REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Cinikai vis dažniau piktinasi, kad tarptautinių verslų pasitraukimas ir daugelio vyriausybių įvestos sankcijos nekeičia žiaurių autokratų, kaip kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, elgesio. Kalbėdami apie šių priemonių neveiksnumą, jie pateikia Kubos, Irano, Venesuelos, Sirijos ir Šiaurės Korėjos pavyzdžius, rašo „Foreign Policy“.

Cinikai vis dažniau piktinasi, kad tarptautinių verslų pasitraukimas ir daugelio vyriausybių įvestos sankcijos nekeičia žiaurių autokratų, kaip kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, elgesio. Kalbėdami apie šių priemonių neveiksnumą, jie pateikia Kubos, Irano, Venesuelos, Sirijos ir Šiaurės Korėjos pavyzdžius, rašo „Foreign Policy“.

REKLAMA

Prancūzų politikė Marie Le Pen neseniai paragino atsisakyti „nenaudingų“ sankcijų Rusijai, kurios buvo įvestos kaip atsakas į jos invaziją į Ukrainą. Ji rėmėsi vieno „Guardian“ straipsnių autoriaus nuomone, kad „Vakarų sankcijos Rusijai yra labiausiai neapgalvota ir neproduktyviausia politika naujausioje politinėje istorijoje.“ Neseniai „The New York Times“ paskelbtoje Paulo Krugmano publikacijoje autorius taip pat vardijo kruopščiai atrinktus neveiksmingų ekonominių embargų pavyzdžius – kai kurie jų buvo net iš XIX amžiaus.

Jeilio vadybos mokyklos vyresnysis dekanas bei Lester Crown vadybos profesorius Jeffrey Sonnenfeldas bei Jeilio lyderystės instituto tyrimų direktorius Stevenas Tianas savo straipsnyje „Foreign Policy“ sako, kad jų 42 asmenų komanda, kurioje yra ir tyrėjų iš Rusijos bei visos Eurazijos, kartu su Franeko Sokolowskio ir Michailo Wyrebkowskio pagalba, atliko išsamų tyrimą, parodžiusį, jog sankcijų poveikis Rusijos ekonomikai buvo didelis.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau mes ir toliau girdime, kad autoritarinis režimas visuomet gali paprasčiausiai ignoruoti ekonominius sunkumus ir šiame „išsekinimo kare“ išgyventi ilgiau už liberalias Vakarų demokratijas.

REKLAMA

Nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad ekonominis spaudimas negali pakeisti ar net sugriauti autoritarinių režimų. Išties, tyrimas parodo, kad vien per pastaruosius kelis dešimtmečius, galima rasti bent 10 žinomų pavyzdžių, dar kartą patvirtinančių, kad pilietinei visuomenei žlugus dėl išorės sukelto ekonominio spaudimo, netrukus būna nuverčiami ir autokratiniai lyderiai.

Kiekvienas šių atvejų – Libijos Muammaras Gaddafi, Jugoslavijos Slobodanas Miloševičius, Čilės Augusto Pinochetas, Lenkijos Wojciciechas Jaruzelkis, Rytų Vokietijos Erichas Honeckeris, Rumunijos Nicolae Ceausescu, Pietų Afrikos Pieteris Willemas Botha, 9-ojo dešimtmečio karinė chunta Argentinoje, Rodezijos Ianas Smithas bei britų kolonijinis valdymas Indijoje – yra pavyzdys kaip autokratai prarado valdžią, kai ekonominis žlugimas įvyksta prieš vidinę revoliuciją.

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, kiekvieno režimo griūtį sukelia daugybė veiksnių, kuriuos nagrinėjo kiti tyrėjai. Tačiau analizuojant atvejus, kai šalies ekonomika žlunga dar prieš režimą, galime pastebėti įdomių dėsningumų, kurie atskleidžia mažiausiai tris esmines ir lengvai pritaikomas pamokas, parodančias, kaip galima padidinti ekonominio spaudimo veiksmingumą.

