Šių metų lapkričio 24 d. Ministro Pirmininko patarėjas Mykolas Majauskas telefoniniais pokalbiais su valstybinių įmonių vadovais ėmėsi realizuoti keistą sumanymą, kuriam pasirodo, turėjo Andriaus Kubiliaus įgaliojimus. Premjeras per Vyriausybės valandą lapkričio 25 d. į klausimą, ar patarėjas M.Majauskas veikė savavališkai, pareiškė, kad patarėjas turi jo įgaliojimus.
Spaudoje yra publikuoti ir M.Majausko pokalbių, su AB „Lietuvos geležinkeliai“ generaliniu direktoriumi, fragmentai. M.Majauskas skambindamas generaliniam direktoriui S.Dailydkai paprašė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ išmokėtų valstybei 250 milijonų litų. Patarėjas pasidomėjo su kokiu banku dirba AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir buvo pats pasiryžęs skambinti banko atstovams prašyti AB „Lietuvos geležinkeliai“ atitinkamo dydžio paskolos.
AB „Lietuvos geležinkeliai“ teigė, jog gavo ir Ministro Pirmininko tarnybos neformalų siūlymą išnagrinėti galimybę dėl papildomų 300 milijonų litų pervedimo į valstybės biudžetą. Vertinant M.Majausko telefonines iniciatyvas, prilyginant jas neformaliam Ministro Pirmininko tarnybos siūlymui, tenka konstatuoti, jog Premjero patarėjas grubiai pažeidžia teisinės valstybės principus, o jei taip veikti įgaliojo Ministras Pirmininkas, tai dėl tokios teisinės valstybės principų ir Konstitucijos laužymo atsakomybė tenka pačiam Ministrui Pirmininkui. Premjero patarėjo akcija pritrenkianti.
Vargu, ar reikėtų čia tiesiogiai cituoti Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 52 straipsnį, kuris nustato, kaip gali būti mažinamas bendrovės įstatinis kapitalas, bet akivaizdu, jog neformalus siūlymas išimti 300 milijonų litų iš bendrovės gali būti įgyvendintas tik vieninteliu būdu – AB „Lietuvos geležinkeliai“ gauna iš bankų 300 milijonų litų paskolą, gautas lėšas perveda valstybei kaip pagrindiniam akcininkui, o valstybė tokia pačia suma sumažina bendrovės įstatinį kapitalą. O tai prieštarauja Akcinių Bendrovių įstatymo 52 straipsniui, kuriuo nustatomas privalomas bendrovės rezervas, privalomas įstatinio kapitalo rezervo dydis.
Dar keisčiau skamba Premjero A. Kubiliaus samprotavimui, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ per mažai prisideda prie valstybės biudžeto. Tuo tarpu nesunku būtų atkreipti dėmesį į bendrovės finansinį auditą ir įsitikinti, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ išmoka beveik 500 milijonų litų 10 300 darbuotojų išlaikymui (gyventojų pajamų mokestis, SODROS mokestis). Bendrovė per 2010 m valstybei sumokėjo virš 35 milijonų litų dividendų. Bendrovė vykdo investicines programas už 260 milijonų litų, o tai juk yra lėšos, kurias gauna kiti rangovai vykdydami investicinius projektus, taip pat sumokėdami SODRAI ir valstybės biudžetui. Todėl realūs skaičiai parodo kiek AB „Lietuvos geležinkeliai“ prisideda prie valstybės biudžeto, virš 10000 darbo vietų išsaugojimo, valstybinės geležinkelio infrastruktūros išvystymo. Tad toks su ekonomika ir sveiku protu prasilenkiantis Premjero tarnybos reikalavimas sukelia kitokių minčių.
Akivaizdu, kad tai yra akibrokštas, bet gal tai daroma tyčia? Juk prie krizės Lietuvoje stipriai prisidėjo bankai. Dauguma iš jų skandinavų kapitalo. Vyriausybė, krizės akivaizdoje ir krizės vardu, skolinosi iš privačių bankų pinigus su aukštom palūkanom. Vadinasi, kas gali paneigti, kad Ministro Pirmininko patarėjas teiravęsis su kokiais bankais dirba AB „Lietuvos geležinkeliai“, ir kad jis galintis prašyti atitinkamų bankų paskolos, turi tam tikrą logiką. AB „Lietuvos geležinkeliai“ verčiama imti kreditus iš bankų, patarėjas sako, kad atitinkamų dydžių paskolų sumas ir palūkanas aptars su bankais, AB „Lietuvos geležinkeliai“ įkeis bankams savo nekilnojamą turtą – geležinkelių infrastruktūrą. Bendrovei tai bus smūgis, jai teks sumažinti įstatinį kapitalą, sunkiai vykdyti prisiimtus ūkinius įsipareigojimus, vadinasi, grąžinti pasiimtus iš banko 300 milijonų litų paskolų bus sunku – bankams padidės šansas už skolas perimti geležinkelių infrastruktūrą. Tokiu būdu bus galimybė privatizuoti AB „Lietuvos geležinkeliai“.
Tokie patarėjo veiksmai keistai susišaukia su buvusiom Vyriausybės pastangom sukurti „Visuomio“ holdingą ir taip atverti vartus viso valstybės turto užstatymui už buvusias prisiimtas valstybės paskolas skandinavų bankams.
Ką į tai turi pasakyti Susisiekimo ministras E. Masiulis – kokia jo atsakomybė šioje nelogiškoje istorijoje. O gal priešingai – labai logiškoje? Ką į tai turėtų pasakyti Finansų ministrė I. Šimonytė? Tokia schema, kai valstybės įmonės ar akcinės bendrovės verčiamos užstatyti savo turtą už prisiimamas paskolas, išties kelia teisėtą klausimą, ar nenorima tokiu būdu atsiskaityti su bankais už padidėjusią valstybės skolą? Nelogiški Ministro Pirmininko patarėjo veiksmai bandomi pridengti keistom kriminalinėm istorijom, nors daug įdomesnis kitas aspektas – patarėjo ryšys su bankinėmis struktūromis – ar jis nėra anksčiau dirbęs privačiuose bankuose. Kas gali paneigti, kad tokiu būdu atsiveria kelias privatizuoti svarbiausius infrastruktūrinius objektus. Ir kodėl tyli Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, matydama tokius absurdiškus Ministro Pirmininko veiksmus?
Vytenis Povilas Andriukaitis
