Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vilniaus Žvėryno gimnazijos vadovas Rimantas Remeika ir šeimos bei vaikų psichologė Sonata Vizgaudienė.
Kaip tėvai turėtų bendrauti su paaugliais?
Mūsų laidą galbūt klausosi ir tėvai. Kokių frazių reikėtų vengti ir nesakyti paaugliams, ypač tuo sunkiu paauglystės laikotarpiu?
S. Vizgaudienė: Čia iš tikrųjų geras klausimas. Mes, kaip tėvai, dažnai galime kažko nenorėti iš vaikų, bet patys nepastebėdami demonstruoti tokį elgesį. Iš tikrųjų mes esame tiesioginis pavyzdys paaugliams, kaip bendrauti su kitais žmonėmis. Jeigu mes patys supykę ant paauglių rėkiame, visas mūsų kūnas demonstruoja agresyvias išraiškas, tai kaip galime tikėtis, kad mūsų paaugliai, vaikai taip su mumis arba su kitais nesielgs?
Visų pirma, suaugusiesiems turi būti būdinga labai gera savireguliacija bendraujant su aplinka. Tada mūsų vaikai seks mūsų pavyzdžiu, kopijuos. Mes galėsime paprašyti, kad taip nesielgtų, nes jie to nemato ir iš mūsų. Labai svarbu, kokias frazes transliuojame, ką išsakome paaugliams.
Jeigu su pašaipa sakysime: „Tu amžinai kažką prisidirbi, kiek tu gali?“ arba „Tu amžinai nepatenkintas, amžinai susiraukęs, kas tau yra?“, jeigu eisime per kaltinimą, nepasitenkinimą į paauglį, vaiką, tai, aišku, jis užsidarys. Jis jausis, kad nuvilia tėvus, kad tėvai amžinai nepatenkinti. Kaip jam bendrauti, kaip jam eiti į tą ryšį? Jis pats susivokti ir sureguliuoti to santykio tikrai nelabai gali.
Todėl iš tėvų pusės labai svarbus pagarbus bendravimas su paaugliu, nepaisant to, kaip paauglys reaguoja. Jeigu net ir paauglys yra grubus, mes neturime grubiai reaguoti. Turime reaguoti paprastai, tarkime, sakyti: „Matau, kad tau dabar sunku, tu dabar piktas, duosiu tau erdvės, pasikalbėsime vėliau.“
Arba tiesiog prieiti su paprastais klausimais: „Kaip tau sekasi?“ Bet jeigu paauglys sakys: „Nesikišk“, mes nesupykstame ir nepradedame: „Tu visą laiką nenori su manimi kalbėti. Kas čia per tokie pasakymai?“ Ne, mes sakome: „Supratau, tu dabar nenusiteikęs kalbėtis. Gerai, gal vėliau.“
Ir apskritai, jeigu norime turėti sudėtingesnius pokalbius su vaikais, niekada nedarykime to įtemptoje situacijoje. Kai esame supykę, ypač nepatenkinti, norime tarsi išrėžti, tada kaip tik sustabdykime save, nusiraminkime ir pakvieskime paauglį pokalbiui tada, kai ir patys, ir paauglys jau yra nurimę. Atsisėskime ramiai ir kalbėkimės iš suprantančios pozicijos: „Žiūrėk, iš tikrųjų ne visai gerai tarp mūsų. Pasikalbėkime, kas čia vyksta ir ką galėtume kartu daryti kitaip.“
Su kokiomis problemomis susiduria mokytojai?
Jau kalbama apie pagalbos mokytojams liniją. Su kuo susiduria mokytojai, kad jiems reikia ir emocinės paramos?
R. Remeika: Emocinės paramos turbūt visiems dirbantiems su žmonėmis reikia, nes kur yra žmonių būrys, ten yra emocijos, tam tikros įtampos ir tos pagalbos reikia. Čia kolegė kalbėdama iš tikrųjų tokią gerą laidelę tėvams padarė. Bet mokykloje šiek tiek kitaip. Kai kalbame apie vaiko išėmimą iš pamokos ar kitokį prevencinį įveiklinimą, visa tai egzistuoja. Nebereikia jokių teisės normų, jokių rekomendacijų, kas mane erzina. Reikia investicijų.
Jeigu kalbame, kad įtraukusis ugdymas atėjo į mokyklą, tai reikia žiūrėti, ką su tuo daryti. Reikia daugiau pagalbos vaikui specialistų, mokytojo padėjėjų, nes mokytojas sustabdyti ugdymo proceso negali – vaikai lieka be priežiūros. Jis gali švilpti, laukti, kol kažkas ateis pasiimti to vaiko, bet tai ne išeitis. Tai tam tikras buvimas dėl buvimo.
Pagalbos vaikui specialistų yra didžiulis trūkumas visose mokyklose. Apie tai reikia kalbėti. Mokytojas yra žmogus, kuris turi atlikti aibę jam nebūdingų funkcijų. Kaip jau esu minėjęs, pavyzdžiui, dėl telefonų naudojimo – jis turi atiminėti telefonus. O jeigu kažkas suduš ar pames, tai mokytojas atsakys.
Mokytojas turi išvesti iš kabineto vaiką, bet jeigu jis blaškosi ir yra stiprus, mokytojas jo negali nuraminti, apkabinti ir taip toliau. Reikia atitinkamo, stipraus žmogaus. Baisiausia, kai valstybė kalba apie prievoles mokyklai, prievoles mokytojui, o tam investicijų, priemonių neskiria. Mokymai – tvarkoje, bet mokymus ir aš galiu pravesti, nes tai ir darau.
Kiekvieną kartą apie įtraukųjį ugdymą kalbu ir su mokytojais, ir su kitais kolegomis direktoriais. Bet vien mokymais sotus nebūsi. Tu žinai, bet kai nėra priemonių tam padaryti, nėra nusiraminimo kambarių, nėra erdvių vaiko saviraiškai, nėra pakankamai pagalbos specialistų, tu lieki vienas ir atsitinka tai, kas atsitinka.
Nukentėjęs berniukas – mama tik po kelių mėnesių sužinojo, kad vaikas patirdavo patyčias mokykloje. Vadinasi, nebuvo jokio ryšio su tėvais, su mama, niekas nesikalbėdavo, mokykla apie tai nežinojo, o vaikas sprogo. Tiesiog sprogo. Tokie dalykai neleidžia efektyviai dirbti su paaugliais, kai mūsų komandos partneriai, tėvai, iš tikrųjų nėra komandos partneriai.
Tėvai dažniausiai atiduoda vaiką į mokyklą ir sako: „Kodėl jūs to nepadarėte?“ O kodėl jūs to nepadarėte? Turime vieną vaiką, kuris niekina Lietuvos valstybę, tyčiojasi, piešia svastikas, sako: „Putinas – labai gražu ir gerai.“ Tėvai sako: „Kodėl jūs jo neauklėjate?“ Bet iš kur ateina tie dalykai? Ateina iš šeimos, galbūt iš tos aplinkos, kurioje vaikas gyvena.
Tas tėvų atsiribojimas nuo bendro darbo su mokykla duoda tokius vaisius, kokius duoda – pykčio protrūkius, smurto protrūkius, sužalojimus ir kitas bėdas. Mūsų šiuolaikiniai vaikai, pavyzdžiui, mano mokykloje, vadinamojoje elitinėje mokykloje, kur tėvai labai pasiturintys, dažnai pastebime, kad vaikus užkemša telefonais, pinigais ir taip toliau.
Vaikai nemokomi, kad kiekviena priežastis turi tam tikras pasekmes. Vaikas šito nesupranta ir dažnai gali daryti bet ką, nesuprasdamas ir nežinodamas, kad yra tam tikros pasekmės ir atsakomybė už jo veiksmus.
Tėvai didele dalimi bijo namuose vaikui pasakyti, kad kažko negalima. Geriau duoda saldainiuką, kad vaikas nelįstų prie jų, bet jo neugdo. Tada mokyklai tenka iš naujo daryti tą pradžiamokslį su paaugliu, kas nebuvo padaryta ankstyvoje vaikystėje. Čia yra didelė mūsų valstybės bėda.
Politikų siūlymas leisti šalinti mokinius iš mokyklos
Dalis politikų jau siūlo leisti trukdantį vaiką išvesti iš klasės arba net šalinti iš mokyklos. Jūs sakote, kad tai dabar yra įmanoma. Ar jums suprantama logika, kuo naujas šitas siūlymas?
R. Remeika: Nieko naujo. Aš manau, čia prieš rinkimus reikalingi tam tikri bonusai. Vaiko išmetimas iš mokyklos irgi nesprendžia problemos. Kita mokykla turės spręsti, ypač jeigu paaugliui iki 16 metų – jis vis tiek turės būti ugdymo procese. Jeigu su visu tuo bagažu, neišgydytu, nesuprastu bagažu, vaikas bus perkeltas į kitą mokyklą, kita mokykla turės spręsti. Ne čia problema.
Problema – investavimas į pagalbą vaikui, į priemones, mokyklos įrangą, tam tikras patalpas, kur vaikai galėtų pabūti. Paprasčiausias dalykas – ateina pas mane dvyliktokų mokinių parlamentas ir sako: „Mums reikia kažkokios patalpos. Mokytojai turi mokytojų kambarį, kur pabūti per laisvą laiką, o mes neturime.“
Nes mokyklos sausakimšos, perpildytos Vilniuje. Tokių elementarių dalykų reikia mūsų mokykloms, ypač dideliuose miestuose. Vaikams įtampa didelė, pamokų daug, programos perkrautos, vaikas pavargsta. Jam reikia ir nusiraminti, ir pailsėti pačioje mokykloje, ne tik namuose. To pas mus nėra.
Geriau politikai investuotų į šituos dalykus ir mažiau kurtų tam tikrų orinių, niekuo nepagrįstų rekomendacijų arba permestų atsakomybę ir sakytų: „Mokykla nieko nedaro, mokytojas nepadaro.“ O mokytojas lieka toks šimtadarbis. Kai šimtadarbis, tai rezultatų irgi nesulauksime.
Tragedija mokykloje
Jūs tapote direktoriumi mokyklos, kuri pernai susidūrė su labai skaudžiu įvykiu, kai vienas paauglys nužudė kitą. Kaip sekėsi įsilieti į bendruomenę, kuri, neabejoju, buvo sukrėsta?
R. Remeika: Bendruomenė buvo sukrėsta, mokytojai susijaudinę. Ten galbūt daugiau problemų buvo, ne tik šita problema. Pradėjome nuo tam tikrų pokalbių, seminarų, pasikvietėme krizių valdymo komandas, kurios dirbo su atskiromis susijusiomis grupėmis. Pradėjome kalbėtis, ieškoti priežasčių, analizuoti, kodėl iš viso gali kilti tokios problemos, iš kur jos atsiranda.
Ir žinote, ką aš minėjau, man baisiausia, bet vėl viskas susiveda į tai, kad vaikai neturi su kuo pasikalbėti, neturi atramos pirmiausia šeimose. Mokykla nespėja jų pastebėti, negali kartais pasiūlyti psichologo pagalbos, nes vaikui reikia kažkur išsiventiliuoti.
Kai jis grįžta į namus, yra numetamas, neprižiūrimas. Kai ateina į mokyklą, jam irgi nesuteikiama tam tikra pagalba, nes galbūt per didelį srautą nepastebime, tada vaikas sprogsta. O sprogsta įvairiai.
Negaliu vienareikšmiškai teigti, dėl ko viena ar kita tragedija įvyksta, bet jau šiandien galiu pasakyti, analizavęs ir kitokio pobūdžio tragedijas, ir vaikų bandymus žudytis, kad visgi tai susiveda į tai, jog šeimoje nėra ryšio.
O kai neturi ryšio šeimoje, galbūt vaikas irgi yra šiek tiek atstumtas, neturi draugų tarpe tokio patikimo žmogaus mokykloje. Galbūt jis yra vidutinis ir jo nepastebi, nepasiūloma kažkokia specialistų pagalba. Tas vaikas viską kaupia savyje ir net mažiausia kibirkštėlė jį susprogdina. Čia yra problema.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