1. Sankcionuotą šalį reikia kuo labiau izoliuoti

Į ekonomines blokadas skeptiškai žiūrintys kritikai dažnai mini tokius vis išgyvenančių režimų pavyzdžius kaip Šiaurės Korėja ar Kuba. Šiaurės Korėja ekonomiškai yra visiškai priklausoma nuo Kinijos, su kuria vyksta net 90 proc. Šiaurės Korėjos prekybos, iš Kinijos ji importuoja didžiausią dalį maisto ir energijos. Nepaisant keleto tingių raginimų numalšinti savo karingumą, Kinija vengia bet kokių veiksmų, kurie, susilpnindami Šiaurės Korėjos ekonomiką, keltų pavojų jos režimo vadovybei.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, Šiaurės Korėja yra strategiškai svarbi Kinijos gynybai ir jos ekspansinėms nuotaikoms. Yra net tokių ekspertų, kurie tiki, kad Kinija pasikliaus Šiaurės Korėjos puolimo pajėgumais išjungti JAV išankstinio perspėjimo sistemas, kad Kinija galėtų surengti netikėtą ataką.

Situacija Kuboje yra panaši į Šiaurės Korėją. Kuba ir Sovietų Sąjunga – vėliau virtusi Rusija – po Fidelio Castro 1959 m. revoliucijos, tapo artimomis ekonominėmis ir karinėmis partnerėmis. 1962 m., Kuboje dislokavus sovietines branduolines raketas, JAV įvedė jūrų ir ekonominę šio režimo blokadą. Ir nors šio branduolinio incidento sukelta įtampa nuslūgo, JAV sankcijos nebuvo pakankamos Kubos valdžiai nuversti.

REKLAMA

Taip iš dalies nutiko dėl sovietų, o vėliau Rusijos teikiamos paramos. Santykiai tarp Kubos ir Rusijos buvo spėję atvėsti, tačiau šiemet pastebimas jų suintensyvėjimas. Kuba priima aukšto lygio Rusijos pareigūnus, rodo paramą Rusijos invazijai į Ukrainą ir mėgaujasi didesniais rusiškos humanitarinės pagalbos kiekiais. Kuba taip pat džiaugiasi naujai atsiradusiu Rusijos kantrumu ilgiau palaukti milijardų dolerių skolos grąžinimo – pinigų, kuriuos Kuba pasiskolino infrastruktūros projektams vystyti.

Nėra aišku, ar Rusija bandys su Kinija užmegzti vasalinės šalies santykius, panašius į Kubos ir Šiaurės Korėjos ryšius su šiomis didesnėmis už jas galiomis. Rusija jau seniai yra gyvybiškai svarbus naftos, gamtinių dujų ir kitų žaliavų šaltinis, įgalinęs Kinijos augimą ir leidęs jai tapti antra didžiausia pasaulio ekonomika. Likus vos kelioms savaitėms iki vasarį prasidėjusio Rusijos puolimo Ukrainoje, olimpinių žaidynių Pekine išvakarėse, Rusija ir Kinija, kritikuodamos NATO, pasirašė „beribės“ draugystės susitarimą. Po keturių mėnesių, kalbėdamas su V. Putinu telefonu, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas dar kartą patikino, kad jo šalis remia Rusijos suverenitetą ir saugumą.

REKLAMA

Tačiau per pastarąsias savaites Rusijos tarnybos sulaikė tris ypač gabius savo mokslininkus ir apkaltino juos išdavyste, rengiant sąmokslą su Kinijos saugumo tarnybomis. Negana to, nors Kinija ir vengia smerkti Rusijos invaziją į Ukrainą ir stengiasi išlikti neutrali šlubuojančios Rusijos ekonomikos atžvilgiu, ji kol kas nepasisiūlė padėti suvaldyti jau kelis mėnesius trunkančio reikšmingo Rusijos importo mažėjimo.

Kaip rodo naujausi Kinijos generalinės muitinės administracijos leidžiami mėnesiniai pranešimai, per pirmuosius keturis šių mėtų mėnesius Kinijos eksportas į Rusiją sumažėjo daugiau nei 50 proc. – nuo daugiau nei 8,1 mlrd. dolerių per mėnesį, iki 3,8 mlrd. dolerių per balandį, o nuo to laiko yra pastebimas tik nedidelis padidėjimas. Atsargus neutralumas yra pagrindinė Kinijos strategija, kadangi į JAV ji eksportuoja septynis kartus daugiau nei į Rusiją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

2. Jungti vyriausybės sankcijas su privataus sektoriaus veiksmais

Kai verslai savanoriškai palieka šalis ir jų sprendimai viršija vyriausybinių sankcijų nustatytus reikalavimus, jie priima nepriklausomus sprendimus, pagrįstus moraliniais, finansiniais ir verslo rizikos aspektais, dažnai susidurdami su dideliu kitų suinteresuotų šalių spaudimu. Kaip parodė vienas iš tyrimų, Rusiją palikusių kompanijų akcijos susilaukė teigiamo investuotojų vertinimo.

