„Lietuvos pragmatizmas reputacijos sąskaita", “dūris į nugarą pilietinei visuomenei" – tokias antraštes bei reakcijas iššaukė Alesio Beliackio byla ir vadinamasis bankų sąskaitų duomenų perdavimo skandalas nepriklausomoje Baltarusijos žiniasklaidoje. Neliko nepastebėtas šis įvykis ir Lietuvoje.
Vienas žymiausių žmogaus teisių gynėjas Baltarusijoje, du kartus Nobelio taikos premijos nominantas, A. Beliackis buvo sulaikytas rugpjūčio 4 dieną. Baltarusijos valdžia pateikė jam kaltinimus dėl mokesčių vengimo remiantis gautais banko sąskaitų duomenimis iš Lietuvos. 2011 m. kovo mėnesį gavusi užklausimą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija perdavė baltarusių piliečių, o kartu ir A. Beliackio, bankų sąskaitų duomenis kolegoms Minske. Visa tai buvo atliekama vadovaujantis dvišale tarptautine sutartimi dėl teisinės pagalbos, pasirašyta dar 1992 m.
Netgi jei šį, paniką Baltarusijoje ir ažiotažą Lietuvoje sukėlusį, įvykį galima būtų įvardinti technine klaida, A. Beliackio byla kelia esminius, sisteminius, klausimus Lietuvos užsienio politikai Baltarusijos atžvilgiu bei gali turėti rimtas politines pasekmes.
Dvi įvykio versijos – neapsižiūrėjimas ar sąmoninga politika?
Po rugpjūčio 6 d. Teisingumo ministerijos spaudos konferencijos paaiškėjo, jog banko sąskaitų duomenų perdavimas vyko dalyvaujant Lietuvos valdžios atstovams. Tiesų pripažinimą (kuris yra sveikintinas) lydėjo argumentas, jog teisinį bendradarbiavimą baltarusių struktūros išnaudojo politiniams tikslams. Tokiu būdu, visas šis incidentas reikštų techninę klerkų klaidą arba paprasčiausią neapsižiūrėjimą. Tokią versiją svarstė ir kitas nukentėjusysis duomenų perdavimo istorijoje teisininkas Valentinas Stefanovičius, teigdamas, jog greičiausiai tai buvo “nesusipratimas, turėsiantis skaudžius padarinius".
Vis dėlto Baltarusijoje tokiam paaiškinimui mažai kas pritaria – sąmokslo teorijų šalininkai teigia, jog tokiu būdu Minskas Lietuvos valdžios rankomis neva tęsia sąmoningą susidorojimą su baltarusių demokratais. Šią prielaidą ypač remia tie, kurie ir anksčiau piktinosi dėl viešai deklaruojamos pragmatiškos bei draugiškos Lietuvos Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės politikos Baltarusijos vadovo A. Lukašenkos atžvilgiu.
Teiginys, jog Lietuvoje nėra griežtos politikos vertikalės, kontroliuojančios tarpžinybinį bendradarbiavimą, baltarusių neįtikina. Jų neįtikina ir pastaba, jog daugumai Lietuvos politikų bei valdininkų Alesis Beliackis, deja, yra nieko nesakantis vardas, todėl šis duomenų perdavimas negalėjo būti sąmoningas.
Nepaisant to, kas teisus šioje diskusijoje, akivaizdu, kad pats įvykis atskleidė ne vieną fundamentalią Lietuvos problemą. Pirma, sistemiškos Lietuvos užsienio politikos Baltarusijos trūkumą. Antra, užsienio bei vidaus politikos santykį bei žiniasklaidos vaidmenį jame. Trečia, grėsmę Lietuvos, kaip patikimos partnerės, įvaizdžiui bei prestižui.
Nuoseklios užsienio politikos tr ūkumas
Kad ir kuriai – akibrokšto ar sąmoningos politikos – versijai pritartume, ji turi būti pagrįsta faktais. Būtina išsiaiškinti, ar Teisingumo ministerijos pareigūnai, nagrinėję Baltarusijos žinybų pateiktą sąrašą, bandė susisiekti su atitinkamais Lietuvos vidaus ar užsienio reikalų ministerijų departamentais. Neigiamo atsakymo atveju, tai būtų akivaizdus tarnybinis apsileidimas. Teigiamo gi – akivaizdaus politinio sprendimo prieskonis, kompromituojantis visą Lietuvos užsienio politiką.
