Laukdamas nuosprendžio, Mindaugas Lukošius (19 m.) pastebimai jaudinosi, bet teismas šiam vaikinui buvo gailestingas.
Už buvusio motinos sugyventinio Arvydo Leskausko (44 m.) nužudymą M. Lukošius nuteistas 2 metams nelaisvės, bet bausmė atidėta taip pat 2 metams. Teismas pripažino, jog nusikaltimą vaikinas padarė labai susijaudinęs ir ne visiškai galėdamas valdyti savo veiksmus, todėl yra ribotai pakaltinamas.
Po nuosprendžio paskelbimo palengvėjo ne tik M. Lukošiui, bet ir į teismą atvykusiems jo palaikyti Čekiškės bendruomenės atstovams, motinai Gintarei Lukošienei ir seseriai Laurai Lukošiūtei. Pasibaigus posėdžiui, už teismo salės durų trumpai stabtelėję vaikiną palaikantys Čekiškės miestelio gyventojai vylėsi, jog teismo nuosprendžio prokurorai neapskųs ir Mindaugas liks laisvėje.
“Jis tik iš lizdo iškritęs paukščiukas, kuris tėra žiaurių aplinkybių auka, o kalčiausia čia yra jo motina, kuri nesugebėjo pasirūpinti savo vaikais ir įstūmė Mindaugą į šitą baisią padėtį”, – sakė vaikino globėja tapusi Čekiškės vaistinės buhalterė Elena Kukanauskienė.
Savo kaltės Mindaugo motina nė nemėgino neigti – posėdžio metu besigūždama už bendruomenės atstovų nugarų, galvą panarinusi moteris tyliai prisipažino, kad dėl sūnų ištikusio likimo jaučiasi kalčiausia: “Kas gi dar kaltas? Jeigu ne aš, Mindaugas išvis nebūtų atsidūtęs teisme”.
Vaikai palikti likimo valiai
Mindaugas gyventi pas Gegužėnų kaime įsikūrusią motiną persikėlė, kai ši nusprendė, jog jam būtų geriau mokyklą pabaigti Čekiškėje. Iki 16 metų vaikiną augino Kaune gyvenanti močiutė. M. Lukošiaus mokytojai į dešimtą klasę atėjusiu mokiniu skųstis negalėjo, greičiau atvirkščiai – nors jis nesimokė geriausiais pažymiais, buvo mandagus, paslaugus ir ramus. Smulkaus sudėjimo vaikinas buvo neblogas bėgikas.
Vaikino tėvas seniai miręs, o padieniuis darbus dirbanti ir išgerti mėgstanti motina ilgai neužsibuvo viena. G. Lukošienei sutikus A. Leskauską, Mindaugo gyvenimas smarkiai apkarto. Vaikino motina netrukus susilaukė su A. Leskausku sūnaus Manto ir visa neoficiali šeima pesikėlė gyventi į A. Leskausko motinos namus. Senyvai moteriai reikėjo nuolatinės priežiūros, tad G. Lukošienė už pastogę padėdavo jai tvarkytis namuose ir nudirbti buities darbus.
Tuo tarpu A. Leskauskas prie darbo nesiveržė, o girtauti ėmė kone kasdien. Išgėręs tapdavo agresyvus, ne kartą buvo sumušęs ir sugyventinę, ir motiną, tačiau dažniausiai pyktį išliedavo ant Mindaugo – nuolat kabinėjosi, plūsdavosi ir varydavo jį iš namų, net grasino nužudysiąs. Kai Mindaugui tebuvo 12 metų, motinos sugyventinis jį stipriai sumušė.
G. Lukošienė sūnaus ginti neskubėjo – svarbesni už vaiką jai buvo svaigalai. Sugyventiniai dažnai gerdavo degtinę, o vaikai būdavo paliekami likimo valiai. Mažuoju Mantu rūpinosi vyresnieji Laura ir Mindaugas, o jais pačiais nesirūpino niekas. Neretai jiems tekdavo ieškoti prieglobsčio svetur – ne kartą teko nakvoti pas Lauros draugės tėvus kaimynus Mulevičius. Pats alkoholio visiškai nevartojantis Mindaugas būdavo priverstas klausytis girto patėvio priekaištų ir spalvingiausių “epitetų”.
Apie vaikų gyvenimo sąlygas ir padėtį namuose žinojo kone visi Čekiškės gyventojai ir niekada neatsisakydavo padėti, tačiau niekas nesumojo, kaip sustabdyti smurtaujantį A. Leskauską ar į blaivų gyvenimą sugrąžinti vis labiau girtuokliaujančią G. Lukošienę.
Gerdavo su dviem sugyventinėm
Pragyvenęs su G. Lukošiene maždaug 6 metus, A. Leskauskas netikėtai susirado naują sugyventinę Kaune. Tokia Živilė Smilgytė pasikvietė gyventi save, tad susirinkęs menką savo mantą A. Leskauskas išsikėlė į Kauną.
Tokiais pokyčiais labiausiai apsidžiaugė Mindaugas ir Laura, tačiau greitai suprato, kad džiaugtis dar per anksti. Kur buvęs, kur nebuvęs, A. Leskauskas vis grįždavo į Čekiškę. Dažniausiai parsibastydavo tą dieną, kai jo motina gaudavo pensiją, o tada jau nukulniavęs iki parduotuvės ir po pažastimi nešinas buteliu degtinės, skubėdavo į apšiurusią sodybą, kurioje jo laukdavo G. Lukošienė. Neaišku, ko trijų vaikų mama laukdavusi labiau – ar buvusio sugyventinio, ar jo parnešamo butelio, tačiau pensijų mokėjimo dieną senosios Leskauskienės troboje visada vykdavo “baliai”.
Kartais prie buvusių sugyventinių prisidėdavo ir naujoji A. Leskausko draugė Ž. Smilgytė. Trijulė vienas ant kito nelaikė pykčio, o jei ir būdavo kokių nuoskaudų, greitai jas paskandindavo degtinės stikliuke. Ž. Smilgyė taip pat gaudavo į kailį nuo A. Leskausko, bet už tai kaltindavo save.
Praeitų metų liepos 10 dieną iš Kauno A. Leskauskas sugrįžo vienas. Buvusią sugyventinę iškart nusiuntė nupirkti degtinės. Šioji su džiaugsmu taip ir padarė, tad netrukus prasidėjo eilinės išgertuvės. Išgėrusi G. Lukošienė ėmė kibti prie dukros, kodėl ši nesitvarkanti namuose. Seserį užstojo Mindaugas, o tada jau supyko girtas A. Leskauskas. Išvadinęs vaikiną “gaidžiu”, liepė nešdintis iš namų.
Mindaugas, pasigriebęs keletą daiktų, nusprendė nakvoti netoliese tekančios Dubysos pakrantėje. Paskui brolį išėjusi ir Laura pasiūlė prisiglausti jos draugės tėvų namuose. Abu pernakvojo pas kaimynus ir kitą dieną nusprendė grįžti namo. A. Leskauskas tądien turėjo išvažiuoti atgal į Kauną, tačiau viena grįžusi Laura jį dar rado namuose. A. Leskauskas paprašė merginos palydėti iki stotelės ir kartu palaukti atvykstančio autobuso. Tačiau į autobusą jie pavėlavo, tad teko grįžti. Įsidrąsinusi Laura paprašė buvusio motinos sugyventinio, leisti Mindaugui grįžti į namus. Šis neprieštaravo.
Grįžęs namo A. Leskauskas paskambino sugyventinei į Kauną ir perspėjęs, jog namo tądien negrįšiąs, vėl sėdo gerti su G. Lukošiene.
Prižadino policija
Kai namuose pasirodė Mindaugas, A. Leskauskas įsiuto ir ėmė vaikiną plūsti, kam šis parėjęs. Į eilinį konfliktą nenorėjęs veltis Mindaugas apsisuko ir išėjo pro duris.