Yra pavyzdžių, tarkime, apartheido griūtis Pietų Afrikoje, kai vyriausybės ir verslai sustiprino vieni kitų pozicijas. 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugiau nei 100 tarptautinių kompanijų sutiko su savanorišku elgesio kodeksu dėl verslo veiklos Pietų Afrikoje. Šis kodeksas geriau žinomas kaip Sullivano principai.

REKLAMA

Apartheido režimo atsisakymas leisti įmonėms laikytis Sullivano principų sukėlė daug pasipiktinimo, kuris 1986 m. paskatino Kongresą priimti Visapusiškos kovos su apartheidu aktą. Panašius teisės aktus netrukus priėmė ir kitos tautos. Nors iš pradžių tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas vetavo šį sankcijų paketą, dvipartinė 78-ių narių Senato dauguma panaikino jo veto. Tarp balsavusiųjų buvo ir R. Reagano bendrapartiečių respublikonų. Vienas jų – dabartinis Senato mažumos lyderis Mitchas McConnellis, tuomet sakė: „Manau, kad jis nesupranta situacijos. Manau, kad jis klysta. Mes per ilgai laukėme, kol jis prisijungs prie mūsų.“

REKLAMA

Tuo pat metu, 200 kompanijų, tarp kurių buvo ir „GM“, „IBM“, „Ford“, „GE“, „Kodak“ ir „Coca-Aola“, paskelbė apie visišką pasitraukimą iš Pietų Afrikos rinkos, o tai vos per kelerius trumpus metus visiškai sugriovė šalies ekonomiką. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje įvyko milžiniškos privataus kapitalo dalies nutekėjimas, kurio vertė siekė 10 mlrd. dolerių. Iki tironiško Botha režimo griūties, Pietų Afrika kasmet prarasdavo apie 2 mlrd. dolerių prekybos.

Tačiau ne visi sėkmingo embargo atvejai pasižymi tokiu atviru vyriausybių ir verslo sprendimų susiliejimu. Iš dalies todėl, kad yra daugybė verslo pasitraukimo iš šalies formų, ne tik visiškas išėjimas iš rinkos. Nepaisant to, jų pasekmės vis vien gali būti didelės ir daug svarbesnės už valstybių sankcijas, mažinant šalies ekonominį našumą ir inovacijų bazę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Geras to pavyzdys yra kova su 9-ajame dešimtmetyje Argentiną valdžiusiais karinės chuntos autokratais. Nors tarptautinės sankcijos, įvestos iškart po Folklendo karo, buvo panaikintos pasibaigus tiesioginei krizei, pasaulinės korporacijos, o ypač finansinės institucijos, įtariai žiūrėdamos į šį kaprizingą režimą, tyliai ieškojo būdų išeiti, paaštrindamos ir taip gilią infliacinę skolų krizę. Tai sukėlė milžinišką kapitalo nutekėjimą, kuris atitiko 10 proc. Argentinos BVP, o akcijų kainos smuko net 91 proc. Dėl prarastų pajamų kilo mokėjimų balanso krizė, kadangi Argentinos skola išaugo iki 40 mlrd. dolerių. Ši suma atitiko maždaug pusę Argentinos BVP. Valstybė buvo priversta devalvuoti savo valiutą 93 proc., tiesa prieš tai išleidžiant 83 proc. savo užsienio valiutų atsargų, siaučiant 5 000 proc. hiperinfliacijai, kurią lydėjo nuolatinės riaušės ir dar dramatiškesnis kapitalo nutekėjimas.