Ir vienu, ir kitu atveju akivaizdu, jog problema yra gilesnė, liudijanti, jog nėra rimtos ir sistemingos politikos Baltarusijos atžvilgiu. Pirma, režimo specifika kaimyninėje valstybėje reikalauja specifinės prieigos, o bendradarbiavimas su Baltarusija negali būti toks pat kaip su kaimynine Latvija.
Antra, būtinas visų politinių jėgų konsensusas dėl Lietuvos politikos prioritetų, priešingu atveju panašaus pobūdžio klaidos neišvengiamos. Šiuo metu nėra aišku, ar Lietuvos interesas Baltarusijoje yra apsaugoti stambiojo verslo interesus ar užtikrinti sklandų ekonominį bendradarbiavimą. Jeigu pasisakoma už demokratišką Baltarusiją ir pilietinės visuomenės vystymą, ar dėl to nukenčia verslo interesai? O galbūt Baltarusijos atžvilgiu turėtų būti taikoma jau ne kartą ekspertų siūlyta dvieismė strategija? Kad ir koks variantas būtų pasirinktas, turi būti aiškios politikos gairės, nes užsienio politikos formuotojai šiuo metu priversti dirbti savotiškos miglos sąlygomis.
Trečia, glaudus tarpžinybinis bendradarbiavimas būtinas, nes režimo sąlygomis vertikale paremtas Baltarusijos mechanizmas dvišaliuose santykiuose funkcionuoja žymiai efektyviau. Keista, kodėl neegzistuoja konsultacijų mechanizmas su užsienio reikalų ministerija. Dar labiau stebina situacija, kuomet užsienio politikos formuotojai neturi pilnos informacijos – kokio efektyvumo tuomet iš jų galima reikalauti?
Baltarusijos klausimas– Lietuvos vidaus politikos kov ų įkaitas
Lietuvos žiniasklaida A. Beliackio bylos kontekste pajutusi skandalo galimybę, puolė ieškoti kaltų. Politinės atsakomybės paieškos būtinos, bet reportažuose nuskambėję reikalavimai atstatydinti vieną, o gal net du ministrus atrodė kaip vidaus politikos rietenos, o ne susirūpinimas padėtimi Baltarusijoje.
Nors šiais metais buvo rašoma apie įvykius kaimyninėje valstybėje (rinkimai, sprogimas Minsko metro, rublio devalvacija, tylieji protestai), tačiau Baltarusija vis vien dažniausiai būdavo Lietuvos žiniasklaidos paraštėse. Bankų sąskaitų paviešinimas toli gražu nėra naujas įvykis – apie tai Baltarusijoje kalbėta jau birželį, tačiau užuodus neišvengiamą Lietuvos vidaus politikos kovos kraują, Lietuvos žiniasklaida itin suaktyvėjo.
Bankų sąskaitų duomenų perdavimo atvejis teoriškai gali reikšti visos Vyriausybės likimą, jei bus atstatydintas bent vienas ministras. Tokiu būdu, remiantis baltarusių mėgiamomis sąmokslo teorijomis, galima kelti klausimą, o galbūt kažkas sąmoningai išprovokavo šį skandalą vardan politinių motyvų?
A. Beliackio bylos kontekste kyla natūralus klausimas: ar Lietuvos politikai iš tikrųjų yra už demokratišką Baltarusiją bei paramą žmogaus teisių gynėjams, ar tik naudoja šį klausimą vidaus politikos mūšiams? Suprantamas opozicijos noras stiprinti savo pozicijas artėjant rinkimams, tačiau tai daroma baltarusių likimų ir Lietuvos prestižo sąskaita.
Subliuškęs Baltarusijos ekspertės įvaizdis?
Neabejotina, jog A. Beliackio byla yra skaudus smūgis Lietuvos įvaizdžiui. Tarptautinės bendruomenės bei euroatlantinių partnerių akyse Lietuva daugiau nei dešimtmetį buvo neabejotina ekspertė Baltarusijos klausimu.
Vis dėlto naujasis tariamo pragmatizmo kursas užsienio politikoje iškart ėmė kelti daug klausimų dėl Lietuvos požiūrio į demokratines vertybes bei paramą pilietinei visuomenei Baltarusijoje. Pirmi rimti signalai ir abejonės, ypač baltarusių partnerių gretose, pasigirdo kuomet A. Lukašenka lankėsi Vilniuje. Dar daugiau klausimų iššaukė ir dviprasmiška Lietuvos laikysena Baltarusijos prezidento rinkimų išvakarėse bei gana nuosaikios reakcijos po jų.
