Pasaulį apėmusios nedrąsios ekonomikos pavasario nuotaikos. Daugelis džiaugiasi teigiamais BVP augimo tempais, tarsi sufleruojančiais, jog blogiausia jau praeityje. Europą, Jungtines Amerikos Valstijas kamuoja opios nedarbo, augančios valstybės skolos problemos, tačiau tikimasi, jog jas išspręs ateityje toliau augsianti gamyba ir vartojimas. Didžiųjų rinkų atsigavimą jaučia ir į eksportą orientuotos šalys, kuriose augantis eksportas bent iš dalies atsveria sumažėjusią vidaus rinkos paklausą. Viena iš tokių šalių yra ir Lietuva, kurią kol kas daugiausia gelbsti eksportas. Galvojant apie Lietuvos perspektyvą svarbu įvertinti, kokių pasikeitimų ateityje galima tikėtis užsienio paklausoje.
Jeigu reiktų dviem žodžiais įvardinti receptą, kurio ėmėsi daugelis pasaulio šalių siekdamos greičiau išbristi iš pasaulį apėmusio ekonominio nuosmukio, šie žodžiai būtų „ekonomikos stimuliavimas“. Dauguma aukšto lygio diskusijų vyko ne apie tai, ar ekonomikos stimuliavimas yra reikalingas ir ar gali atnešti teigiamų rezultatų, o apie stimuliavimo būdus ir jų naudojimo apimtis. Alternatyvus požiūris ir teiginiai apie galimas neigiamas stimuliavimo pasekmes deja, bet beveik nebuvo svarstomi.
Viena vertus pasukta palūkanų normų mažinimo ir pinigų kiekio didinimo keliu t.y. imtasi ekspansinės pinigų politikos. Kita vertus ekonomikos gaivinimo tikslais buvo skatinamas valdžios sektoriaus išlaidavimas, užkrovęs valstybėms didelę skolų naštą. Visu smarkumu užsimota įgyvendinti šiuo metu itin gyvą Keynesui priskiriamą idėją, jog valdžios sektoriaus išlaidos bei laisva pinigų politika, atpigindama skolinimąsi ir didindama pinigų kiekį, gali sukurti pagrindą ekonomikos atsigavimui ir augimui.
Itin stropiai ekonomikos stimuliavimo idėją įgyvendina FED - JAV centrinis bankas. Jo balanso dydis, parodantis centrinio banko turtą ir įsipareigojimus ir atspindinis tai, kaip greitai centrinis bankas didiną pinigų kiekį, 2008 m. viduryje siekęs apie 916 mlrd. JAV dolerių iki 2010 m. pabaigos išsipūtė iki 2,4 trilijono JAV dolerių, t.y. išaugo 2,6 karto. FED nustatoma palūkanų norma siekia vos ketvirtadalį procento jau nuo 2008 m. pabaigos. Kiek labiau konservatyviai, tačiau ta pačia linkme veikia ir Europos Centrinis bankas (ECB) mažindamas palūkanų normas bei didindamas pinigų kiekį. Nuo 2008 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos ECB balansas išaugo apie 50 proc.
Viešojo sektoriaus išlaidos nuosmukio metu smarkiai augo. Prognozuojama, jog JAV valdžios sektoriaus išlaidos proc. nuo BVP didės nuo 35 proc. 2007 m. iki 44 proc. 2010 m. Europoje situacija dar blogesnė – valdžios išlaidos proc. nuo BVP augo nuo 46 proc. BVP 2007 m. iki 51 proc. 2009 m. Grubiai tariant, valdžios sektorius Europoje vidutiniškai išleidžia puse to, kiek sukuriama visoje ekonomikoje.
Taigi, didelė dalis šiandien matomo BVP augimo siejamo su ekonomikos atsigavimu, yra išpūstas, dirbtinai sukurtas centrinių bankų ekspansinės pinigų politikos bei valstybinio sektoriaus išlaidavimo. Toks ekonomikos augimas neturi tvirto pagrindo, jis yra infliacinis. Pasaulį užvaldžiusi idėja, jog valdžios išlaidavimu bei kuriamais pinigais galima sukurti ekonomikos augimą ekonomiką tik smukdo, atitolina nuo reikalingo, tačiau skausmingo persitvarkymo. Ši politika kuria iliuzinį augimą, tačiau vos nustojus sukti šią milžinišką pigių pinigų ir valstybinio išlaidavimo mašiną augimas kaip mat subliūkštų. Viskas, kas tuo pasiekiama yra išpūsti BVP skaičiai ir neišvengiamo persitvarkymo atitolinimas bei kuriami nauji „burbulai“. Tikrasis augimas turi būti grįstas nuostolingų investicijų likvidavimu ir taupymu, o ne dirbtiniu ekonomikos palaikymu bei priverstiniu išlaidavimu.
Šiame kontekste kalbos apie „w“ formos recesiją gauna kiek kitą prasmę. Atmetus dirbtinai išpūstą, pagrindo neturintį ekonomikos augimą iš recesijos pasaulis dar neišbrido. Tie ekonomikos sunkumai, kuriuos matysime ateityje, nebus antrasis „w“ raidės pilvas, tai bus tas pats ekonomikos nuosmukis, kuriam pasibaigti neleidžia dirbtinis ekonomikos palaikymas, leidžiantis ekonomikai persitvarkyti ir pradėti iš naujo. Tad problemų ateityje matysime ne tik valstybėms tvarkantis su augančia valstybės skola, bet su stringančiu, nuo infliacinės pinigų politikos bei mažų palūkanų normų priklausančio ekonomikos augimo.
Kuo tai svarbu Lietuvai? Lietuvos ekonomikai itin svarbų eksportą palaiko užsienyje vykdoma ekspansinė politika, kurios tiesiogiai paveikti Lietuva neturi galimybės. Tiesa, jog reikia naudotis šios politikos kuriamomis galimybėmis, tačiau vargu, ar tuo galima beatodairiškai pasikliauti, laikyti Lietuvos ekonomikos augimo pagrindu. Svarbu įgauti daugiau lankstumo, didinti galimybes persiorientuoti, nes jų ateityje gali prireikti. Lietuvos ekonomikos pagrindą reikia kurti iš vidaus - didinti šalies konkurencingumą, uoliai imtis tų darbų, dalis kurių buvo jau pradėta. Labai svarbus išliks verslo sąlygų gerinimas, apie kurį daug šnekėta, tačiau ties kuriuo mažai pasistūmėta. Būtina pagaliau pasiryžti vykdyti skausmingas tačiau labai reikalingas socialinės, sveikatos apsaugos reformas.
Lietuvoje ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios sektoriaus išlaidas buvo pakankamai ribotas dėl lėšų trūkumo ir augančio valstybės deficito. Stabilios valiutos garantas – valiutų valdyba, taip pat neleido valdžios intervencijų pinigų politika. Todėl Lietuvoje ekonomikos nusileidimas iš padebesių ant žemės buvo spartesnis, šiandien matome stipriai persitvarkiusį, prie realybės prisitaikiusį privatųjį sektorių.
Deja, to pačio negalime pasakyti apie viešąjį sektorių. Jame pertvarka buvo daug lėtesnė. Pavyzdžiui, 2011 m. finansų ministerijos prognozuojamas BVP lyginant su 2007 m. bus mažesnis 8 proc. Tuo tarpu prognozuojamas valstybės biudžeto išlaidos 2011 m. lyginant su 2007 yra didesnės 10 proc. Analogišką informaciją galima pateikti tiek apie darbuotojų skaičių ar atlyginimus viešajame ir privačiame sektoriuje. Taigi, ekonomikos nuosmukis parodė, jog labiausiai lankstumo trūksta būtent viešajame sektoriuje, todėl vietoj to, jog kiekvieną kart ištikus ekonominiams netikėtumams valstybė būtų priversta skolintis, verta numatyti automatinius viešojo sektoriaus susitraukimo mechanizmus.
Vargu ar Lietuvai 2011 m. galima prognozuoti labai šviesų scenarijų. LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis Lietuvos BVP 2011 m. augs apie 3 proc., eksportas – apie 11 proc., vidutinis darbo užmokestis – 3 proc. Prognozuojama, jog nedarbo lygis Lietuvoje kiek sumažės, tačiau išliks didelis – apie 16 proc. Nedarbo mažinimas Lietuvoje turėtų būti labiau siejamas su pagrindo bendram ekonomikos augimui klojimu. Svarbu nepriimti iš pirmo žvilgsnio patrauklių, tačiau situaciją tik bloginančių sprendimų – pvz. nedidinti minimalios algos.
Opia problema 2011 m. išliks šešėlinė ekonomika. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP 2011 m. bus vis dar rekordiškai aukšta ir sieks apie 27 proc. Bent dalį savo veiklos šešėlyje 2011 m. vykdys 36 proc. ūkio vienetų. Taigi, šešėlinės ekonomikos vaizdas Lietuvoje 2011 m. nedaug skirsis nuo 2010 m.: 36 proc. ūkinių vienetų šešėlyje sukurs 27 proc. bendrojo vidaus produkto.
Reikia pripažinti, jog nemažai daliai žmonių veikiančių šešėlyje, šešėlis yra nedarbo ir skurdo alternatyva. Todėl išsiplėtusi šešėlinė ekonomika Lietuvoje buvo viena iš priežasčių, kodėl tokio stipraus ekonomikos nuosmukio metu Lietuvoje beveik išvengta socialinių neramumų. Gerinti legalios veiklos sąlygas ir taip traukti žmones iš šešėlio yra valstybės interesas. Valdžia grubiai kariaudama su pilkąja veikla ir tuo pačiu metu nesukurdama palankios alternatyvos veikti legaliai, kištų sau koją.
Apibendrinant - ilgalaikiam, neišpūstam ekonomikos augimui reikalingas tvirtas pagrindas. Juo negali būti valstybės išlaidavimas bei infliacinė politika pasaulio lygiu, pasikliovimas tik eksporto augimu - Lietuvoje. Vargu, ar šį pagrindą pavyks pakloti vengiant neišvengiamo persitvarkymo ir skaudžių, tačiau reikalingų reformų.
Vytautas Žukauskas