REKLAMA

Privataus sektoriaus gebėjimą sulaikyti ir atsiimti savo kapitalą aiškiai pajuto ir Čilės A. Pinochetas. Šis diplomatų prieštaringai vertintas lyderis buvo pratęs prie periodinių ir įvairaus intensyvumo sankcijų, su kuriomis jis pirmą kartą susidūrė 8-ajame dešimtmetyje. Tačiau ekonominį spaudimą jis pradėjo justi tik nuo 1982 m. prasidėjusios skolų krizės, po kurios iš šalies nutekėjo privataus kapitalo – jo vertė siekė 40 proc. Čilės BVP ir tai apsunkino skolinimąsi iš Vakaruose įsikūrusių privačių finansinių institucijų. Nedarbas šalyje pasiekė 33 proc., o atlyginimai kasmet sumažėdavo apie 10 proc. Kol Čilė bandė susidoroti su skolomis, atitikusias 145 proc. šalies BVP, jos užsienio valiutos atsargos sumažėjo 53 proc.

REKLAMA

Atsižvelgus į svarbų privataus sektoriaus vaidmenį ekonomikai, tarptautinių verslų lyderiams kartais tenka nedėkinga, bet gyvybiškai svarbi funkcija parodyti tikrą situaciją nuo realybės atitrūkusiems autokratams. Pavyzdžiui, L. Wojciechui Jaruzelkiui. Po to, kai 1980 m. surengtas 17 000 laivų statytojų streikas išsivystė į judėjimą „Solidarumas“, prasidėjo ūkininkų boikotas ir visuotinis streikas. Galiausiai, buvo įkurta pirmoji nepriklausoma profesinė sąjunga Rytų bloke, prie kurios prisijungė maždaug ketvirtadalis Lenkijos gyventojų.

Kai Lenkijos vyriausybė nusitaikė į demokratinę opoziciją, dar prieš paskelbiant karo padėtį 1981 m. ir prieš pritaikant Lenkijai tarptautines sankcijas, įmonėms tai tapo signalu masiškai bėgti iš šios šalies. Staigus užsienio kapitalo praradimas tik dar labiau padidino Lenkijos deficitą. Izoliuota nuo tarptautinių rinkų, valstybė nesugebėjo grąžinti savo milžiniškos 23 mlrd. dolerių skolos, tuo pat metu atsisakydama pripažinti, kad ji negali vykdyti savo oficialių įsipareigojimų. Kilęs ekonominis chaosas lėmė drastišką normavimą, maisto trūkumą ir karo padėties įvedimą.

REKLAMA
REKLAMA

9-ojo dešimtmečio pabaigoje W. Jeruzelskis, prasiskolinęs ir ekonomiškai izoliuotas, buvo priverstas grįžti prie derybų stalo su Vakarų kreditoriais. Patirdamas tokių verslo lyderių, kaip Davidas Rockefelleris, spaudimą mažinti savo politinę priespaudą, W. Jaruzelskis 1989 m. buvo priverstas susitarti su Lecho Walesos vadovaujama demokratine opozicija dėl valdžios pasidalijimo. To rezultatas – taikus valdžios perdavimas ir šalies demokratizavimas. 1990 m., pakeitęs pasitikėjimą praradusį ir izoliuotą W. Jaruselskį, L. Walesa tapo Lenkijos prezidentu.

Deja, kai privatus sektorius bando apeiti vyriausybių įvedamas sankcijas, ekonominis poveikis gali susilpnėti, o tai leidžia autoritariniams režimams išlaikyti savo galią. Vienas akivaizdžiausių tokio elgesio pavyzdžių – ilgamečio „Occidental Petroleum“ vadovo Armando Hammerio veiksmai. Jis dažnai nepaisydavo ir JAV įvestų Sovietų Sąjungos embargų.

Ši kompanija leido M. Gaddafiui įveikti jo diktatūrai Libijoje kilusius iššūkius ankstyvojo jo valdymo metu. A. Hammeris kreipdavosi į įvairias vyriausybes M. Gaddafio (ir savo) vardu, kadangi Libijos turtingi naftos telkiniai buvo svarbi jo imperijos dalis.

Tik kai A. Hammeris prarado „Occidental Petroleum“ kontrolę dėl senyvo amžiaus, ši kompanija pagaliau pasidavė JAV vyriausybės spaudimui ir sustabdė savo veiklą Libijoje. Vakarų žvalgybos ir naftos gavybos technologijų praradimas, kartu su tarptautinėmis sankcijomis nuolat mažino Libijos naftos gavybos ir augimo pajėgumus, kenkė šalies ekonomikai, kol 2011 m. M. Gaddafi buvo galutinai nuverstas.

REKLAMA

3. Sankcijos turi būti visaapimančios ir suderintos su kitomis valstybėmis

Sankcijų ekspertai paprastai daug labiau mėgsta taikyti tikslias ir ribotas priemones, kurias jie vadina „protingomis sankcijomis“. Jų tikslas – buką makroekonominį plaktuką paversti tiksliu chirurginiu skalpeliu. Šios sankcijos būna nutaikytos tik į svarbiausius sektorius, siekiant kuo labiau sumažinti kitas pasekmes.

Tačiau ankstesnių verslo atsitraukimų ir vartotojų boikotų patirtis rodo priešingą strategiją: tik visus sektorius apimančios priemonės gali sujudinti pilietinę visuomenę. Mahatmos Gandhi vadovaujamas judėjimas skatino milijonus indų nepirkti jokių britiškų prekių, įskaitant ir tekstilės, arbatos ar plieno. Dėl to, prieš Indijai 1947 m. paskelbiant savo nepriklausomybę, smarkiai sumažėjo Didžiosios Britanijos eksporto vertė šiose pagrindinėse pramonės šakose.

Panašiai, judėjimas prieš apartheidą taip pat prasidėjo kaip paprastų žmonių boikotas, kur5 1959 m. pradėjo organizuoti vartotojai visame pasaulyje, atsiliepdami į Alberto Luthuli raginimą boikotuoti visus Pietų Afrikos produktus, kol nebus panaikintas apartheidas.

Šie vartotojų boikotai buvo nepaprastai atkaklūs ir truko ištisus dešimtmečius. Jie prasidėjo dar prieš atsirandant Sullivano principams ir vyriausybinėms sankcijoms, o kai kurių ekspertų skaičiavimais, jie Pietų Afrikai kasmet kainuodavo iki milijardo dolerių.

REKLAMA

Ta pačia logika vadovavosi ir daugelis ankstesnių vyriausybių, kurios derindavo savo sankcijas su kitomis valstybėmis. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metu, Daugiašalio eksporto kontrolės koordinavimo komitetas įvedė bendrą draudimą prekiauti visomis jautriomis technologijomis su visomis komunistinės prekybos organizacijos „Comecon“ šalimis, įskaitant Rytų Vokietiją, Rumuniją ir Lenkiją. Eksporto kontrolė buvo tokia griežta, kad net Rytų Vokietija – stipriausia Rytų bloko ekonomika – puslaidininkių projektavimo ir gamybos srityje atsiliko net keliais dešimtmečiais. Tuo metu, kai E. Honeckeris gyrėsi 1 megabito puslaidininkio lusto sukūrimu, Japonija ir JAV jau gamino 4 megabitų puslaidininkius, kurie buvo daug pažangesni. Dalies lustų importas buvo 130 kartų pigesnis nei jų gamyba Rytų Vokietijoje, o tai atspindi šio sankcijų režimo visapusiškumą ir veiksmingumą, apsunkinusį „Comecon“ prieigą prie technologijų.

Priešingai, nors Jungtinių Tautų Saugumo Taryba privalomas ir visapusiškas ekonominio embargo rezoliucijas Rodezijai (dabartinei Zimbabvei) priėmė dar 7-ajame dešimtmetyje, prireikė beveik 15-os metų šioms sankcijoms įgyvendinti, nes, pačių pareigūnų prisipažinimu, jie ignoravo reikšmingus šių sankcijų įvedimo trūkumus. Kai kurie pagrindiniai prekybos partneriai, tokie kaip Portugalija ir Pietų Afrika, tiesiog atsisakė pripažinti įvestas sankcijas, o kiti, pavyzdžiui, Prancūzija ir Šveicarija, nuolat jas pažeisdavo, kol galiausiai sankcijų vykdymas buvo sugriežtintas ir neteisėtų prekių srautas iš ir į Rodeziją sustojo.

Akivaizdu, kad daliniai diplomatiniai kompromisai, nukreipti tik į kelias numanomas svarbiausias pramonės šakas, turi nemažai trūkumų ir, galiausiai, sumažina ekonominio spaudimo veiksmingumą.

Visiškai priešingą poveikį turi visapusiškos sankcijos, apimančios įvairius sektorius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų