Košmariškas vakaras
Taip atsitiko ir šių metų pradžioje. Nužudyta mama, o jos nepilnametę dukrą bandyta išžaginti. Tokį košmarą patyrė viena Vilkaviškio rajone gyvenanti šeima, kai į jų namus užsuko tame pačiame kaime gyvenantis vaikinas.
Šiurpus nusikaltimas įvykdytas tris vaikus užauginusios Elvyros L. namuose, kur pastaruoju metu motina ir jos jaunėlė dukra gyveno dviese. Vėlų vakarą abi aukos užpultos atskirose vietose: motina – tvarte, paauglė – savo kambaryje. Pirmiausia vaikinas užsuko į ūkinį pastatą ir keliais peilio dūriais nužudęs ten dirbusią Elvyrą L. jos kūną nuvilko už tvarto. Po to kažkokių paskatų vedinas vaikinas įėjo ir į namą, kur Elvyros L. dukra jau buvo atsigulusi miegoti, ir uždegė šviesą. Paauglė sutriko.
Monstru tapęs kaimynas ją užpuolė, tad nelaimėlė pradėjo šauktis mamos pagalbos. Šios name, aišku, nebebuvo. Tada naktinis įsibrovėlis užkišo merginai burną skuduru, surišo rankas, smaugė ir kėsinosi ją išprievartauti. Jis kažkodėl neskubėjo ir ne visą laiką buvo prie surištos savo aukos. Paauglė, nutaikiusi momentą, griebė savo mobilųjį telefoną ir puolė skambinti kaimynams, bet keli jų jau miegojo, tad nereagavo. Tačiau viena kaimynė atsiliepė ir, supratusi, kad mergina tikrai pavojuje, patarė kuo greičiau atbėgti pas ją.
Kadangi nuo nusikaltėlio pasprukusi paauglė buvo ištikta šoko, kaimynai iškvietė greitąją pagalbą ir paskambino į policiją. Kai medikai išsivežė merginą į ligoninę, ir jie, ir keli kaimynai jau žinojo, kad Elvyros L. namų aplinką apžiūrėję policininkai, tvarte radę pritaškyto kraujo, už tvarto aptiko nebegyvą namo šeimininkę. Bet apie tai jos dukrai pasakė tik ligoninėje, kai suteikė reikiamą pagalbą.
Geras pagalbininkas
Įtariamas žudikas, kai netrukus buvo sulaikytas, pareigūnams negalėjo paaiškinti, kodėl keliais brutaliais veiksmais sudraskė pavyzdžiu kaime laikytos daugiavaikės moters, kuri visada būdavo jam dėmesinga ir rūpestinga, gyvenimą. Tačiau vaikinas neneigė savo išpuolio. O ir neigti būtų beprasmiška, nes išsigandusi paauglė, ieškodama pagalbos, iškart įvardijo savo skriaudiką, be to, vaikino drabužiai, tuoj pat sulaikius jį namie, policininkų surasti paslėpti sniege, buvo kruvini.
Staigus Ernesto R. (22 m.) gyvenimo posūkis kaimo gyventojams buvo labai netikėtas ir stebinantis. Šis vaikinas visiems atrodė esąs ramus, mandagus, padorus ir paslaugus. Užaugęs socialinės rizikos šeimoje su dviem seserimis ir broliu, neturėjęs gero tėvų pavyzdžio, Ernestas buvo laikomas šeimos šviesuliuku, giriamas, kad nerūko ir negeria, kaip kai kurie kiti jo amžiaus jaunuoliai, yra nagingas ir nesėdi be darbo.
Vaikinas mokėjo statybos darbų, tad paremontuodavo kaimynams namus. Kurį laiką jis buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį, taip pat dirbo ir Vilniuje. Į gimtą kaimą, nesusiradęs nuolatinio darbo, Ernestas grįžo prieš kelis mėnesius. Čia nuolat siūlydavosi kam nors padėti – ne kartą geru žodžiu minėtas ir gretimame name gyvenusios Elvyros L., kurią nužudė. Pas šią moterį jaunuolis dažnai ateidavo, kad padėtų pašerti kiaules, įdėtų šieno karvėms, nes ypatingai gero būdo kaimynei pastaruoju metu trūkdavo vyriškos rankos – sutuoktinis kartu nebegyveno, o sūnus bene prieš pusmetį išvykęs uždarbiauti į užsienį. Kitoje užsienio šalyje savo gyvenimą kiek anksčiau už brolį pradėjusi kurti ir vyresnėlė dukra.
Su Elvyros L. jaunėle dukra Ernestas nebuvo artimi draugai – tik kaip kaimynai, augę kone viename kieme.
Keistas elgesys
Kas pasidarė ramiam Ernestui, kad jis tapo žudiku, atsakymo ieškojo Vilkaviškio policijos pareigūnai, prokurorai. Vyrukas pareigūnams pasirodė esąs keistokas. Prisipažinęs dėl įvykdyto nusikaltimo, jis teigė, kad susidoroti su geraširde Elvyra L. jam liepę „jie“, ir akimis rodė į viršų. „Jie“ davę nurodymą „iš anapus“. Sutrikęs jaunuolis neramiai leido laiką kameroje: dairėsi po patalpos kampus ir nuolat klausinėjo, ar tikrai daugiau nieko kameroje nėra.
Anot pareigūnų, jeigu Ernestas būtų ne kartą teistas ir „zonos“ ragavęs žmogus, būtų galima įtarti jį bandant simuliuoti psichikos ligą, vaidinant, tačiau jis neteistas, įkliuvęs tik kartą, kai buvo įtartas dėl vagystės, bet tyrimas teismo bausme nepasibaigė.
Apie keistą jo elgesį, pastebėtą pastaruoju metu, kalbėjo ir tragediją tebeaptarinėjantys kaimo gyventojai. Pasakojama, kad net ir pati Elvyra L. stebėjusis, esą pagalbon atskubėjęs Ernestas išmetąs gerus pašarus ar šieną lauk, neva šis suplėkęs, ir pridedąs naujo. Todėl moteris jau prašiusi vaikino geriau netalkininkauti jos tvarte, o ateiti tada, kai reikėsią padėti per mėšlavežį.
Kita kaimo gyventoja prisiminė, kad neseniai Ernestas vakare vaikščiojo pas žmones ir beldėsi į visas duris, atsiprašinėdamas už tai, ką blogo padaręs. Žmonės tuo stebėjosi, nes pretenzijų vaikinui neturėjo. Vienas kitam pasakodami, įtarinėjo, kad taip gali elgtis tik apsvaigęs žmogus, bet vyrukas toks neatrodė. Tačiau neatsirado nė vieno, kuris būtų pataręs Ernestui kreiptis į medikus.
Šiuo atveju į medikus kreipėsi prokuroras ir paprašė, kad Ernesto psichikos sveikatos būklę ištirtų psichiatrai.
Dabar ekspertizė jau baigta ir medikai jaunuolį siūlo pripažinti nepakaltinamu. Tai turės padaryti Kauno apygardos teismas. Prokuroras prašė teismo Ernestui skirti gydymą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje įstaigoje.
Nebūkite abejingi
Kaip jau minėta, psichinėmis ligomis sergantys žmonės mūsų šalyje kasmet padaro maždaug 200 nusikaltimų. Kartais tokie nusikaltimai būna suplanuoti ir įvykdyti taip kruopščiai, kad net nesinori tikėti, jog visa tai padaręs asmuo nesuvokė ką darąs. Įtariamųjų artimieji paprastai pastebi savo giminaičių ligos paūmėjimą, bet į tai pernelyg nekreipia dėmesio, kol patys tampa aukomis. Neretai sunkius nusikaltimus įvykdę psichikos ligoniai aiškina, esą žudyti jiems liepę kažkokie paslaptingi balsai, iš kosmoso siunčiami nurodymai ar net pats Dievas.
Būtent Aukščiausiojo valios vykdymu teisinosi vilnietis Andžejus I., kirviu užkapojęs savo motiną Juliją I. ir jos dukrą Stanislavą P. Artimieji žinojo, kad ne kartą psichiatrinėse ligoninėse gydytam Andžejui nuolat vaidenosi, jog pats Dievas pasirinko jį savo valios vykdytoju, tačiau ši valia kažkodėl visuomet būdavo tik smurtinio pobūdžio. Vieną vakarą vyriškis griebė kirvį ir užkapojo savo giminaites. Abi tą pačią naktį mirė ligoninėje.
Dvi aukos krito ir nuo nepakaltinamu vėliau pripažinto vilniečio pensininko Romualdo L. šūvių. Sunkia liga sirgęs garbaus amžiaus vyriškis buvo sumanęs gyvenimą baigti savižudybe, todėl, kai sužinojo, jog jo kaimynas Henrikas V. turi nelegalų ginklą, pabandė jį nusipirkti. Pistoletą vyrai apžiūrinėjo Henriko bute. Tuo momentu, kai ginklas buvo Romualdo rankose, nuaidėjo šūvis, o kulka pakirto Henriką... Kol pensininkas svarstė, kaip elgtis toliau, eidama iš mokyklos užsuko Henriko podukra Nadežda. Mergaitė Henriko kaimyną gerai pažinojo ir tikrai nebūtų tylėjusi, jog rado jį prie nušauto patėvio, todėl Romualdas iš arti peršovė Nadeždai galvą...
Buvęs Švėkšnos psichiatrijos ligoninės pacientas Nikolajus T. Šilalės rajone negyvai subadė jį ūkio darbams pasamdžiusią Stasę D. Prieš metus iki įvykio iš Kaliningrado srities į Lietuvą atvykęs Nikolajus T. Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje nuo alkoholizmo buvo gydytas policijos iniciatyva. Tačiau ir sugrįžęs iš ligoninės jis girtuokliauti nesiliovė, o išgėręs tapdavo labai agresyvus. Po Stasės nužudymo įtariamasis buvo sulaikytas už pusantro kilometro esančiame Upynos kaime, jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis.
Tokių pavyzdžių šimtai. Nors pagal dabar veikiantį Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą nustatyta, kad be paciento sutikimo gydymas negali būti skiriamas, tačiau šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kad žmogus gali būti hospitalizuojamas ir prievarta jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Įstatymas numato, kad pacientas gali būti priverstinai hospitalizuotas ir priverstinai gydomas psichiatrijos įstaigoje ne ilgiau kaip dvi paras be teismo leidimo. Jeigu per dvi paras teismas leidimo neduoda, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas turi būti nutraukti.
Žmonės turėtų tai žinoti ir esant reikalui kreiptis į medikus ar policiją, kad taip būtų užbėgama nelaimei už akių.
Viltis neatimama
Nors visi šiame rašinyje minimi nepakaltinamieji gydomi Rokiškio psichiatrijos ligoninės Griežtojo režimo skyriuje, tačiau viltį kada nors sugrįžti į laisvę puoselėja kone kiekvienas iš jų. Ir šios viltys gana realios, nes net kelis žmones nužudęs psichikos ligonis teoriškai gali būti pervestas į švelnesnio režimo gydymo įstaigą ar net būti išleistas gydytis ambulatoriškai jau po pusmečio.
Mat kiekvieną stacionare gydomą ligonį kas pusmetį apžiūri ir jo būklę įvertina ligoninės psichiatrų komisija. Apžiūros išvados apie nusikaltimą padariusio ligonio sveikatą pateikiamos nutartį priverstinai gydyti paskelbusiam teismui. Įvertinęs šias išvadas, teismas nusprendžia, ką daryti toliau. Praktika rodo, jog teismai neretai tik formaliai susipažįsta su paviršutiniškai surašytais teikimais ir artina nepakaltinamųjų sugrįžimą į laisvę, remdamiesi vien tuo, kad ligoniai nepažeidinėja ligoninės režimo ir nereiškia agresijos personalo atžvilgiu. Pastebėta, jog nemažą įtaką teismų sprendimams turi nepakaltinamais pripažintų ligonių ar jų aukų artimųjų aktyvumas.
Petras IVANAUSKAS