Ankstesnių metų inercija bei Europos humanitarinio universiteto (EHU) – turbūt sėkmingiausios Lietuvos iniciatyvos, – pavyzdys vis dar leido kalbėti apie tai, jog Vilnius yra baltarusių demokratų užuovėja ir namai. Vis dėlto pavienių politikų aršūs pasisakymai ar organizuojamos konferencijos užsienio diplomatų vis dažniau yra traktuojami tik kaip Lietuvos “veido išsaugojimo" dalis arba asmeniniai konkrečių politikų pasirodymai demonstruojant prodemokratišką poziciją Baltarusijos atžvilgiu.
Pats A. Beliackio atvejis leidžia kelti klausimą dėl tokių intencijų rimtumo. Įdomu, kiek Seimo narių ar užsienio reikalų ministerijos darbuotojų yra girdėję apie šį garsų žmogaus teisių gynėją? Nenuostabu, jog ir daugeliui žurnalistų ši pavardė tapo žinoma tik po bankų duomenų perdavimo skandalo. Tenka pripažinti, jog norėdama būti Baltarusijos ekspertė, Lietuva turi kur kas kryptingiau dirbti. Aštresni pasisakymai, spaudos konferencijos, protestai ar deklaracijos Seime, Lietuvos Baltarusijos eksperte nepadarys.
Žinoma, diskusija dėl paramos Baltarusijos demokratams yra problema visu Europos Sąjungos (ES) lygiu. Užtenka prisiminti pompastišką “pažadų vakarėlį" Varšuvoje 2011 m. vasario pradžioje, kuomet lenkų užsienio reikalų ministro R. Sikorskio iniciatyva didžioji dalis Vakarų pasaulio valstybių žadėjo milijoninę paramą Baltarusijos pilietinei visuomenei. Tų pažadų laukiama daugiau nei pusę metų. Taigi, nors savikritika būtina, tenka pabrėžti, jog nesame išskirtiniai „demokratijos spektaklio“ dalyviai.
Vis dėlto glaudi kaimynystė bei istoriniai saitai turėtų priversti Lietuvos politikus atsakingiau žvelgti į Baltarusijos situaciją. Nes kuomet kai kurie lietuvių verslininkai „stumia“ savo verslo interesus Baltarusijoje, o kai kurie politikai kraunasi savo asmeninį politinį kapitalą, kaimyninėje šalyje laužomi konkrečių baltarusių gyvenimai.
Laukiama reakcija arba ką daryti toliau?
Bankų duomenų perdavimo byla gali tapti įžanga artėjančioms priešrinkiminėms kovoms. Emocinės reakcijos yra trumpalaikės, tačiau užsienio politikos formuotojams būtinas sisteminis problemos sprendimas.
Lietuvos valdžios struktūroms pripažįstant klaidą ir stengiantis išsaugoti baltarusių demokratų rėmėjų įvaizdį, būtini neatidėliotini veiksmai dėl A. Beliackio bylos.
Pirma, Lietuva turi išnaudoti visas įmanomas priemones užtikrinant A. Beliackio laisvę bei kaltinimų jam nutraukimą.
Antra, būtina užtikrinti, jog ateityje žmogaus teisių gynėjų bei pilietinės visuomenės aktyvistų bankų sąskaitų duomenys nebūtų perduodami Baltarusijos struktūroms. Lietuvos užsienio reikalų ministerija jau nuo birželio mėnesio rengė tarpžinybinius susitikimus šiuo klausimu, buvo organizuojamas ir pasitarimas su nevyriausybinių organizacijų atstovais bei tarptautiniais fondais. Buvo pristatytos bent kelios idėjos sukuriant baltarusių žmogaus teisių gynėjų bei demokratų duomenų Lietuvoje apsaugos mechanizmą. Reikia tikėtis, kad išsakyti pasiūlymai neliks tiktai popieriuje ir bus įgyvendinti.
Trečia, Teisingumo ministerijai paskelbus, jog kolegoms Minske perduota bent 400 asmenų duomenys, Baltarusijoje kilo visuotinė panika manant, jog visi šie asmenys – žmogaus teisių gynėjai, opozicijos veikėjai, žiniasklaidos bei kiti aktyvios pilietinės visuomenės atstovai. Lietuvos žinybos privalo išsiaiškinti visus galimus ankstesnius politinio užsakymo atvejus perduodant banko sąskaitų duomenis. Jei tokių atvejų būta daugiau, konfidencialiai informuoti nukentėjusius asmenis Baltarusijoje.
Vis dėlto būtina gydyti ne tik simptomą (A. Beliackio precedentą), bet ir rimtai peržiūrėti Lietuvos užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu.
Pirma, reikia pripažinti, jog būtina konceptuali Lietuvos užsienio politikos kurso Baltarusijos atžvilgiu peržiūra. Banko duomenų perdavimo atvejis yra ne tik konkrečių ministerijų, bet platesnė problema. Kaip minėta, šiuo metu nėra aišku, kas de facto atsakingas už užsienio politikos formavimą ir kokia yra oficiali Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu. Neturint visų politinių jėgų konsensuso, užsienio politikos įgyvendintojai yra priversti kiekvienu atveju užsitikrinti tiek Seimo, tiek Prezidentūros pritarimą. Tokiomis sąlygomis darbas su kaimyniniu režimu negali būti efektyvus.
Antra, būtina vengti ekonominio bendradarbiavimo bei demokratinių vertybių supriešinimo. Ekonominis bendradarbiavimas yra abipusiai naudingas, tačiau reikia pripažinti, kad būtent beatodairiškas ekonominės naudos siekimas ir sąlygojo minėtą smarkų Lietuvos reputacijos susvyravimą tarptautinėje arenoje, kurį atstatyti bus ypač sunku. Maža to, esamos krizės sąlygomis, Baltarusijai ekonominis bendradarbiavimas yra ypač svarbus, todėl A. Lukašenka, vargu, ar aukos ekonominį bendradarbiavimą dėl politinių motyvų.
Trečia, Lietuvoje būtina nuolatinė tarpžinybinė grupė Baltarusijos klausimu, koordinuojanti informacijos srautus bei Lietuvos institucijų bendradarbiavimą su
Baltarusija. Kartu turi būti sukurtas bendravimo mechanizmas su nevyriausybinėmis organizacijomis bei fondais, kurių veikla nukreipta į Baltarusiją.
Ketvirta, Lietuvos politinės partijos turėtų palaikyti partinius santykius su kolegomis demokratais Baltarusijoje. Tiesiogiai bendraujant Lietuvos partijos atsikratytų įvairių mitų apie Baltarusijos opozciją, o kartu ir susidarytų savo poziciją dėl kolegų baltarusių poreikių bei galimų pagalbos formų. Tuo pačiu, tai galbūt leistų išvengti politikavimo ir paskatintų imtis realių veiksmų ateityje.
Penkta, Lietuva atvirai pripažino klaidą ir tai yra pirmas žingsnis stengiantis reabilituoti savo įvaizdį. Klaidų nedaro tik nieko neveikiantys arba niekada neklysta tik diktatoriai. Bankų duomenų perdavimo klausimą reiktų kelti ES lygiu (geriausia, jei tai padarytų teisingumo ministras). Tuo pačiu reikia dėti visas pastangas, aktyvinant ES politiką Baltarusijos atžvilgiu, nors tenka atvirai pripažinti, kad po šio skandalo Lietuvai apskritai bus sunku kelti naujas iniciatyvas kitoms ES šalims, o taip pat JAV.
Galų gale, organizacijų registracijos proceso palengvinimas Baltarusijoje (tiesiogiai su A. Beliackio byla susijęs klausimas). Tiek Lietuvos, tiek ES lygiu būtina reikalauti, jog Baltarusijoje būtų palengvintos NVO registravimo procedūros, jog būtų legalizuota finansinė parama iš užsienio, o taip pat, jog būtų panaikintas straipsnis 193.1 (pagal kurį gresia baudžiamoji atsakomybė už veiklą neregistruotos organizacijos vardu). Šiuo metu dauguma Baltarusijos NVO dirba progrindžio sąlygomis, yra susikūrę sąskaitas užsienio valstybėse, o visuomeninių organizacijų nariai yra nuolat persekiojami ir bauginami. Minėtos permainos taptų esmine prielaida sveikai Baltarusijos pilietinei visuomenei susikurti. Šie reikalavimai Baltarusijos valdžiai privalo būti ES reikalavimų (po politinių kalinių išlaisvinimo) pakete pradedant bet kokį dialogą su Baltarusijos valdžia.
Vytis Jurkonis,
Rytų Europos studijų centro
Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas
