Šeštadienio popietę prie Talšos ežero jau pati gamta buvo pasiruošusi kaitai – šiauliečių Užgavėnės vyko šviečiant saulei ir tirpstant sniegui, nors tikroji šventė šiemet turėtų būti švenčiama kovo 8–ąją.
Tryliktą valandą prie Geležinės lapės būriavosi nemažas skaičius miestiečių, neišsigandusių prieštaringų sinoptikų prognozių apie artėjančią lijundrą ir stiprų vėją, arčiau laikinai įrengtos scenos stovėjo grupė įspūdingų kaukėtų persirengėlių ir skaičiai raudonais apdarais pasipuošusi Morė, aukštai iškelta virš laužui sukrautų rąstigalių, smalsiai žvelgė į visus susirinkusiuosius. Ir visi kartu laukė garbingo svečio – Antano iš Seimo. Nes kokia gi šventė, koks gi renginys šiais laikais prasideda be oficialaus asmens?
Keista, bet seimūnas Antanas atvyko laiku ir – dar keisčiau – po trumpos kalbos paskelbęs Užgavėnių Šiauliuose pradžią nusileido į „liaudį“ paspausti savo gerbėjams rankų, pasidairyti naujesnės nuotakos.
Sujudo ir kiti šventės persirengėliai – Arkliai, Ožiai, Vestuvininkai, Velniai ir kiti superdizaineriškais apdarais pasipuošusieji, ir pasklido po aikštę su vienais atėjusiais šiauliečiais nusifotografuoti, su kitais pašmaikštauti, su trečiais...
O scenoje iš visos dūšios jau sklido senos, bet neužmirštos ir šiai progai itin tinkamos liaudies dainos, atliekamos ir „Abrūsėlio“ vaikučių, ir „Sidabrinės gijos“ senjorų. Tuo metu abiejų folkloro kolektyvų vadovė Vita Taučienė energingai ragino ir pažiopsoti atėjusius kuo greičiau prisidėti prie žiemos išvarymo: kartu dainuoti, šokti ratelius, vartaliotis ant sniego, bučiuotis...
Na, vartaliotis norinčiųjų neatsirado – labai jau pažliugęs sniegas tiško į šonus, bučinius, ko gero, visi taupė šventės pabaigai, bet mažiausieji šiauliečiai pakluso kvietimui šokti kartu su persirengėliais – ir linksmybės prasidėjo.
Tiesa, solidesnieji šiauliečiai oriai suko ratu su sutiktais pažįstamais pasišnekučiuodami, kartais sustodami ir į sceną pažiūrėti, ir vaikų rateliuose paraginti. Tačiau ir jie neatsispyrė Užgavėnių linksmybėms ir norui kuo greičiau išlydėti žiemą – tad suko prie kioskų, stojo į ilgas eiles prie garuojančių blynų, parūkytų dešrelių su troškintais kopūstais ir riebios kopūstienės.
O aikštelėje jau darėsi ankšta – pėsti ir važiuoti šiauliečiai visomis šeimomis ir visais būriais traukė Užgavėnių švęsti, naujai atėję vaikai stojo į ratelius, tėvai ir seneliai – į eiles prie blynų ar skubėjo prasibrauti arčiau scenos...
Juk ten linksmai šėliojo ir grupė „Kitava“, ir kapelos Šelmiai“ su „Turava“, ir folkloro ansambliai „Salduvė“, „Auda“, „Sidabrinė gija“, „Abrūsėlis“: dainavo, šoko, šmaikštavo.
Jei kas ir išėjo, nutaręs, kad pakankamai prisidėjo prie žiemos išvarymo ir pavasario sutiktuvių, tai jo vieton stojo trys nauji...
Ir taip bene tris valandas – iki svarbiausiojo momento: Morės sudeginimo ir Kanapinio su Lašininiu kautynių. Ir Kanapinis, aišku, laimėjo vieningai palaikomas visų šiauliečių energingiau nei per krepšinio rungtynes – vadinasi, pavasaris jau ateina!
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
