patenkinti. Jie sakė: tai buvo geras sprendimas, net jei ir negrįžti namo kiekvieną dieną ar kiekvieną savaitgalį.
Kas konkrečiai motyvavo keltis į Lietuvą? Norėjote iššūkių ar viliojo alga?
Finansinis aspektas, žinoma, svarbus. Gerai uždirbti daugiau pinigų. Pernai su vyru nusipirkome namą Vokietijoje. Taigi, šis aspektas teigiamas, bet buvo iššūkis pradėti kai ką visiškai naujo. <...>
Žinoma, aš jau ėjau šias pareigas Vokietijoje. Turiu dvejų metų patirtį šiose pareigose užsienyje, todėl pasakiau, kad Lietuvoje būtų naudinga turėti žmogų, kuris tai jau yra daręs. Pulkininkas Hastenrathas (André Hastenrathas – red. past) manęs paklausė: „Ar norėtum prisijungti prie mano komandos Lietuvoje?“ Atsakiau: „Taip, noriu.“
Jūsų šeima dabar Vokietijoje?
Taip.
Ten jūs, kiek girdėjau, turite vaikų?
Taip, turiu du sūnus. Jiems 15 ir 10 metų, jie lanko mokyklą. Lietuvoje lankėsi tris kartus. Kadangi iki tol niekada nebuvo Lietuvoje, jiems buvo įdomu. Žinoma, atostogoms tu dažniausiai keliauji į Italiją, Ispaniją, o aš juos vežiojau automobiliu po Lietuvą.
Jie buvo nustebę, kokia graži šalis. Jie to nesitikėjo ir daug išmoko apie Baltijos šalis, nes nedaugelis apie jas žino. Kai kurie net nežino, kur jos yra. Taigi (mano buvimas čia– red. past.) yra naudingas ir mano vaikams.
Ar vokiečiai apskritai žino apie Baltijos šalis? Kokie faktai, informacija juos pasiekia?
Manau, galiu kalbėti tik apie savo šeimą. Mano vyro artimieji apie Lietuvą žinojo labai mažai, bet buvo susidomėję. Kaskart, kai grįžtu namo, jie klausia, kokie lietuviai, kaip gyvenimas Lietuvoje, ar jis labai skiriasi nuo Vokietijos.
Atsakau, kad ne, tai visiškai moderni Europos valstybė. Mes gyvename Vilniaus centre, Lietuvos širdyje, taigi beveik nėra skirtumo. Žinoma, kalba kitokia, žmonės truputį kitokie, bet aš tikrai patogiai jaučiuosi Lietuvoje kartu su lietuviais. Todėl persikelti čia buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.
Dėl brigados mes tikrai sutinkame daugiau vokiečių turistų. Kas juos gali labiausiai nustebinti? Taip pat sakėte, kad yra skirtumų tarp Lietuvos ir Vokietijos, ar galite juos trumpai apžvelgti?
Manau, mus vienija bendras supratimas. Mes kartu kovojame už demokratiją, nes esame demokratinės valstybės.
Ką Vokietijos gyventojai žino apie Lietuvą? Žinoma, tai, kad buvote Sovietų Sąjungos dalimi. Manau, tai yra viena iš priežasčių, dėl ko čia atvykstantys žmonės galvoja, kad šalis nebus graži. Tačiau aš užaugau rytinėje Vokietijos dalyje, todėl žinau, ką reiškia būti Sovietų Sąjungos kontrolėje.
Tą žmonės turi galvoje, kai atvyksta į Lietuvą – sovietinio bloko valstybė. Tačiau ji visiškai moderni. Vilniuje stovi dangoraižiai. To niekas nesitiki.
Mano anyta ir pusseserė irgi atvyko į Lietuvą dėl to, kad aš čia tarnauju. Kaip ir minėjote, atvažiuoja tikrai daugiau turistų, nes Lietuva yra puiki šalis.
Atvažiuokite, aplankykite ją. Nuvažiuokite į šiaurinę jos dalį. Čia labai gražūs kraštovaizdžiai, čia tikrai šaunu.
Kokias vietas Lietuvoje jau aplankėte?
Dėl darbo mačiau daugiausiai Ruklos apylinkes. Žinoma, apslankiau Klaipėdą, Palangą – ši Lietuvos dalis labai graži. Taip pat buvau Šaltojo karo muziejuje. Taigi, Lietuvą daugiausiai mačiau pro mašinos langą, bet buvo smagu pakeliauti po šalį.
Kartą sustojau šiaurės vakarų Lietuvoje, mažame restoranėlyje praktiškai vidury niekur. Buvau su uniforma ir paklausiau, ar yra laisvas staliukas. Darbuotojai sustojo, pasižiūrėjo į mano uniformą ir pasakė: „Jums mes rasime vietos.“
Tai buvo nuostabu: aš pietavau ir kalbėjausi su vietiniais žmonėmis, jie klausė apie Vokietijos kariuomenę. To niekada nebuvau patyrusi Vokietijoje.
Internete pasklido istorija, kad vienoje iš Vilniaus kavinių tėvas ir sūnus keliems vokiečių kariams nupirko kavos, dėkodami už jų tarnybą. Turbūt ir jūs apie tai girdėjote? Matau, kai ką panašaus ir pati patyrėte.
Patyriau, ypač kelias dienas iki Vokietijos brigados inauguracijos. Aš buvau atsakinga už karinės technikos parodą Katedros aikštėje, naktį laukiau atvežamų karinės technikos vienetų. Buvo apie 23–24 val. nakties. Stovėjau ir koordinavau, kaip sustatyti tankus ir šarvuočius.
Buvo siurrealu, manau, dėl to, kad aplink mane stovėjo žmonės ir filmavo mane, atliekančią šį darbą. Daugybė žmonių priėjo ir sakė: ačiū, kad esate čia, ačiū už jūsų tarnybą. Nuėjau miegoti jausdamasi labai gerai. Kitą dieną labai didžiavausi stovėdama Katedros aikštėje.
Buvo didelė šventė.
Absoliučiai. Aš to niekada nepamiršiu.
Ką geriausiai prisimenate iš inauguracijos?
Geriausiai atsimenu Lietuvos krašto apsaugos ministrės kalbą. Nuskambės šiek tiek poetiškai, bet man atrodo, kad kai ji kalbėjo, aš apsiašarojau. Ji kalbėjo iš širdies, kaip ir mūsų gynybos ministras. Ji tikrai palietė mano širdį, kai pasakė: „Vokietijos kariai, sveiki atvykę į Lietuvą.“ Buvo nuostabu. Man dar ir dabar kaupiasi ašaros. Niekada to nepamiršiu.
Kaip manote, ar lietuvių elgesys būtų kitoks, jei nedėvėtumėte uniformos? Ką galėtumėte bendrai pasakyti apie lietuvius, kaip jie elgiasi?
Žinoma, dėl uniformos čia nepatyriau nieko blogo. Tačiau kai vilkiu civilės drabužiais, kartais žmonės sureaguoja, kad kalbu angliškai. Apie 90–95 proc. žmonių gali „persijungti“ į anglų kalbą, jie draugiški.
Visgi lietuviai nėra iš tų, kurie atsiveria. Jie drovūs, tačiau jeigu su jais pasikalbi, paklausi klausimų, pasakai, kad domiesi tuo, ką jie daro, kas jie yra, jie atsipalaiduoja ir ima kalbėtis. Tačiau taip, uniforma padeda pramušti ledus.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
