Daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų sužinojusi, kad serga vėžiu, moteris jam nepasidavė iki šiol. Nebojo ji ir medikų aiškinimų, kad turinti pamiršti net mintį susilaukti vaikų. Dabar ji džiaugiasi turinti sūnų ir tuo, kad liga pasitraukė.
Visai menkas guzelis
Kuršėnuose gyvenančios Onos Venckuvienės jau keturis dešimtmečius besitęsianti nuolatinio bendravimo su medikais istorija prasidėjo nuo pažastyje užčiuopto guzelio. Jį aptiko apie 1969-uosius metus.
Ona, tada dar Alejūnaitė, dirbo Kuršėnų ligoninės priėmimo skyriuje, virtuvėje. Pavalgyti ateidavo ir gydytojai. Dėl savo netikėtai pastebėto rūpesčio mergina kreipėsi į papietauti atėjusį gydytoją šviesaus atminimo Apolinarą Bagdoną: kas tai jai galėtų būti?
„Aš čia dabar tavęs nečiupinėsiu – ateik į kabinetą“, – tarstelėjo gydytojas.
Merginą apžiūrėjęs, A. Bagdonas parašė siuntimą nuvykti pas šiauliečius onkologus. Onai siuntime nepavyko iššifruoti, kokią diagnozę įtaria gydytojas.
Šiauliuose išrašė vaistų receptą. Mergina jai paskirtųjų tablečių kada išgerdavo, o kada ir pamiršdavo: niekur neskauda, todėl tiek ir to rūpesčio. Kas pusę metų nuvykdavo pasirodyti šiauliečiams medikams.
Pasiūlė atlikti operaciją. Ramino, kad jos pažastyje – paviršinis augliukas, nesą nieko blogo. Išoperuosim, pagulėsi keletą dienelių – ir išvyksi namo.
Operacija
Nuvažiavusi į Šiaulių onkologijos dispanserį sužinojo, kad tą pačią dieną ji bus operuojama. Buvo 1972-ųjų gegužės pabaiga.
Operacija buvo atliekama be narkozės, vietiniu šaldymu. Suleido vaistų. Ona tris kartus buvo nualpusi. Skausmas ne paviršinis – atrodė, kad plyšta širdis.
Operacijos metu ji pirmą kartą sužinojo savo ligos diagnozę. Gydytojas vis kartojo: „Neapsirinku, tikrai „Ca“. Mergina, bendraudavusi su gydytojais, pavartydavusi knygeles, žinojo, kad taip vadinama pavojinga liga – vėžys (lotynų kalba – carcinoma, – red. past.). Tada ji pirmą kartą pagalvojo, jog po operacijos verčiau neatsibustų.
Išsiuntė mėginį, o merginai pasakė, kad tikriausiai teks operaciją tęsti. Netrukus suskambo telefonas. Seselė pakėlė ragelį, pasiklausė ir sako: „Daktare, – neigiamas“.
Į širdį plūstelėjo džiaugsmas, staiga viskas nustojo skaudėti. Seselė pasiūlė: kibkis į mane – į palatą pareisim. Bet ji ir pati pareisianti: juk jai – ne vėžys, vadinasi, viskas gerai.
Šie mėginiai dar buvo išsiųsti ir į Vilnių.
Po keleto dienų, vėlų vakarą, į palatą atėjęs gydytojas Viktoras Zažeckis paklausė, kaip ji jaučiasi. Atsakė, kad labai gerai, niekas neskauda.
Paslaptis išsiaiškinta naktį
Ona mintimis jau namuose, bet gydytojas sako, kad ligoninėje jai dar teks pabūti, ir ramina, jog jai nieko blogo nėra. Lieka neaišku, kodėl ją čia sulaiko, jei jokios ligos nenustatyta? O kiek jai dar čia teks gulėti? Atsakymas: gal savaitę, o gal ir šiek tiek ilgiau.
Onai kirba mintis, kad jai kažkas nepasakoma. Nusprendė pati išsiaiškinti.
Naktį atsikėlusi nuėjo į gydytojo kabinetą, lentynoje susirado savo ligos istoriją. Diagnozė joje nurodyta, bet liko neaišku, kokia liga slypi po šia formuluote.
Nusirašiusi diagnozę, dieną ją parodė medicinos seserims. Pamelavo, neva viena moteris norinti sužinoti, kuo serga jos mama.
Seselė atsakė, kad tai esąs vėžys, iš pirmosios į antrąją stadiją.
Gyvenimas tapo nebemielas, ėmė lankytis mintis pasitraukti iš jo. Išlieta be galo daug ašarų.
Prislėgė tamsios mintys
Tęsėsi apsilankymai pas gydytojus, spindulinio, o vėliau – ir vilniečių medikų skirti cheminio gydymo seansai.
Apie 1981-uosius ėmė kamuoti stiprūs nugaros skausmai. Onkologijos dispanseryje Šiauliuose viena gydytoja jai tiesiai pasakė: „Tavo stubure yra metatstazės (metastazė – kūno vieta, kurios audiniuose yra išplitusios vėžio ląstelės, – red. past.), tu kada nors subirsi“.
Prie koridoriuje verkiančios Onos priėjo gydytoja Eugenija Žlabienė ir paklausė, kas atsitiko. Ona jai persakė jos kolegės žodžius.
Pasak O. Venckuvienės, E. Žlabienė, „dūšios žmogus ir gera specialistė“, guodė, tikino, jog kartais klysta ir gydytojai, jog su gydytoju Pranu Jurkumi apie ją kalbėję – jai nieko blogo nesą. Ir pasiūlė vykti į Vilniaus onkologijos instituto kliniką.
Į Vilnių vyko slegiama tamsiausių minčių.
Atlikus tyrimus instituto klinikoje, gydytoja ašarojančią pacientę apkabino per pečius, ramino ir padavė paskaityti dokumentą. O jame parašyta: „metastazės požymių nerasta“.
Iš tos laimės Ona atsidūrė ne namuose, bet Panevėžyje pas draugę. Švęsti.
„Ar jau įkapes turi?“
Niekas Onai nebuvo sakęs, kad po visų jai atliktų spindulinio bei cheminio gydymo procedūrų bus nepatartina kurti šeimos. Bet jaunystė žaidžia pagal savo taisykles. 1976-aisiais Ona susiruošė ištekėti. Ji jau laukėsi.
Tada ar tik ne šeši Kuršėnų gydytojai išreiškė savo nuomonę dėl padėties, kurioje atsidūrė Ona. Ji sužinojo, kad jie savo buvusiai darbuotojai linkį tik gero, bet ji turinti suprasti, kad vyrams reikalinga sveika moteris, o jei liks invalidė – su ja vis tiek negyvens. Kad ji arba nepagimdysianti, arba mirsianti.
Ona sutiko, kad būtų nutrauktas nėštumas.
Po dešimties metų, kai jau ir nebesvajojo, kad savas kūdikis dar galėtų ją pradžiuginti krykštimu, O. Venckuvienė, jau 40-metė, vėl pajuto, kad laukiasi. Šįkart ji nusprendė apie tai niekam nepasakoti. Bet artėjo metas eiti dekretinių atostogų – reikia apsilankyti pas medikus.
Medikė, apžiūrėjusi nėščiąją, tarė: „Viskas gerai“.
Bet po šio apsilankymo prasidėjo tai, ko O. Venckuvienė ir nesitikėjo. „Kuršėnų medicina sukilo ieškoti manęs kaip nusikaltėlės“, – mena ji.
Į darbovietę atnešė raštelį, kuriame buvo nurodyta drauge su antrąja puse prisistatyti pas gydytoją.
Nuėjo viena. Paklausta, kodėl viena, atsakiusi, kad savo likimą sprendžianti pati.
„Ar jau įkapes turi, jei ruošiesi gimdyti?“ – nuskambėjo dar vienas šio gydytojo klausimas. Moteris atsakė: „Ir gimstama, ir mirštama vieną kartą“.
Kita gydytoja, O. Venckuvienei priminusi jos ligą, paklausė, ar ji jau pasirūpinusi testamentu.
Po tokių pokalbių O. Venckuvienė namo grįžo sukrėsta, bet savo gyvenimo draugui, su kuriuo labai gerai sutarė, apie tai nieko nesakė.
Jos kūdikėlis gimė
Kuršėniškiai medikai nusprendė O. Venckuvienę vežti į Vilnių, į Onkologijos instituto kliniką.
Klinikos gydytoja paklausinėjo, kultūringai su ja pasikalbėjo ir tarė: „Gali būti gerai, bet gali ir liūdnai“.
Parvažiavusi dar darbavosi. Nors negalavimų ir pasitaikė, bet į medikus nesikreipė. Bijojo, kad ligoninėje jai gali būti suleista vaistų, sukeliančių priešlaikinį gimdymą.
O. Venckuvienė mano, kad įtakos jos sveikatai tada turėjo ir kuršėniškių medikų jai išsakyti žodžiai: „Jei būtų pasakę: „Šaunuolė, tu vis tiek rizikuoji“, ar panašiai, nuotaika būtų kita. O dabar šitaip drėbti į akis: testamentą rašyk...“
Pasijutusi negerai, vis bijojo kreiptis į gydytojus.
Gimdymas vyko sunkiai. O. Venckuvienė sako, kad vienas iš tų gydytojų, anksčiau pribloškęs ją savo žodžiais, išgelbėjo jai gyvybę.
Gimė pusseptinto mėnesio išnešiotas 1850 gramų sveriantis kūdikis. Paklausus, kas gimė, atsakė, kad sūnus, bet jis negyvens.
Mažylis paūgėjo Vilniuje
Mama spėjo pamatyti tik savo naujagimio pamėlusias pėdutes ir išgirsti visai nevaikišką balsą.
Smalsumas nedavė ramybės: koks jis, jos sūnus? Medicinos seserų priprašė, kad jį, gulintį ligoninės inkubatoriuje, jai parodytų. Sutiko: įleisiančios, kai nieko iš gydytojų skyriuje nebus.
Įleido. Guli trys mažyliai. Seselės laukia: ar atpažinsi savąjį? O. Venckuvienė iškart atpažino: juodaplaukis, miega lūpą atmetęs.
Po dešimties parų jos mažytį kūdikėlį, vienos gydytojos pramintą Molekule, išvežė į Vilnių. Jai, nemaitinančiai, neleido vykti kartu.
Prieš išvežant akušerė jį pakrikštijo švęstu vandeniu.
Ištvėrusi apie dešimt parų, O. Venckuvienė spaudžiant speigui nuvyko pas savo kūdikį ir buvo išbarta, kad verčiau apie savo sveikatą daugiau galvotų, o ne apie mažiuko.
Kūdikis pats maisto netraukė, buvo maitinamas adatomis.
Namo jau 2,7 kilogramo sveriantį sveiko veiduko mažylį parsivežė su Micaičių, kur tada gyveno, kolūkio „Volga“. Ties Šiauliais jis pramerkė vieną akį, o privažiavus Kuršėnų tiltą jau žvalgėsi abiem.
Mintys apie ligą nebeslegia
2002 metais mirus vyrui, O. Venckuvienė liko vienas su penkiolikmečiu sūnumi. Kilus nesutarimams su vyro gimine, ėmė kamuoti nemiga. Pajuto, kad su sveikata kažkas negerai. 2005-ųjų kovą vėl kreipėsi į medikus.
Gydytojas, žvelgdamas į kompiuterio monitorių, tarė: „Aš jau matau“. Jau esą piktybinių ląstelių.
Skubiai atlikus tyrimus, nuspręsta operuoti. Operavo gydytojas V. Zažeckis.
Buvo skirtas spindulinis gydymas, du kartus po 25 seansus. Procedūros atėmė daug sveikatos. Moteris buvo įspėta po operacijos nesidarbuoti. O juk reikia ir gyvulius prižiūrėti, nes vien iš menkutės 430 litų pensijos kaip išgyvensi?
Penkerius metus vartojo vaistus. Dar po keleto metų medikai vėl įtarė, kad pažastyje randasi navikas. Pakartotinai po pusmečio atlikę tyrimus, jo nebepastebėjo.
Dabar O. Venckuvienė reguliariai lankosi Šiaulių onkologijos dispanseryje pas gydytoją E. Žlabienę. Jokių pakitimų, jokių metastazių nebenustatoma.
Micaitiškė veltui laiko neleidžia, darbuojasi po namus, iš pensijos dar ir susitaupo. Dainuoja Micaičių etnografiniame ansamblyje, dalyvauja humoro grupėje.
Mintys apie ligą dabar jos nebeslegia. „Kaip kitam gripas, kaip sloga, taip man – vėžiuks“, – šypteli moteris.
O labiausiai džiugina, kad doras, geras užaugo jo sūnus, kurio jai nebuvo leidžiama pasigimdyti.
Algimantas BRIKAS