tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
5
Eglė Radvilė Aleksandras Savickis/Fotodiena

Liberalų sąjūdžio kandidatė į Vilniaus miesto merus Eglė Radvilė teigia, kad dabartinė miesto valdžia užsiima eksperimentais, o šie rinkimai parodys, ar vilniečiai nori žengti pirmyn, ar juos tenkina sąstingyje gyvenantis miestas. IT ekspertė siūlo sisteminį požiūrį į daugelį vilniečių kamuojančių problemų ir tikina, kad svarbiausius darbus įgyvendintų daug greičiau, nei dauguma politikų.

5

Liberalų sąjūdžio kandidatė į Vilniaus miesto merus Eglė Radvilė teigia, kad dabartinė miesto valdžia užsiima eksperimentais, o šie rinkimai parodys, ar vilniečiai nori žengti pirmyn, ar juos tenkina sąstingyje gyvenantis miestas. IT ekspertė siūlo sisteminį požiūrį į daugelį vilniečių kamuojančių problemų ir tikina, kad svarbiausius darbus įgyvendintų daug greičiau, nei dauguma politikų.

REKLAMA

Liberalų sąjūdžio kandidatė į Vilniaus miesto merus Eglė Radvilė yra informacinių technologijų srities ekspertė, politikos mokslų studijas Harvardo universitete (JAV) baigusi mokslų daktarė ir praktikė, visuomeninės organizacijos „Gedimino legionas“ vadovė, asociacijos „Lietuvos IT vadovai CIO.lt“ vadovė.

E. Radvilė dirbo Vilniaus miesto savivaldybėje, „Lietuvos geležinkeliuose“, valstybės tarnyboje, privačiame sektoriuje. Eidama patarėjos pareigas Vilniaus savivaldybės inovacijų ir strategijos klausimais bei kuriant sostinės skaitmeninę strategiją „Vilnius Digital Strategy“, taip pat dirba Stambulo (Turkija) klimato kaitos eksperte, yra verslo ir Vilniaus miesto platformos „Intelligent Energy Lab“ vadovė.

REKLAMA

Ne vieną E. Radvilės projektą vėliau politikai pristatydavo kaip savo rezultatą, tačiau dabar, kaip pati sako, „nusibodo rezultatus nešti kitiems ir kovoti už tų rezultatų įgyvendinimą“. Jos tikslas tik vienas – vadovauti Vilniaus miestui ir vesti jį į ateitį. Plano „B“ nėra. E. Radvilė tikina, kad jei nepavyktų tapti sostinės vadove, nesėstų nei į tarybos nario kėdę, nei suktų į nacionalinę politiką.

REKLAMA

O E. Radvilės užmojai dideli, tačiau, kaip sako kandidatė, net ir tokius didelius užmojus, kuriuos kiti politikai įgyvendintų per ketverius kadencijos metus, ji paverstų realybe greičiau. Bet ar rinkėjai susivilios apie sisteminio požiūrio svarbą kalbančia kandidate? Atsakymą pamatysime jau kovo 5 d.

Naujienų portalo tv3.lt interviu su Liberalų sąjūdžio kandidate į Vilniaus miesto postą Egle Radvile – apie Vilnių tavo delne, Remigijaus Šimašiaus eksperimentus, ūkininkavimą, šaudymą ir močiutę motociklininkę.

REKLAMA

Kodėl nusprendėte kandidatuoti į Vilniaus miesto mero postą? Kodėl nusprendėte į rinkimus eiti būtent su Liberalų sąjūdžiu?

Reikia pasakyti, kad mane pakvietė. Aš turiu daug minčių, žinių ir idėjų, kurias noriu įprasminti Vilniuje. Dirbau ir savivaldybėje, ir platesniuose tarptautiniuose vandenyse, tai kažkuriame iš šių kontekstų, matyt, užkliuvau. Buvo pokalbis apie tai, ką aš manau apie tokią galimybę. Tada buvo galvojimų, svarstymų laikas, nes tikrai teks nemažai ką aukoti šiame procese. Tada susitarėme, kad į rinkimus einu kaip nepriklausoma kandidatė, nes esu ne partijos narė, bet partija mane remia.

REKLAMA
REKLAMA

Kokios buvo pirmos mintys jūsų galvoje, kai išgirdote pasiūlymą kandidatuoti į Vilniaus mero postą? Ar pats pasiūlymas buvo netikėtas?

Nebuvo labai netikėtas, nes dalyvauju vienoje ar kitoje politinėje linijoje, diskutuoju, turiu tam tikrų ambicijų. Bet ambicijos buvo labiau apie tai, kad aš galiu, žinau, bet su komanda galima padaryti pokytį. Iš tų diskusijų ir kilo, kad jei turi tokių minčių, va tau platforma, daryk.

Jūs dirbote ir savivaldybėje, ir valstybės valdomose įmonėse, bet į pačią politiką iki šiol nėjote. Kodėl nusprendėte eiti į politiką?

REKLAMA

Aš turiu tokią unikalią patirtį. Dirbu valstybiniam sektoriui, bet mano darbai, daugeliu atveju, pateikiami tiems politiniams lyderiams kaip jų rezultatai. Tai visiškai normalu, jie eina su tais rezultatais ir pasakoja, kas yra padaryta. Taip metai iš metų ir vyko, tad priėmiau iššūkį sau, kad gal jau užtenka nešti rezultatus kitiems, gal jau laikas išlįsti iš nugaros ir pradėti daryti taip, kaip aš suvokiu. Su komanda daryti patiems, o ne būti kažkokiu tarpiniu lygmeniu.

REKLAMA

Kodėl dabar? Nes atėjo toks laikas, kai Vilnius turi pasirinkimą arba eiti pirmyn, arba turėti sąstingį, arba išvis netgi atgal sugrįžti. Darbai, kurie padaryti mano ar kitų komandos narių, neturi būti nubraukti. Jie turi evoliucionuoti ir eiti pirmyn.

Pamačiusi visą sąrašą kandidatų, žinokite, ilgai negalvojau.

Kažkiek paskatino ir būsimi konkurentai?

Taip. Tas Vilniaus suvokimas turi būti platus. Jis turi būti ir tarptautinis, ir darbo padaryto įvertinimas. Reikia ne griauti, o eiti vis į priekį link tos ateities, kuri kartais yra rytoj, kartais yra po 10 metų.

REKLAMA
REKLAMA

Bet gal pagrindinė mintis, kuri man sukosi, kad jei tu ateini iš kažkur, iš kažkokios sektoriaus ir turi patirties, tai su miestu susipažįsti per du metus, jei ne daugiau. Kadencija yra ketveri metai. Tai per metus tu bandai pakartoti tas pačias klaidas, kurias jau darė kažkas. Tada visi mokosi, įskaitant ir tarybą. Tuomet miestas stovi. Tipiškai būna ir atleidimų banga, tada naujai atėję vėl mokosi.

Mačiau ir Vyriausybės darbą, ir savivaldybės. Man gaila tų dvejų metų. Tai buvo didelis postūmis, kad ne, taip negali būti.

REKLAMA

Tai jei tapsite mere, savivaldybės administracijoje didelio personalo pokyčių nebus?

Manau, kad bus. Bet aš labiau kalbu apie procesų pažinimą. Yra nuostabių žmonių, kurie dirba savivaldybės administracijoje, yra ne visai nuostabių, kuriuos galima kažkur geriau panaudoti, kur jie gali geriau save įgalinti. Bet kalbėti apie personalo kaitą – tai paskutinis momentas. Reikia kalbėti apie procesus, kurie aiškiai yra ydingi. Ir ne vienas, du ar trys procesai, o sistemiškai ydingi dalykai, kad atėjęs naujas žmogus turi iš naujo mokytis.

REKLAMA

Mano pagrindinė mintis, kad tiek aš, tiek mano komanda turime tos patirties, jau žinome, kur yra problemos.

Aš dariau visą Vilniaus skaitmeninę strategiją, prisidėjau prie procesų, prie projektų, prie paslaugų diegimo. Bet tie įrankiai, kurie man buvo duoti, yra maksimaliai išnaudoti. Aš daugiau negaliu nieko padaryti toje pozicijoje, kurioje buvau. Bet su tuo žinojimu aš noriu ateiti į Vilnių ir padėti jam augti.

Per aštuonerius Remigijaus Šimašiaus vadovavimo metus Vilnius ėjo į priekį ar labiau stovėjo vietoje?

REKLAMA
REKLAMA

Pirmoje kadencijoje Vilnius smarkiai ėjo į priekį. Netgi antros kadencijos pradžioje. Vėliau jis pradėjo strigti. Kodėl? Galime labai ilgai filosofuoti. Prisiminkime, kad buvo kovidas. Prisiminkime, kad prasidėjo karas. Buvo sprendžiamos problemos, kurios iškyla čia ir dabar, tad žingsniavimas į priekį yra praktiškai užblokuotas. Sąlygos buvo visokios, bet galbūt ir galimybės kai kur buvo pražiopsotos.

Aš esu už sistemingą mąstymą. Mano patirtis informacinių sistemų srityje daro įtaką tam, kad aš noriu matyti vaizdą, kuris sistemingai susijungia. Tai, ką mes dabar matome, yra daug įvairių bandymų, eksperimentų, pradedant gatvių siaurinimu ar želdinimu. Man atrodo, tai nėra gerai. Eksperimentuoti reikia kažkokioj tam tikroj vietoj, o ne mieste. Kad nebūtų taip, kad vilniečiai tampa bandomaisiais triušiais.

REKLAMA

Pakalbėkime apie konkrečias sritis. Pradėkime nuo energetikos. Žinome, kad šį šildymo sezoną Vilniuje nuspręsta deginti mazutą. Iš vienos pusės, tai taršus pasirinkimas. Iš kitos pusės, Vilniaus miesto savivaldybė tai teisino tuo, kad dėl šio sprendimo šildymo sąskaitos neišaugs drastiškai, lyginant su praėjusiu šildymo sezonu. Jūs būtumėte pasielgusi taip pat, jei žinotumėte, kad viena alternatyva – taršaus mazuto deginimas, kita alternatyva – milžiniškos šildymo sąskaitos vilniečiams?

REKLAMA

Aš manau, kad aš nebūčiau leidusi, kad išvis būtų tik du pasirinkimai. Ką ir įrodžiau ir prieš dvejus metus pradėjau projektą, tokią platformą, „Intelligent Energy Lab“, kur subūriau miesto įmones, privatų verslą ir mokslą. Šiuo metu šiai platformai priklauso 77 partneriai, kurie visus tuos dvejus metus bandė siūlyti vienokias ar kitokias alternatyvas įvairiausiose sferose, įskaitant ir šią.

Nebuvo pagalvota, kad ši platforma yra rimtas įrankis miestui surasti tas inovacijas. Tada nebūtų prieita prie to, ką mes dabar turime. Aišku, finansavimas nebuvo duotas, buvo per mažai judesio.

REKLAMA

O dabar ką mes matome su mazutu, tai yra nepadaryti namų darbai. Iš to pačio užmigimo temos. Nežinau, ar kovidas ir karas turėjo užmigdyti energetikos sektorių. Bet jis užmigo. Nepaisant to, kad tie patys Vilniaus šilumos tinklai turi savo potencialo, su inovacijomis važiuoja į priekį. Bet valdžios, kuri už tai atsakinga, sprendimai buvo visiškai nesavalaikiai ir pavėluoti.

Kokie bus jūsų esminiai žingsniai Vilniaus energetikos srityje?

Reikia pradėti nuo paprastų, mažų laimėjimų. Aš noriu pasakyti, kad reikia žvelgti sistemiškai, kalbant apie bet kokią sritį. Visos įmonės Vilniaus miesto turi potencialą. Pavyzdžiui, „Vilniaus apšvietimas“ gali pirkti perteklinę pagamintą elektros energiją iš Vilniaus šilumos tinklų.

