Žmoną palaidojęs ir su trimis mažais vaikais likęs muzikos mokytojas sako, kad didžiausia jo gyvenimo užduotis – pastatyti sūnus ant kojų.
Vaikams perdavė muzikų genus
Panevėžietis Vytautas Šulskis jau šešti metai po žmonos Almos mirties vienas augina tris sūnus: 15 metų Vygailą, metais jaunesnį Daugirdą ir šiais metais į pirmąją klasę eisiantį Dominyką.
Jų nuomojamame dviejų kambarių bute – vyriška tvarka: kuklu, švaru, tvarkinga ir jokių puošmenų. Tačiau tas paprastumas labai jaukus: daug žaislų, lentynos, pilnos stalo žaidimų.
Dominyko valdos didžiausios – grįžusiam iš darželio jam reikia erdvės žaidimams.
Kambaryje stovi pianinas, kuriuo tėtis kartais akompanuoja griežti smuiku pradėjusiam mokytis jaunėliui.
Šis muzikos instrumentas Šulskių namuose seniai. Juo nuo mažumės skambina 14-metis Daugirdas. Vaikinas yra baigęs muzikos mokyklą, turi dailės gabumų.
Muzikos mokyklą anksčiau už brolį baigęs Vygaila groja violončele ir kontrabosu. Vaikinas yra J. Balčikonio gimnazijos, kurioje mokosi, orkestro narys, dalyvauja violončelininkų konkursuose. Kartais kartu su tėčiu gimnazistas muzikuoja jo vadovaujamoje Dembavos kapeloje.
V. Šulskis yra profesionalus muzikas, akordeonistas, daug metų su vaikais dirbęs muzikos mokyklose. Dabar vargonininku „Grauduvos“ laidojimo namuose dirbantis vyras ilgisi pedagoginio darbo, tačiau puikiai supranta, kokia kova tarp pedagogų vyksta dėl vietos po saule – darbo mokykloje.
Amžinatilsį vaikų mama pagal profesiją buvo ekonomistė, tačiau labai muzikali. Muzikos mokyklą baigusi moteris, kaip ir sutuoktinis, grojo akordeonu, puikiai išmanė įvairias meno sritis.
„Aš daug iš jos išmokau ir dar būčiau daug išmokęs. Bet negali pasirinkti“, – akimirką suvirpa santūraus vyro balsas, prisiminus žmoną.
Vilniuje gyvenusi pora dažnai lankydavosi koncertuose, parodose. Vyresnieji vaikai lankė muzikos mokyklą, būrelius. Tėvai laikėsi nuostatos kuo anksčiau pradėti lavinti atžalas.
Pasak V. Šulskio, maži vaikai yra labai imlūs, jų smegenys veikia tarsi maži, bet galingi kompiuteriai, jie labai smalsūs. Pasak tėčio, ne be reikalo japonai savo vaikus pradeda mokyti nuo 5 metų ar dar anksčiau.
Beje, vyresnieji berniukai lankyti mokyklą pradėjo dar šešerių metų.
Panevėžiečio dukra iš pirmosios santuokos taip pat yra baigusi muzikos mokyklą. 27 -erių metų moteris dirba psichologe. Tėvas su ja šiltai bendrauja.
Bute ant sienų kabo V. Šulskio dukters darytos brolių nuotraukos. Mergina labai domisi fotografija.
„Nei dukrai linkėjau, nei sūnums linkiu pasirinkti muziko kelią. Jis pernelyg sunkus, reikalaujantis daug ką aukoti, o ir pragyventi iš to nelengva. Tačiau esu įsitikinęs, kad muzikinis išsilavinimas žmogui labai daug duoda gyvenime. Nesvarbu, kokios jis yra profesijos, jo pasaulėžiūra, mąstymas platesni. Muzika formuoja pamatines vertybes“, – sako keturių vaikų tėvas.
V. Šulskis sutinka, kad polinkį į muziką, kaip ir kitus menus, lemia genai.
Po žmonos mirties išėjo tėvystės atostogų
V. Šulskis po daugelio metų į Panevėžį grįžo po žmonos mirties. Sostinėje, tiksliau jos priemiestyje, gyvenusi šeima puikiai jautėsi didmiestyje.
Vyresnieji vaikai, nors dar buvo pradinukai, pasižymėjo savarankiškumu. Jeigu nė vienas iš tėvų neturėdavo galimybių nuvežti jų į mokyklą, jie patys nukakdavo ne tik į ją, bet ir į muzikos mokyklą, „Ąžuoliuko“ choro repeticijas, nors reikdavo kelis kartus persėsti iš vieno autobuso į kitą.
Besistebinčius tokiu dideliu vaikų užimtumu tėvai dar labiau nustebindavo sakydami, kad nieko blogo, jeigu atžalos turėtų ir dar daugiau veiklos.
„Užimtumas tikrai netrukdo vaikams mokytis, ko bijo kai kurie tėvai. Atvirkščiai, būreliai vaiką mobilizuoja. Jis siekia ne tik rezultatų menuose, sporte ar kitoje veikloje, bet ir stengiasi gerai mokytis. Nieko neveikimas grįžus iš mokyklos vaikui pražūtingas“, – kalbėjo V. Šulskis.
Vilniuje gimė ir jaunėlis sūnus. Tačiau sunkiai sirgusi moteris po gimdymo praėjus pusantrų metų mirė. Jai buvo tik 37-eri.
V. Šulskis sakė iki paskutinės akimirkos nepraradęs vilties, laukęs stebuklo, nors puikiai suprato, kokia sunki mylimos moters būklė.
„Ji buvo labai stipri dvasiškai, labai. Matyt, tai irgi stiprino mano viltį“, – mano jis.
Vyras liko vienas su trim mažais vaikais – vyresniesiems Vygailai ir Daugirdui dar nebuvo 10 metų, o mažiausiam Dominykui – vos pusantrų.
Giminės V. Šulskiui siūlėsi paauginti bent mažiausiąjį, tačiau jis nesutiko.
„Kodėl turėčiau kažkam atiduoti savo sūnelį, jeigu pats galiu auginti? Kad ir giminaičiai, vaikui tėvų neatstos. Pusmečiui pasiėmiau tėvystės atostogų ir sėdėjau su vaikais namuose“, – „Sekundei“ pasakojo vyras.
Grįžo į Panevėžį arčiau giminių
Našliu likęs vyras stengėsi nerodyti savo sielvarto vaikams. Vyresniesiems motinos netektis ir taip buvo didelė trauma. Mažasis, nors ir nesuprato, kad mamytės nebėra, jos instinktyviai ieškojo.
V. Šulskis tą pusmetį svarstė, kaip gyventi toliau – likti Vilniuje, dirbti ir samdyti mažajam auklę, ar grįžti į Panevėžį, kur gyvena jo seserys ir žmonos motina, vaikų močiutė.
Pirmuoju atveju jis galėjo uždirbti daugiau pinigų, tačiau vaikai būtų rečiau matę tėtį namuose. Vyras suprato, kad sūnums dabar reikalingas dar labiau.
„Geriau kukliau, bet vaikai šalia turės nors vieną artimiausią žmogų“, – taip nutarė jis.
Prieš pat rugsėjį šeima Panevėžyje išsinuomojo butą tame pačiame name, kur gyvena V. Šulskio seserys. Jos padėjo vaikams surasti mokyklas, darželį mažajam.
Tėvas su vaikais turėjo pradėti visiškai naują gyvenimą. Trys maži ir vienas didelis vyras , kiekvienas atskirai ir visi kartu, stengėsi apmalšinti mamos ir žmonos netekties skausmą.
„Žmogus sutvertas pakelti daugiau, nei įsivaizduoja galįs. Aš negalėjau palūžti dėl vaikų. Paskui po truputį gyvenimas įsibėgėjo, viskas susidėliojo į vietas. Rodos, dabar gyvename kaip visi“, – pasakojo panevėžietis.
Tiesa, našlys, skirtingai nei kiti jo kolegos, po darbo ar koncerto nepasilieka pasišnekučiuoti prie bokalo alaus, o skuba namo.
Našlys labai dėkingas savo seserims ir anytai, kurios daug padėjo ir padeda.
Savaitgaliais moterys vyrišką kompaniją stengiasi palepinti įmantresniais valgiais.
„Labai skanu, bet stengiamės nepiktnaudžiauti vaišėmis“, – juokėsi V. Šulskis.
Vyras prisipažino, kad valgio gaminimas jo nežavi, jei galėtų, mielai išvengtų sukimosi prie puodų, bet priverčia gyvenimas. Kita vertus, šeima nėra išranki, ką pasigamina, tas ir tinka. Buities darbai jiems irgi nekelia didelių rūpesčių.
„Namus stengiamės tvarkyti savaitgaliais, kai visi esame kartu. Galiu ir aš vienas aptvarkyti šiokiadieniais, bet vaikai irgi turi mokytis tvarkos“, – pasakojo tėtis.
Vakarais V. Šulskiui neretai tenka dirbti. Vyresnieji ir valgyti pasigamina, ir brolį iš darželio parveda.
„Jeigu suabejoja, kiek druskos dėti, paskambina man, pasitariam. Dar primenu, kad Dominykui nepamirštų sumuštinį pasiūlyti. Užsižaidęs jis pamiršta paprašyti“, – pasakojo našlys.
Du paauglius auginantis V. Šulskis su jais kol kas lengvai randa bendrą kalbą. Tėvas viliasi, kad sūnų paauglystė praeis be didesnių krizių.
Vyras neslepia, kad, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna ir geresnių, ir blogesnių dienų. Bet visi žino, kad yra vienas kumštis.
Tėvui svarbiausia – pastatyti vaikus ant kojų
Tėtis vasarą vyresniuosius sūnus išleidžia į stovyklas Berčiūnuose, kartu su vaikais išvažiuoja trumpam pas gimines prie ežero. Vyras nesiskundžia, kad jiems ko nors trūksta. Visi pavalgę, apsirengę, sveiki – ko dar reikia.
V. Šulskis mano, kad meno profesijų žmonės turi susitaikyti, jog neuždirbs tiek, kiek uždirba verslininkai, apriboti materialinius poreikius.
„Jeigu pasirinkai tokią profesiją, nesigraužk, kad nevažinėji limuzinu“, – sako jis.
Tėvas norėtų, kad jo vaikai užaugtų dvasiškai turtingi. Jis neketina primesti jiems savo valios renkantis profesiją ir apskritai gyvenimo kelią.
„Mano pagrindinė užduotis – pastatyti juos ant kojų. Vyresnieji jau nebemaži, o dėl jaunėlio dar norėčiau, kad Dievas šiame pasaulyje ilgiau palaikytų“, – kalbėjo vyras.
V. Šulskis įsitikinęs, kad šeima yra viso ko pagrindas. Pasak jo, vaikai išsineša tai, ką jiems įduoda tėvai.
Mokytojai irgi labai svarbu. Jis džiaugiasi, kad, pavyzdžiui, vyriausiam sūnui pasisekė turėti nuostabias muzikos mokytojas ir sostinėje, ir Vilniuje.
„Atsidavęs savo darbui pedagogas vaiką gali uždegti, įkvėpti siekti aukštumų. Ir atvirkščiai, abejingas gali užgesinti jo norą siekti daugiau. Lygiai taip pat ir moksle. Geri mokytojai yra didelė dovana. Vaikai dėl savo amžiaus to nesupranta, bet užaugę įvertina“, – mano V. Šulskis.
Vyras nesureikšmina Tėvo dienos. Kai vaikai buvo mažesni, pridovanodavo jam savo rankų darbo darbelių. Dabar jį irgi pasveikina – santūriai, vyriškai.
„Didelės gėlių puokštės man tikrai nereikia. Svarbu žinoti, kad esu jiems brangus“, – sako V. Šulskis.
Inga SMALSKIENĖ