Iš paskos į kiemą išpuolė ir girtas A. Leskauskas. Jis prisivijo vaikiną ir toliau plūsdamasis grasino jį nužudysiąs, mėgino Mindaugui smogti. Ilgai kentęs patyčias ir smurtą, Mindaugas pagaliau neištvėrė ir atsisukęs keletą kartų smogė A. Leskauskui į veidą. Šiam pargriuvus, dar du kartus spyrė į pilvą.
Kol kieme vyko šis incidentas, G. Lukošienė nusprendė prigulti. Į trobą įpuolęs susijaudinęs Mindaugas liepė mamai greičiau sprukti iš namų, tačiau girta moteris niekur eiti neketino – nugriuvo ant lovos ir kietai įmigo.
Viską mačiusi išsigandusi Laura nubėgo pas naktį ją su broliu priglaudusius kaimynus pranešti, jog Mindaugas susimušė su A. Leskausku. Netrukus iš paskos atskubėjęs M. Lukošius nutarė bėgti pagalbos pas socialinę darbuotoją Loretą Žičkuvienę. Jiems grįžus į kiemą, A. Leskauskas gulėjo apsipylęs krauju ir nebejudėjo.
Atskubėję medikai ant žemės tįsančiam A. Leskauskui padėti nebegalėjo – jis buvo nebegyvas.
Tik į įvykio vietą atvykusiems policininkams pavyko prikelti įmigusią G. Lukošienę. Iš policininkų sužinojusi, jog jos sūnus užmušė A. Leskauską, moteris tesugebėjo sumurmėti: “Na ir gerai. Dabar bus ramu”.
Pasmerkė auką, gynė žudiką
Nužudymu apkaltintą Mindaugą užstojo visi. Nė vienas miestelio ar apylinkės gyventojas, E. Kukanauskienės paprašytas paaukoti pinigų, neatsisakė padėti. Pinigų negailėjo nei Mindaugo bendramoksliai, nei pradinukai. Ne vienas jų buvo pasiryžęs atiduoti centus ar litus, kuriuos tėvai davė pietums nusipirkti. Surinkti 5000 litų iš pradžių buvo skirti advokatui, tačiau valstybei paskyrus advokatę, kuri puikiai dirbo savo darbą, pinigai buvo atiduoti pačiam M. Lukošiui.
“Ne vieta tokiam kaip jis už grotų. Jis geras vaikas, o kalėjimas jį tik suluošintų”, – tada sakė mokyklos, kurioje M. Lukošius mokėsi, direktoriaus pavaduotoja Juzefa Saltonienė. Pikti aplinkinių žvilgsniai smigo ne į susigūžusį Mindaugą, o į ir toliau geriančią jo motiną.
Vaikinas savo kaltės niekada neneigė ir labai gailėjosi dėl savo poelgio. Vėliau teisme prisipažino, jog A. Leskauską spardė iš baimės.
Mindaugą gynė net nužudytojo A. Leskausko brolis Kęstutis Leskauskas. “Mindaugas nepanašus į žudiką, tiesiog susiklostė tokia situacija”, – sakė vyras, gailėdamas ne tik brolio, bet ir jo žudiko.
Iki teismo Mindaugas gyveno laisvėje – išsinuomojo būstą, baigė 12 klasę, susiruošė studijuoti universitete. Tuo tarpu jo motinai G. Lukošienei buvo apribotos motinystės teisės – mažasis Mantas, kuriam nužudytasis A. Leskauskas net nesuteikė savo pavardės, gyvena su globėjais, o G. Lukošienė su dvyliktoke Laura glaudžiasi buhalterės E. Kukanauskienės pasiūlytame namelyje.
Tiesa, Mindaugui teks atlyginti neturtinę žalą A. Leskausko sugyventinei Ž. Smilgytei. Moteris nurodė, jog dėl sugyventinio nužudymo jai sutriko sveikata, teko vartoti vaistus. Savo išgyvenimus į nuosprendžio paskelbimo posėdį neatvykusi moteris įvertino 100 000 litų, tačiau teismas iš M. Lukošiaus jai priteisė 10 000 litų.
“Tai didelė suma pinigų, tačiau ji pagrįsta ir aš stengsiuosi ją atlyginti”, – po teismo sakė Mindaugas.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