Aš, visų pirma, paimčiau visą Vilniaus infrastruktūrą ir pažiūrėčiau, kaip ją būtų galima subalansuoti. Tada tikrai pasinaudočiau milijoninėmis Europos Sąjungos lėšomis, tiesiog imčiau ir daryčiau tuos projektus, kurie perspektyviai padaromi. Tada galvočiau, kaip žmonės gali prie to prisidėti, kad jiems patiems būtų geriau. Kaip pavyzdys, mano pačios pradėtos idėjos, tai vėjo ir saulės energetika. Buvo didžiuliai Europos Sąjungos projektai, kad ant kiekvieno stogo būtų galima gauti saulės energiją. Bet mes nepasinaudojome kombinacija su vėju, buvo didžiuliai vėjo žemėlapiai, tiesiog reikėjo sėsti ir daryti.

REKLAMA

Apie renovaciją aš net nekalbu, labai baisu, kokią mes situaciją turime. Bet yra kiti dalykai, kaip investavimas į pastatų priežiūrą. Tai yra sisteminis požiūris, ką galima jau maksimaliai išspausti, pasinaudoti tuo, kas mums ir taip priklauso, bet mes tuo nepasinaudojame iš Europos Sąjungos, tada taikyti inovacijas, judėti į priekį.

Pavyzdžiui, atliekų tvarkymas, transportas. Pati dirbu Stambulo savivaldybėje klimato kaitos departamento eksperte. Tos problemos, kurias mes bandome spręsti, jau yra sprendžiamos kažkur kitur, kitokiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, turkai neturi dalinimosi principų, bet mes galime iš jų išmokti perdirbimo principų. Norint atrasti inovacijas, reikia žiūrėti, kas yra kur padarę, nesėdėti ir laukti, kol kažkas kažką pasiūlys.

Kita sritis, kurią išskiriate ir savo komunikacijoje, yra sveikata. Viena esminių problemų – laukimas, kad galėtum patekti pas specialistą. Kiek savivaldybė turi įrankių pakeisti situaciją, o kiek tai visos sveikatos sistemos problema?

Kaip ir švietimas, taip ir sveikata yra persidengiantys dalykai. Kiek pačiai man teko susidurti, daug atvejų girdžiu, kad čia ne mūsų klausimas, čia valstybės. Tai tu tada eik pas tą valstybę ir kalbėkis, ką mes galime pakeisti. Aišku, yra pirmo, antro, trečio lygio sveikatos paslaugos ir visos problemos „labai gražiai“ išryškėjo per kovidą.

REKLAMA

Savivalda tikrai gali pakeisti valdymą. Kodėl vienose poliklinikose eilėje laukti nereikia, o kitose reikia? Tų duomenų, kas kiek laukia, kiek pacientų persiregistruoja yra, jie yra atviri. Juos reikia imti ir analizuoti. Yra įvairių pavyzdžių. Pavyzdžiui, pirminė sveikatos priežiūra atiduodama verslui, susitariamos kompensacijos. Bet tai, ką mes turime Vilniuje, manau, galima tvarkytis per vadybą, bet nepamirštant santykio su valstybe. Nes sveikata, iš esmės, dabar nėra patikrinama. Aš negaliu nueiti ir gauti informacijos, ar aš esu sveikas. Aš galiu eiti pasidaryti kraują, persišviesti vieną ar kitą organą.

Su sveikata, aš įsivaizduoju, žmogus turi turėti informaciją, kas jam priklauso. Kokie skiepai, kur jis gali eiti, kada jis gali eiti. Įvairūs priminimai, kad jis pas kokį nors specialistą nebuvo tiek ir tiek laiko, bet pagal gerąją pasaulio praktiką, prašome ateiti, ateikite pasitikrinti. Miestas gali padėti valdyti žmogaus laiką.

Ką mes dabar darome? Jeigu mums labai blogai, tada svarstome, ar eiti į privačią, ar valstybinę įstaigą. Jeigu į valstybinę, tai nėra laikų, kai ateina laikas, pirminė pagalba nesuteikiama. Žmogus turi turėti galimybę prevenciškai pasitikrinti sveikatą ir tuo tikrai gali pasirūpinti miestas. Tai jam suteiktų galimybę tada, kada reikia gauti paslaugą.

REKLAMA

Be to, mes mažai kalbame apie atsistatymą, reabilitaciją. Ji gali būti įvairi, nuo suteikimo kažkokių paslaugų iki plotų, kur žmogus gali vaikščioti, turėti savo ramybę.

Tie patys dabartiniai Vilniaus plaučiai yra sukurti tam, kad nebūtų problemų alergija turintiems asmenims. Dabar, jei neturi alergijos, esi nemadingas (juokiasi). Jeigu rimtai, yra žydintys krūmai, žydintys medžiai. Yra sudaryti maršrutai, kur žmonės, turintys alergijų, gali saugiai vaikščioti. Bet mes apie tai nelabai žinome, nelabai kalbame.

Suprantu, kad miestas tikrai gali labai daug. O ko negali miestas, tegul eina susitarti su valstybe.

Transportas yra dar viena sritis, kur miestas gali daryti labai stiprią įtaką. Prieš kiekvienus rinkimus nors vienas kandidatas pasiūlo naują viešojo transporto priemonę, kurią reikėtų įdiegti Vilniuje. Ar, jūsų nuomone, Vilniui reikia kažkokių naujų transporto rūšių? Ar to, ką mes turime, autobusai ir troleibusai, užtenka, tiesiog reikia geriau tai įveiklinti?

Vėlgi, sisteminis požiūris (juokiasi)! Mano supratimu, koks miestas dabar yra, jis jau yra išsinaudojęs. Jei mes įdėsime naują transporto priemonę arba šauksime ant bačkos atsistoję, kad reikia kuo daugiau elektrinių dviračių, tai bus žinutė, kuri gerai rinkimuose skamba, bet jei kalbame apie miesto valdymą iš esmės, reikia labai stipriai galvoti apie decentralizavimą. Kalbėti vien apie transportą neužtenka, reikia galvoti apie visą miesto viziją.

REKLAMA

Vizija – bendruomeniškumas. O antra dalis yra susijungimas. O tas susijungimas yra visapusiškas. Vilniuje realiai yra šimtas dalių. Ir visose tose dalyse turi vykti gyvenimas. Ten turi būti galimybės verslui. Tos šimtas dalių turi būti kaip ir vienas Vilnius, kaip ir šimtas atskirų vienetų.

Tada mes turime galvoti apie transportą. Geriau pavadinkime tai judumu, nes vienur judėti reikia transporto, kitur nereikia. Ir tik tada galime pradėti galvoti, ką mes galime padaryti.

Neturime siūlyti dar vieno transporto. Dabar esančios transporto priemonės turi būti sujungtos. Pavyzdžiui, aš pavažiuoju autobusu, tada pavažiuoju dviračiu, tada pavažiuoju paspirtuku. Galbūt grįžtu automobiliu. Visa tai reikia sukurti. Miestas auga, jis didėja ir tiesiog pasiūlyti dar vieną transporto priemonę nebeužteks. Jeigu žiūrėtume perspektyviai dešimt metų į priekį, atsakysiu į klausimą, ar bus metro. Reikia žiūrėti, o gal reikia to metro. Bet reikia ne žiūrėti, kad va, padarysime metro, bet reikia iš esmės visą miesto sisteminį vaizdą susikurti ir tada galvoti, kad jei darome metro, tada sprendžiame klausimą ir susisiekimo taškų, ir saugumo, nes pas mus nėra slaptaviečių. Bet aš tą palikčiau spręsti specialistams, pati siūlau tą sisteminį požiūrį ir vaizdą, kad šimtas dalių – tai viena dalis.

REKLAMA

Kaip padaryti, kad tas judumas mieste būtų patogus? Nes dabar žmonės dažniausiai visoms savo kelionėms renkasi automobilį, o ne viešąjį transportą, dviratį ar paspirtuką.

Reikia sistemiškai pažiūrėti ir suvokti, kiek žmonių juda, pavyzdžiui, iš centro į Baltupius, iš Lazdynų į Senamiestį. Ir tik tada nuspręsti, kokias priemones taikyti. Lengva papolitikuoti ir sakyti, kad reikia tokios ir tokios priemonės.

Mano įsivaizdavimas, kad visos priemonės turi būti integruotos. Jos turi atvažiuoti ne savo laiku, kada joms patogu, o man patogiu metu. Kad jų judėjimas vyksta ne pagal nustatytą ir nejudinamą tvarkaraštį, o pagal žmonių srautus. Tam tikra prasme, reikia pakeisti mąstymą, kad ne tvarkaraštį reikia analizuoti, o analizuoti, kiek žmonių juda, užtikrinti jiems galimybes atrasti tas judumo priemones.

Visiems šiems sprendimams reikia apskaičiavimo, diskusijų su bendruomene, žiūrėti poreikį. Yra labai daug duomenų. Juos tiesiog reikia imti ir panaudoti, įgalinti tai, ką turime, ir surasti sprendimus. Imtis ne pavienių sprendimų, ne dviračių keitimosi, ne autobusų, kuriuose gali dviratį vežtis, bet sukurti žmonėms judumo infrastruktūrą pagal poreikius.

Kai kalbate apie bet kurią sritį, ar tai būtų sveikata, ar transportas, piešiate labai didelį paveikslą. Kyla klausimas, ar tai įmanoma įgyvendinti per vieną kadenciją, per ketverius metus? Nes žmonės, rinkdami merą, nori greitų rezultatų, greitai matomų rezultatų. Ar jūsų planai nėra per platūs, per daug apimantys?

REKLAMA

Žinokite, nemanau. Įgyvendinimui, visų pirma, reikia patikrintų sprendimų. Tie patikrinti sprendimai ateina iš patirties, iš tarptautiškumo. Mano mėgstamas pavyzdys, ar reikia dar vieno tilto tarp Baltojo ir Žaliojo tiltų. Nereikia analizuoti, tartis ir užtrukti metus laiko. Akivaizdu, kad jo nereikia. Tai tokių akivaizdžių dalykų yra pakankamai daug, tiesiog juos reikia sutvarkyti.

Pakanka informacijos, kokiose vietose kokių verslų trūksta, kur reikalinga kokia inovacija, kur reikia transporto. Tą tereikia sudėlioti ir padaryti. Manau, kad pirmi metai yra prioritetų sudėliojimo laikas, antri metai yra visgi tarimosi, ar tai yra gerai, treti metai įgyvendinimo metai, o ketvirti – klaidų ištaisymas ten, kur buvo neteisingai sugalvota. Turime labai aiškų keturių žingsnių planą. Neabejoju, kad pavyktų. Aš dar greičiau tą įgyvendinčiau (juokiasi).

Jūs einate į rinkimus su koncepcija, kad Vilnius tavo delne. Papasakokite plačiau apie šią idėją.

Vilnius tavo delne, kaip tai romantiškai beskambėtų, yra planšetė, telefonas arba kompiuteris. Tai reiškia, kad turime suteikti žmogui galimybę judėti po miestą, pateikti informaciją, kur jis gali nueiti, pateikti informaciją apie sveikatą, mokesčius. Dabar praktiškai neįmanoma visko žmogui sužinoti. Reiškia, kad reikia viską sudėti į vieną vietą ir padaryti taip, kad arba žmogui primintų, arba pasiūlytų, arba jis surastų jam reikalingą informaciją.

REKLAMA

Žmogui turi būti aišku. Ką aš pasakojau apie sisteminį, atrodytų, vos ne penkiasdešimties metų planą, jo rezultatą sudėjus į vieną „delną“ ir jį pateikus žmogui aiškiai ir suprantamai, jam tikrai bus patogiau ir aiškiau suvokti, kas kur vyksta.

Jeigu jūs nelaimėtumėte mero rinkimų, bet laimėjęs kandidatas jums pasiūlytų administracijos direktorės vietą, ar toks pasiūlymas jus domintų? Nes administracijos direktoriaus pozicija yra ta pareigybė, kuri turi labai daug įrankių daryti pokyčius mieste. Ar jus domintų ne ta politinė veikla, o administracinis veikimas savivaldybėje?

Kaip jau minėjau, šiek tiek jau nusibodo rezultatus nešti kitiems ir kovoti už tų rezultatų įgyvendinimą. Manau, kad tai visiškai ne mano noras. Aš turiu labai aiškų tikslą, matau, kaip tą tikslą pasiekti ir įgyvendinti. Neinu į jokius sąrašus, kaip atsarginius variantus, nežiūriu į jokius administracijos direktoriaus pozicijas. Jeigu nelaimėsiu, aš tiesiog einu savo keliais.

Nedomina ir nacionalinė politika?

Tokio tikslo išvis neturiu.

Būtent savivaldos rinkimai, būtent Vilniaus miestas?

Būtent Vilniaus miestas.

Pakalbėkime apie jūsų praeities karjeros stoteles. Įvedus jūsų pavardę į paieškos sistemas, išlenda žinutės apie jūsų darbą „Lietuvos geležinkeliuose“ ir pasitraukimą iš jų.

Kaip skelbta 2018 m. rugsėjį, pasitraukėte iš bendrovės informacinių technologijų centro vadovės pareigų. Tuomet teigta, kad pasitraukėte iš pareigų nesutapus jūsų ir geležinkelių vadovybės nuomonėms dėl kai kurių klausimų. 2019 m. sausį paskelbta, kad tuometinis susisiekimo ministras Rokas Masiulis pašalino jus iš valstybės valdomų įmonių Registrų centras ir Telecentras valdybų dėl jūsų veiklos „Lietuvos geležinkeliuose“. Šios žinutės gana skurdokos, tad gal galėtumėte paaiškinti, kas ten nutiko?

Toks šmaikštesnis atsakymas būtų, kad jeigu klausiate, ar ką nors prisidirbau, tai atsakymas ne. „Lietuvos geležinkeliai“ tuo metu išgyveno sudėtingą laikotarpį, buvo pokyčių metas, aš atėjau kaip IT vadovė, dirbau skaitmenizacijos srityje, mano imtyje buvo ir automatika, ir bėgiai, ir signalizacinės sistemos, ir visą kitą.

Man tai pasirodė visiškai ne pakeliui, daug tokios „geležies“, jeigu galima taip išsireikšti. Ir aš nusprendžiau išeiti. Bet tol, kol aš buvau „Lietuvos geležinkeliuose“, aš nuo Susisiekimo ministerijos dalyvavau Registrų centro ir Telecentro veikloje. Kai nusprendžiau išeiti, nežinau, ar reikėjo ten labai detalizuoti, išėjau ir išėjau. Tada su Povilu [Poderskiu] (buvusiu savivaldybės administracijos direktoriumi – aut. past.) mes pasikalbėjome, kad miestas yra ta zona, kur aš noriu dirbti, ir pradėjau dirbti [Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje].

O ministras tiesiog turėjo mane, nebedalyvaujančią Susisiekimo ministerijos veikloje, pašalinti iš valdybų, nes dirbau kitoje sferoje. Jokio čia kriminalo nėra.

Norėčiau pakalbėti ir apie kitą jūsų veiklos lauką. Rugsėjo 24–25 d. Londono dizaino savaitėje jūs pristatėte su organizacija „Gedimino Legionas“ kurtą virtualios realybės instaliaciją, leidžiančią virtualiai apsilankyti Ukrainos karo prieš Rusiją nusiaubtoje Bučoje. Kaip gimė ši idėja, kaip vyko jos įgyvendinimas?

Ukrainos karui suintensyvėjus vasario mėnesį mes su Gedimino legionieriais dirbome Ukrainoje, aš pati esu dirbus Kyjive, tai buvo pakankamai didelė veikla.

Mes girdėjome baisių atsiliepimų, kas vyko Bučoje. Mes padėjome nuskenuoti dronais žemę, atidavėm tą informaciją Ukrainai. Bet kalbant su žmonėmis ir žurnalistais buvo aišku, kad Vakarai nesupranta, kas vyksta Ukrainoje.

Mes nusprendėme padaryti tokį skaitmeninės skulptūros perteikimą ir jį parodyti vakariečiams. Sukūrėme virtualios realybės sprendimą ir parodoje demonstravome. Buvo kokie 500 žmonių. Iš tikrųjų, atsiliepimai buvo kuo geriausi, jeigu galima taip pasakyti. Įspūdis, kurį jiems paliko instaliacija, buvo labai gilus.

Tokia ir mintis buvo, kad į širdį ir protą ateitų informacija. Čia nėra vaizdai per televizorių, čia realiai gali pamatyti visus tuos žiaurumus.

Jeigu pasižiūri į dažno politiko anketą, tai ten dažnai prie pomėgių nurodomas poilsis, knygos, kelionės, laikas su šeima. Jūsų Vikipedijos puslapyje nurodyti tokie jūsų pomėgiai: laisvalaikiu nardo, šaudo pistoletais ir ilgavamzdžiais ginklais, jodinėja, lenktyniauja motociklais ir keturračiais, žvejoja ir ūkininkauja. Gal kiekvienos srities atskirai neaptarsime, bet iš kur pomėgis šaudyti?

Iš senelio pasakojimų apie partizanus, tėvynės gynybą. Aš kažkaip taip žiūrėjau. Tėtis mano šaudė. Ir aš pradėjau, man buvo kokie 19–20 metų. Šaudžiau varžybose lėkštutes (šypsosi). Man atrodo, kad šaudyti turi mokėti kiekvienas pilietis. Mano toks pamąstymas dėl gynybos ir savigynos tikslų. Gal per drąsiai pasakyta. Bet jei gali apginti save, gali apginti ir kitus.

Lenktyniavimas motociklais ir keturračiais. Varžybose dalyvaujate ar tiesiog laisvalaikiu važinėjate?

Reikia pasakyti, kad dragai mane palietė toje pačioje jaunystėje, universiteto laikais. Mokiausi su vaikinais, toks buvo mūsų laisvalaikis. Galiu pasakyti, kad iki šiol Vilniuje nėra tokių sporto krypčių.

Motociklas į mano gyvenimą atėjo per močiutę. Mano močiutė buvo pirmoji moteris Latvijoje išsilaikiusi motociklo teises, ji buvo medikė Bauskėje. Ji nespėdavo pas žmones, kuriems reikia pagalbos, tai ji pagalvojo, kad motociklas būtų daug efektyvesnė priemonė ir padėtų išgelbėti daugybę pacientų. Jos motociklo nuotrauka taip ir kabo pas mane salone.

Kitas pomėgis – ūkininkavimas. Ką auginate, žąsis, karves ar bulves?

Ūkininkavimas atėjo iš vaikystės, vasaras leisdavau kaime. Reikėdavo labai daug padėti močiutei, ten labai daug išmokau. Senelio nebuvo, tai ji labai daug dalykų vienu metu darė. Tada aš sugalvojau, kad ta vieta, kur galima pasireikšti ramiai, yra Zarasai. Turiu ten sodybą, mėgstu ten leisti laiką, auginti medetkas, šitakius (juokiasi). Traktorių vairuoju, galiu išarti lauką.

Ir motociklą vairuojate, ir traktorių...

Viską (šypsosi).

Galbūt labai sunkus, o galbūt kaip tik lengvas klausimas. Kas jums labiausiai patinka Vilniuje?

Man čia labai svarbus žmonių momentas. Jis kažkur per vidurį tarp provincijos nuoširdumo ir kokio nors Amsterdamo lengvumo. Bet matyti tą pokytį Vilniuje žmonių yra pasakymas, kad taip, mes augame ir tai, kas vyksta aplink mus, vyksta teisingai. Matau vis daugiau žmonių gatvėse su oranžinėmis ar geltonomis striukėmis, jie pasisveikina, nusišypso. Metai iš metų tokių žmonių daugėja, laisvėja. Kai aš pagalvoju apie Vilnių, aš matau laisvėjančią visuomenę ir augančius žmones.

Ji visur dirbo ir iš visur ją išmetė. Pliurpia bile ką ir nieko konkretaus, matomai , kad tes mankurto pradėtus darbus. Šita demagogė pagyrūnė labai pavojinga, kaip ir jos liberalų partija. Ten jau dabar yra tokių nešvarios praeities veikėjų, kad baisu, jei jie pateks į Vilniaus savivaldybę.
Vilnius be Eglės, Vilnius be ateities. Labai juokinga
ir visai ne hiperaktyvi (ne Aušrinė A.), ir ko gero jau senokai ne mergina. Dar viena karjerauskaitė, mėginanti iškilti per partiją.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų