Jų buvo dvylika ir vienas afganas.
Jie stovėjo aukštai iškėlę galvas, išdidūs laukdami priešo.
Drąsūs ir tvirti, suspaudę, vis dar -be galo- taikliai šaudančius, šimtamečius M-14 automatinius šautuvus, gailėjosi nesuspėję į tą vienintelį autobusą išvežusį likusią tautos dalį emigracijon.
Afganas tyliai meldėsi ruošdamasis siautulingam karo sūkuriui, kurį jam atnešė negauta Šengeno erdvės viza.
Tai buvo Lietuvos Respublikos kariuomenė - geriausiai optimizuota XXI amžiaus karinė jėga.
Viskas buvo optimizuota. Taikikliai, šoviniai, laivai ir lėktuvai, kariuomenės daliniai ir savanoriai.
Leidžiantis kruvinai saulei, dvylika barzdotų didžiavyrių ir tryliktasis karys laukė visą griaunančių priešo ordų...
-Krisim čia, ant kalniuko, veidu į pievą, – prisimindamas protėvius tarė vienas karžygys.
-Taip, stovėsim iki paskutinio, kaip Pilėnuose, - antrino jam didžiavyris, pasirėmęs į optimizuotą Arisakos karabiną, puošta žalvarine lentele „Šautuvas, kurį 1918 m. lapkričio m. 13 d. atsinešė savanoris, įstojęs į I pėst. pulką”.
-Vyrai, baigt kalbas, - nutraukė optimalios kariuomenės vadas.
-Pasiektas optimalus susitarimas. Stovėjimas šiame lauke, mums užskaitytas kaip optimali pergalė. Mes kartu su Didžia lietuvių tauta gavome teisę kraustytis į Varšuvos prekybos centrą „Litwa“ ir ten gyventi, turėdami optimalų suverenitetą ir virtualią nepriklausomybę, mokėsim tik už elektrą bei šaltą vandenį. Viskas bus kaip dabar. Valio!
- O Tauta?! Tauta ar sutinka?- suūžė kariai.
- O kaipgi? Juk dabar, kai telpame į vieną autobusą, Mes esame Optimaliausia tauta pasaulyje! Gauname dideles nuolaidas turistinėms kelionėms, draudimui ir gyvenimui keturių žvaigždučių viešbučiuose.
Saulėlydis krauju dažė plevenančią trispalvę, o trijų šimtų trisdešimties penkių žurnalistų, apsupusių Lietuvos Respublikos Karines Pajėgas, kamerų šviesos raižė padangę tarsi oro gynybos prožektoriai.
Viskas buvo optimizuota.
V. Nevilis
