Šiandien valdžia, nežinodama, ką daro, vykdo nusikaltimą prieš Lietuvą. Konservatoriai jau ir patys sutiktų perduoti valdžios vairą, bet bijo. Bijo, kad tai gali atsitikti ilgam ir tęstis ilgiau, nei prieš tai — kai jiems aštuonerius metus teko būti opozicijoje. Bijo ir toliau daro nusikaltimus.
Tuos nusikaltimus daryti jiems padeda apsišaukėlė Tautos prisikėlimo partija (TPP), apgaulingai gavusi vietų Seime ir iškaulijusi kelis postus. Dabar nė už ką jų neatsisakys, o po jų nors ir tvanas. Bet svarbiausia — neatsisakys postų dėl to, kad jų neužimtų atskilėliai. Arūnas Valinskas mano, kad tai būtų didžiausias jo pralaimėjimas.
„Vienalietuviams“ programa net nerūpi. Vienintelis jų tikslas — kaip nors gauti kokių nors postų ir pateisinti savo atskilimą.
Visa tai daroma valstybės ir jos žmonių sąskaita, o toji sąskaita labai didelė. Apie „liberalsąjūdietį“ Eligijų Masiulį net nenoriu kalbėti. Kažkas iš komentatorių pavadino jį protingu. Anksčiau ir aš taip galvojau, bet kuo toliau stebiu, tuo labiau tampa aiškus jo vaidmuo. Įvaldžius Lietuvos politikos vingrybes (kurios neturi nieko bendra su padoria valstybės politika) ir prisiplakus, atplėšti nuo valdžios jį bus vis sunkiau. Kartais, išgirdęs jo komentarus, net nesistebiu, kodėl Andrius Kubilius savo aplinkoje nesulaukia sveikų kontrargumentų savo žalingai politikai. Tikiuosi, jis ją vykdo ne iš piktos valios, o dėl nesupratimo.
Jeigu valstybės biudžetas bus patvirtintas toks, koks jis yra dabar — be realaus investicinės ir verslo aplinkos stimuliavimo, valstybės laukia krachas.
Dar turintys sveiko proto žmonės turi organizuoti jau nebe protesto akcijas (kurioms valdžia energingai ruošiasi), o visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis (pvz. referendumu) — siekti, kad šita valdžia nebevaldytų Lietuvos. Kitaip valstybės gali laukti visiškas chaosas, kapstymasis iš kurio gali užtrūkti apie 50 metų.
Pabandysiu paaiškinti, kodėl aš taip galvoju.
Būtiniausioms valstybės išlaidoms 2010 m. reikės apie 20 mlrd. Lt., o uždirbame tik apie 13 mlrd. Reiškia papildomai reikia skolintis 7 mlrd. Lt.
Įsiskolinimas šiemet jau sieks apie 25 mlrd., plius dar 7 = 32 (pesimistiškais vertinimais — 35 mlrd. Lt). Kredito aptarnavimui kasmet reikės papildomų pinigų, todėl ši suma tik didės. Už 25 mlrd. Lt kreditą, kurį turime šiandien, kasmet bankams reikės atiduoti apie 2 mlrd., o už 32–35 mlrd. — jau 3 mlrd. Lt.
Tai reiškia, kad 2011 m. valstybei reikės tų pačių 20 mlrd. plius 1 mlrd. už kredito procentus. Iš viso — 21 mlrd., o uždirbam tuos pačius 13 mlrd., todėl papildomai reikės skolintis 8 mlrd. Lt. Įsiskolinimas jau bus 35 mlrd., plius 8 = 43 mlrd. Lt. Kredito aptarnavimui reikės dar 1 mlrd. plius 3 mlrd. — už anksčiau paimtus kreditus. Tai reiškia, kad bankams reikės grąžinti 4 mlrd. Lt. palūkanų (skaičiavimai gali būti netikslūs, nes reikia žinoti tikslius palūkanų procentus, bet esmė nesikeičia).
Ar verta toliau skaičiuoti? Ne. Belieka tik laukti momento, kai bankai paklaus: „O kaip jūs, gerbiama Lietuva, ruošiatės atiduoti kreditus? Jūsų įsiskolinimas — 43 mlrd. Lt — beveik trigubai viršija jūsų pajamas — 13 mlrd. Lt!“. O 2012 m. viršys jau keturis kartus, nes kreditas artės prie 55 mlrd. Lt. Tada dar ateis rinkimai, reikės priiminėti populistinius sprendimus ...
Kokį matome vaizdą? Mūsų verslas (nesvarbu koks — pramonė, transportas, turizmas, aptarnavimo sfera ir kt.) nespėja uždirbti tiek pinigų, kad patenkintų valstybės poreikius, nekalbant apie kreditų grąžinimą. Lietuvos verslas nesugeba uždirbti tiek, kad valstybė sumokėtų procentus už kreditus.
Verslas užsidaro, persikelia į užsienį, traukiasi į šešėlį. Kasdien per 1000 naujų bedarbių! Kas gali, išvažiuoja į užsienį ir grąžinti juos nebus jokių galimybių.
Valdžia ramina žmones, kad padėtis pagerės kai atsigaus pasaulio ekonomika. Bet dėl šito valdantieji labai klysta. Užtenka prisiminti 2006–2007 m. patirtį. Kai pasaulio ekonomika pradės atsigauti, visi mūsų specialistai ir kvalifikuoti darbininkai pasitrauks į užsieni. Tada prasidės tikras pragaras.
Dabar bedarbiai išvažiuoja tikėdamiesi uždirbti pragyvenimui. O atsigaunant Europos ekonomikai, jie paliks mažai atlyginamus darbus Lietuvoje ir važiuos ten, kur galės daug daugiau uždirbti.
Ką pasakytų mūsų finansų ministrė, žiūrėdama į grindis ir nepakeldama akių? Teisingai, tegul užsidaro tos įmonės, kurios nesugeba daryti verslo? Mūsų ministrė nesupranta, jog įmonės turi uždirbti — tam, kad mokėtų žmonėms didesnius atlyginimus, kad modernizuotų gamybą, kad grąžintų investicijas. Įmonė negali dirbti kaip turguje, kur be mokesčių realizuojama daugiau produkcijos nei legalioje prekyboje. O šešėlinis verslas daromas tik tada, kai tai naudinga, kai sąlygas jam sukuria pati valdžia.
Man nesvarbu, ką „dainuos“ mano kritikai, valdžios lakštingalos, ką jie bedainuotų, bet situacija yra būtent tokia.
O kad būtų dar aiškiau, pasakysiu paprasčiau. Kodėl bankai atima iš žmonių butus? Ne todėl, kad jie negrąžina kreditų. Kredito gražinimo bankai gali palaukti, nes supranta — krizė, o todėl, kad negali sumokėti palūkanų už kreditus. Todėl bankams nelieka nieko kito, kaip atiminėti butus. Ką daryti buto šeimininkui? Vienintelė išeitis — ieškoti papildomų pajamų, kad galėtų sumokėti palūkanas ir grąžinti kreditą.
Tą patį reikia daryti mūsų valstybei. Ieškoti papildomų pajamų. Kur valdžia gali rasti papildomų pajamų? Vienintelė galimybė — ne tik pasirūpinti kreditu verslui, kuris bus „pravalgytas“, bet sukurti verslui ir investicijoms patrauklią aplinką.
Ką reiškia patraukli aplinka? Kad už savo veiklą investuotojas gali tikėtis uždarbio, pelno, investicijų atsipirkimo. Kitaip niekas neinvestuos. Tik čia galima gauti papildomų pajamų.
Šiandien bankai moka daugiau palūkanų nei gali uždirbti verslas. Kyla klausimas: kam investuoti į verslą, rizikuoti viską prarasti, dirbti 24 val. per parą, kai galima padėti pinigus į banką, nedirbti, nerizikuoti ir uždirbti?
Štai dėl ko kasdien atsiranda 1000 naujų bedarbių. Todėl gėda tiems verslo atstovams, kurie, siekdami savo siauro intereso, pasirašinėjo susitarimus su valdžia, negalvodami apie visą valstybę ir jos žmones. Kai ant bedugnės krašto balansuoja visa valstybė, negali būti jokių kompromisų.
Nesudarius sąlygų verslui — ypatingai tam, kuris vidaus rinkoje konkuruoja su importinėmis prekėmis, eksportuoja ir generuoja valiutą, kiekvieną uždelstą dieną, kol valdžia nesiims kurti realių priemonių atgaivinti verslą, turime vertinti kaip nusikaltimą prieš nacionalinį verslą, o tai prilygsta nusikaltimui prieš savo valstybę, nes kiekvieną dieną didėja valstybės įsiskolinimas ir mes tik tolstame nuo situacijos pagerėjimo.
Skolintis reikia pagal verslo principą — ne pravalgymui, o tam, kad paskui galėtume patys uždirbti ir grąžinti kreditus. Šiandien mes skolinamės tik pravalgymui, bet neišvengiamai ateis laikas, kai prasiskolinusiai valstybei niekas nebeskolins.
Todėl referendumo būdu turėtų būti pripažintas iš anksto žinomas tyčinis nusikaltimas prieš valstybę tų, kurie balsuoja už žlugdančius sprendimus. Veržtis į valdžią, apgaudinėti žmones ir nežinoti, ką ten darysi, ypatingai krizės metu — yra ne klaida, ne rinkėjų apgavimas, o nusikaltimas.
Suprantu, kad mano patarimai kai kam jau įgriso. Bet tai pasakiau ne aš, o Didžiosios Britanijos ekspremjeras Tonis Bleiras (cituoju ne pažodžiui): „Būna taip, kai vienintelė galimybė išsilaikyti prie valdžios — ją atiduoti“. Kalbant apie dabartinę valdžią — tiesiog į dešimtuką. Reikia išmokti abejoti savo teiginiu tikrumu, reikia argumentais savo nuomonę apginti, o ne valdžios įrankiais ją primesti.
Ir paskutinis pastebėjimas. Kai valdžia apgaudinėja visuomenę — bėda, bet galima įžvelgti kažkokį tikslą, interesą. Tačiau kai valdžia pradeda apgaudinėti save pačią — tai jau šizofrenija.
Tarptautinės tyrimo institucijos skelbia, kad Lietuvos pramonės smukimas yra vienas giliausių Europoje. Per devynis šių metų mėnesius užsakymai Lietuvos pramonei sumažėjo 42 proc., o paskutinį mėnesį — dar 4,4 proc. Kasdien papildomai 1000 naujų bedarbių. O mūsų valdžia skelbia ekonomikos pagerėjimą. Bet pagerėjimas gali būti tik tada, kai išaugs mūsų produkcijos paklausa, dėl kurios padidės darbo vietų ir sumažės bedarbių skaičius.
Dabar viskas vyksta atvirkščiai. Mūsų „pagerėjimas“ — tai tikrų tikriausia šizofrenija, haliucinacija, vandens miražas smėlio dykumoje, kuris vaidenasi dabartinei valdžiai su visokiais prisiplakėliais.
O kalbant apie pirmąsias valstybės ponias — gal jau užtenka vaikytis reitingų, Kalbėti apie didesnį ar mažesnį biudžeto deficitą, apie pensijų mažinimus ar didinimus, Seimo narių atlyginimus ar padėjėjus. Nė viena ši priemonė neišspręs problemos. Reikia galvoti ir kalbėti, kaip uždirbti piningus, o ne tuščiai plepėti, kas krizės metu turi būti prilyginta nusikaltimui.
Europos parlamento narys, Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich
