tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
8
Vytautas Sinica Aleksandras Savickis/Fotodiena

Nacionalinio susivienijimo kandidatas į Vilniaus miesto merus Vytautas Sinica sako, dabartinė miesto valdžia yra tolimiausia jam pažiūromis, kokia tik gali būti. Jei taptų sostinės meru, V. Sinica žada daugiau demokratijos savivaldoje, atsakingesnio planavimo ir didelio dėmesio švietimo sričiai. Švietimui didelį dėmesį skyrė ir dabartinis miesto vadovas Remigijus Šimašius, o tai, anot V. Sinicos, vienintelis pagarbos vertas miesto mero darbas.

8

Nacionalinio susivienijimo kandidatas į Vilniaus miesto merus Vytautas Sinica sako, dabartinė miesto valdžia yra tolimiausia jam pažiūromis, kokia tik gali būti. Jei taptų sostinės meru, V. Sinica žada daugiau demokratijos savivaldoje, atsakingesnio planavimo ir didelio dėmesio švietimo sričiai. Švietimui didelį dėmesį skyrė ir dabartinis miesto vadovas Remigijus Šimašius, o tai, anot V. Sinicos, vienintelis pagarbos vertas miesto mero darbas.

REKLAMA

Su Vytautu Sinica susitikome Katedros aikštėje dar tuo metu, kai apie milžiniškas sniego pusnis buvo galima tik pasvajoti. Ir nors nei sniego kalnai, nei tirpstančio sniego upeliai nebuvo iššūkis vairuotojams, automobiliai prie pagrindinės šalies aikštės stovėjo spūstyje, dėl ko vėlavo prie mūsų prisijungti turėjęs fotografas.

„Kai būsiu meras, nebus kamščių“, – juokavo V. Sinica prieš mūsų pokalbį.

Nors kova prieš kamščius (visose srityse) yra kito kandidato į merus rinkiminė žinutė, daug dėmesio pokalbyje skyrėme būtent transportui. Kaipgi kitaip, kai vilniečiai pastaraisiais metais ginčijasi, ar gerai, kad dabartinė miesto valdžia pradėjo vadinamąjį „gatvių siaurinimą“, o viešasis transportas dažnai viešumoje linksniuotas dėl darbuotojų streiko ar jau nebeegzistuojančioje valstybėje pagamintų troleibusų.

REKLAMA

Pokalbis su Vytautu Sinica – apie daugiau demokratijos savivaldoje, Remigijaus Šimašiaus darbus, nacionalinį stadioną, Vytį Lukiškių aikštėje, Kazį Škirpą, LGBT eitynes ir iracionalią meilę Vilniui.

REKLAMA

Kodėl apsisprendėte eiti į rinkimus ir kandidatuoti į Vilniaus miesto mero postą?

Susidėjo keletas dalykų. Esu ne pirmos kartos vilnietis ir man Vilnius rūpi. Pastaruoju metu Vilnių valdo labiausiai tolima pažiūromis valdžia, kokia tik gali būti. Nors atrodo, kad savivaldoje pažiūros tarsi nelabai ką ir reiškia, bet iš tikrųjų reiškia. Aš tą ypač jaučiu, kad Vilnius valdomas į priešingą pusę, nei, aš manau, būtų teisinga ir gera Vilniui ir vilniečiams.

REKLAMA

Gal sakyčiau, kad gatvių humanizavimo vajus buvo paskutinis lašas, kai atsirado ne tik pareiga kandidatuoti, bet ir entuziazmas, noras, sportinis interesas, kad reikia sudalyvauti rinkimuose.

Partijoje buvo diskutuojama, kas geriausiai tiktų. Rinkimai yra tam, kad laimėtum postus, bet kartu tai ir būdas pristatyti partiją. Esame gan šviežiai susikūrę, prieš dvejus metus, ir mums vis dar aktualu ne tik tai, ką apie mus galvoja, bet ir kiek mus žino. Vienas iš sprendimų yra toks, kad aš geriausiai galėčiau pristatyti partiją tiek Vilniui, tiek Lietuvai per šiuos rinkimus.

REKLAMA
REKLAMA

Pakalbėkime apie jūsų Vilniaus viziją, su kokiomis idėjomis einate į rinkimus?

Pati pagrindinė idėja yra ta, kad reikalinga demokratija savivaldoje. Suprantu, kad daugeliui žmonių tai nėra pats aktualiausias klausimas, bet mes manome, kad kiti klausimai, kurie kasdienybėje žmonėms atrodo aktualiausi, neišsispręs tol, kol nebus daugiau demokratijos tiek nacionalinėje politikoje, tiek savivaldoje.

Tas akcentas tiek apie realią seniūnų instituciją, jos galias, biudžetus, seniūnaičių įgalinimą, taip toliau, tai yra toks skėtinis dalykas, apie kurį mes kalbame. Suprantame, kad savivaldos lygiu jo negali išspręsti, tikros savivaldos kūrimas yra nacionalinio lygmens klausimas, tai galės išspręsti tik Seimas, bet ir savivaldoje tu gali kurti praktikas, kuri didintų demokratijos ir tikros savivaldos kiekį, kas mums atrodo svarbu.

REKLAMA

Kitas dalykas, švaistymo mastai. Vilnius tapo korupcijos simboliu. Tą šleifą turėjo ankstesnis meras, sakyčiau, kad skandalų gausa leidžia sakyti, kad ir dabartinis tokį turi...

Remigijus Šimašius su jumis nesutiktų, sakytų, kad Vilnius tapo vienaragiu.

Žinau, kad Šimašius nesutiktų. Bet jei susumuotume įvairius pavyzdžius, skandalėlius, STT tyrimus, tai visuma yra apie švaistymą. Mano galva, didžiulės lėšos Vilniuje yra išvaistomos. Vienas iš nedaugelio dalykų, kur sutinku su dabartinės valdžios prioritetais, yra ta, kad švietimo sritis yra ta sritis, į kurią turėtų keliauti daugiausia pinigų, nes jų visada trūksta.

REKLAMA

Žinome, kad Vilniuje trūksta valstybinių švietimo įstaigų ir vietų jose vaikams. Vaikų tik daugėja, dar kurį laiką tik daugės ir mes tik vejamės augantį trūkumą. Aš pritariu dabartinėms pastangoms statyti tas įstaigas, nes priešingu atveju mes būtume visiškai priklausomi nuo privataus švietimo tinklo. Bet reikia dar. Ką aš laikau Vilniaus biudžeto švaistymu, tai pirmiausia tos lėšos turi būti nukreipiamos į švietimą. Man geriausias to dabartinio švaistymo pavyzdys yra tas gatvių humanizavimo projektas.

REKLAMA
REKLAMA

Jei taptumėte meru, stabdytumėte šį visuomenėje „gatvių siaurinimu“ pakrikštytą procesą?

Taip, tam yra kelios priežastys. Tokia bendriausia priežastis yra prioritetų klausimas. Vilnius turi berods 2 tūkst. gatvių, iš jų vos daugiau nei pusė yra asfaltuotos, kitos – ne. Aišku, kad galima sakyti, kad tos neasfaltuotos yra mažiausiai naudojamos, jos yra miesto pakraščiuose, bet čia kitas principinis klausimas, kad jei Vilnius, tai visur yra Vilnius, gyventojai visur turi gauti tas pačias viešąsias paslaugas, kiek tai yra įmanoma. Pirmenybė turi būti skiriama asfaltavimui.

REKLAMA

Kitas klausimas – kelių būklė. Natūralu, kad aktyviai naudojamos gatvės reikalauja atnaujinimo kas dvidešimt metų. Vilniuje daugybė gatvių reikalauja atnaujinimo. Tų centre esančių, svarbių gatvių. Tai, kokiu tempu tas darbas yra vykdomos, kokiu tempu tos gatvės yra tvarkomos, jis nepasiveja gedimo tempų. Vėlgi, tolstame nuo problemos, nerandame lėšų ir nesugebame pasirūpinti esamomis gatvėmis.

Visame šiame kontekste, esant šiems prioritetams, yra imamasi humanizavimo, sveikų, veikiančių gatvių perdirbimo. Tuomet yra klausimas, ar tai į gerą, ar į blogą. Aišku, čia įsijungia vertybiniai prioritetai, kažkam atrodo, kad į gerą, mano galva, tai į blogą. Savivaldybė vadina vairuotojų, pėsčiųjų ir dviratininkų interesų harmonizavimu, mano galva, tai yra visiškas iškrypimas. To negali pavadinti balansu. Vairuotojų situacija yra ženkliai bloginama, kitiems padėtį pagerinti reikėtų visai kitokių būdų.

REKLAMA

Vienas iš šio humanizavimo tikslų yra neva paskatinti žmones naudotis viešuoju transportu. Šalininkai sako, kad yra teisinga apsunkinti vairuotojų gyvenimą, o tik tada kurti paskatas ir patrauklumą viešojo transporto. Visiškai nesutinku.

Pirmiausia, mes turime rūpintis, kad viešasis transportas būtų naudoti patrauklus, pakankamai dažnas, pakankamai visur pasiekiamas ir tik tada galima diskutuoti apie tai, kur būtų patogu naudotis asmeniniu transportu. Šiuo metu viskas yra priešingai, viešasis transportas kenčia, nes kelis metus girdime apie viešojo transporto darbuotojų protestus. Ir ne tik dėl algų, bet ir dėl kitų dalykų, dėl sąlygų pavalgyti, sąlygų pailsėti, sąlygų šiltai būti žiemą.

REKLAMA
REKLAMA

Ten, kur tarsi meras ir savivaldybė nori nukreipti žmones, iš asmeninių automobilių į viešąjį transportą, tai viešojo transporto kokybė yra bloginama, tuo pačiu metu bloginama ir galimybė naudotis asmeniniu automobiliu.

„Gatvių siaurinimo“ šalininkai sako, kad siaurinant gatvės plotį, plečiamas dviračių takų tinklas, taip skatinant žmones naudotis ne tik viešuoju transportu, bet ir dviračiais ar paspirtukais. Kartu yra tvarkomi ir šaligatviai, taip skatinant vaikščioti pėsčiomis. Juk siaurinamos ne Geležinio vilko ar Ukmergės gatvės, o gatvės miegamuosiuose rajonuose.

REKLAMA

Nemanau, kad nesukūrus patrauklios alternatyvos, žmonės, dėl apsunkinto vairavimo, išlips iš automobilių. Aš pats gyvenu Naujamiestyje, kur prasidėjo šis procesas, Algirdo gatvė, Vivulskio gatvė, ten mano keliai į parduotuvę (juokiasi).

Kasdienybėje matau, kad tie patys vairuotojai ta siauresne gatve važiuoja, važiuoja ratais, nes, pavyzdžiui, Algirdo gatvėje sukūrė vienpusį eismą, nors ten jis negalėjo būti. Kiek žinau, yra visuomenininkų, kurie nusiteikę šį sprendimą skųsti teismams, nežinau, kuo tai baigsis. Bet tą darant, kas yra sukuriama? Vairuotojai suka ratus, kad galėtų tuo vienpusiu eismu nusikasti ten, kur jiems reikia. Tai to eismo kartais net daugėja. Nors gatvių siaurinimas savaime nekuria kamščių, transporto mazgai kuria kamščius, bet jokiu būdu ir nemažina jų.

REKLAMA

Pėstiesiems, vaikščiojantys šalia ratais važinėjančių automobilių, vargu, ar jiems kas nuo to pagerėja. Klausimas, ar šiuo būdu skatindami dviračių važiavimą mes to pasieksime. Nežinau, galbūt. Kol kas, kiek laiko yra pilotinė šio projekto Algirdo gatvė humanizuota, praktiškai kasdien aš ja pėsčiomis pereinu, beveik niekada nesutinku dviratininkų. Aišku, dar nėra kultūros ir taip toliau.

Dažnai yra sakoma, kad pasižiūrėkite į Amsterdamą ar Kopenhagą, gal ir mes tokie galime būti. Bet yra klimato dalykai, yra aukštingumo, reljefo dalykai. Manau, kad sudėjus šiuos veiksnius, niekada nepakeis dviračiai automobilių. Vaikščiojimas, kur tai yra įmanoma, gali pakeisti, dviračiai visavertiškai niekada nepakeis. Manau, kad dabar daug investuojama į dalyką, kurio didelio poreikio visuomenėje, bent jau kol kas, nėra. Tą rodo faktai.

REKLAMA

Kalbant apie eismo organizavimą, dabartinė miesto valdžia įvedė kilpinį eismą senamiestyje. Kaip vertinate šį sprendimą? Ar apskritai miesto centre turėtų būti draudžiama važiuoti automobiliu?

Manau, kad tiek, kiek apribota dabar, tikrai užtenka. Tapo itin sudėtinga naudotis asmeniniu transportu senamiestyje. Tiems, kuriems gyvenimas, darbas ar kasdienybė neverčia važiuoti kasdien į senamiestį, kurie tam tikra prasme yra svečiai, tikrai gali įprasti tais svečiais būti pėsčiomis. Galime kelti klausimą, kur patogiausia senamiesčio prieigose tuos automobilius palikti.

Šio valdžios noras iškeldinti vilniečius iš automobilių yra visuotinis. Ne tik senamiestyje. Visur vilniečiai turėtų būti iškeldinti iš automobilių. Didlaukio gatvė yra puikus to pavyzdys, nes sako, kad tik Naujamiestis, Senamiestis yra humanizuojami ar daromas kilpinis eismas. Ne. Neseniai yra priimtas vadinamasis gatvių standartas, kuris numato, kad gatvės turi būti siauriausios, kokias jas leidžia statybų techninis reglamentas, kurį tvirtina Aplinkos ministerija. Nėra jokios būtinybės tam, bet taip yra nuspręsta. Ir nėra jokių išimčių.

Jei dabartinė savivaldybės valdžia būtų perrinkta ir tęstų tą savo politiką, tai visos gatvės ilgainiui, jei ateis eilė remontuoti, turėtų būti siaurinamos taip, kaip yra siaurinamos tos iki šiol nuskambėjusios ir čia mūsų aptartos gatvės. Ir naujai asfaltuojamos gatvės turės būti taip daromos.

REKLAMA

Tai niekaip neapibrėžta Senamiesčiu. Ir kai žiūri šią visumą, kad visas Vilnius turi išmokti taip gyventi, tada nebeaišku, kaip tas Senamiesčio principas turėtų veikti. Aš galiu suprasti, jei visame Vilniuje žmonės patogiai naudojasi automobiliais ir Senamiesčio prieigose jiems reikia kažkokių galimybių, tarkime, archeologiniai tyrimai tai leistų, po Lukiškių aikšte įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, kaip yra po Vinco Kudirkos aikšte.

Tada ten tu gali palikti savo automobilį ir vaikščioti po Senamiestį pėsčiomis. Puiku! Bet su dabartine miesto vizija tai nedera. Tas kilpinis eismas yra tiesiog kaip dalis, visą mūsų Vilnių nori paversti kilpiniu.

Iš esmės, ką daro dabartinė miesto valdžia, tai bando perauklėti vilniečius, paaiškinti, kaip jiems reikia gyventi savo kasdienį gyvenimą. Visiškai nesutinku, kad savivaldos funkcija ar mero teisė yra perauklėti miesto gyventojus.

Tačiau kaip reikėtų pasiekti to, kad daugiau vilniečių naudotųsi viešuoju transportu? Kad jis būtų patrauklesnis, kad vilniečiai, vykdami į darbą, sėstų ne į automobilį, o sėstų į autobusą, troleibusą, o gal kažkokią naują transporto rūšį?

Kategoriškai naujų transporto priemonių nesiūlysime. Turiu pamąstymą, ar negali, kaip yra Varšuvoje, troleibusų pakeisti elektriniai autobusai, kurių krovimo problema yra išspręsta. Bet aš nemanau, kad tai yra esmė. Esminiai dalykai yra kaip dažnai važiuoja viešasis transportas, kaip patogiai arti ir pačio parko kokybė. Nors tai atrodo banalu, bet man atrodo, kad būtent šie trys klausimai lemia žmogaus pasirinkimą.

REKLAMA

Nesiūlau metro, bet esu kalbėjęs su didžiuliais automobilių šalininkais, kurie iš Pilaitės vežioja į Antakalnyje esantį privatų darželį savo vaikus, stovi pastoviai kamščiuose ir išgirsta, kad iš principo metro per 20 minučių galėtų nuvežti tą atstumą. Jie tada pasvarsto, kad tokiu atveju naudotųsi viešuoju transportu. Nes trukmė yra viskas.

Čia verta kalbėti ir apie kamščių problemą. Pagrindinis sprendimas kamščių problemai yra sudarymas sąlygų, ne prievarta, o paskatomis, tėvams nevežioti po visą Vilnių vaikų į darželius, mokyklas, būrelius. Nes taip susiformuoja pagrindiniai kamščiai. Ne dėl gatvių sąlygų ar dar kažko, o dėl to, kad yra nuolatinis srautas, didelis skruzdėlynas vilniečių, kurie kiekvieną rytą, o vėliau popietę po darbų po visą miestą vežioja vaikus.

Viena iš ilgalaikės miesto vizijos krypčių turėtų būti, kad kiekvienas mikrorajonas, kiekviena miesto dalis būtų kuo labiau sau savipakankama. Ir čia reikėtų pereiti prie miesto planavimo. Visur, šalia augančių daugiabučių skaičiaus, naujų gyventojų, turi formuotis mokykla, darželis, visa kita, ko reikia. Dabar ne tik finansinis klausimas tam trukdo, apskritai tokio planavimo nėra.

Nėra net minties. Kai kas nors stato daugiabutį, niekas nekelia klausimo, ar to daugiabučio gyventojai turės, kur leisti vaikus į mokyklą ar darželį. Skelbime tik parašoma, kad yra mokykla už 500 metrų. Bet gal jau pilna? Greičiausiai, kad taip. Ir niekam nekyla disonanso dėl šito.

REKLAMA

Jūsų nuomone, mikrorajonams skiriama per mažai dėmesio? Jų atnaujinimui, infrastruktūrai? Pakalbėkime ne tik apie mokyklas ir darželius, bet, apskritai, ar žmonės ką turi veikti miegamuosiuose rajonuose?

Per mažai. Sakyčiau, kad yra tendencija, kad niekam nėra pelninga investuoti į, pavadinkime tai, socialinę infrastruktūrą, viešosios paskirties pastatus. Jie kainuoja brangiai, savivaldybė jų nestato, stato mokyklas ir darželius, ką sveikinu, bet ir pati savivaldybė pripažintų, kad stato nepakankamai.

Pagrindinis interesas miesto plėtroje šiandien yra nekilnojamojo turto projektų vystytojų. Viskas padaryta, nuo įstatymo lygmens iki bendrojo plano, nebuvimo detaliųjų planų, kad tik tai būtų lanksčiau, laisviau, greičiau statyti daugiabučius. Nėra jokių paskatų ir jokio plano, kaip tuos daugiabučius aplipdyti tuo, kas būtina jų gyventojams. Kavinės, aišku, atsiranda, nes paprastas verslo interesas jas sukuria, bet reikia kalbėti apie kitus dalykus, kurie nėra asmeniškai apmokami lankytojų.

O kur to šaknys? 2014 m., kai Valentinas Mazuronis buvo aplinkos ministras, jis inicijavo naują Teritorijų planavimo įstatymą, kuris absoliučiai viską išlaisvino iš prieš tai buvusių rėmų. Bendrieji planai tapo labai labai bendri, leista, tiesą sakant, jų nesilaikyti. Tai ir Vilniuje buvo numatyta. Vilniaus bendrasis planas iš esmės leidžia nesilaikyti jo, nes galima sutarti ir kitaip, nei nurodyta bendrajame plane.

REKLAMA

Vilniaus bendrasis planas leidžia bet ką bet kur statyti, o detalieji planai nebeprivalomi nuo 2014 m. pagal naują įstatymą. Detaliųjų planų pastaruoju metu niekas neberengia, stato bet kas bet ką, kam ką Mindaugas Pakalnis, vyriausiasis miesto architektas, leidžia. Kadangi veikia rinkos logika, tai stato tai, kas pelninga.

Pavyzdys, Ozo rajone teritorija buvo atiduota statyti pramogų-rekreacijos kompleksus, viskas baigėsi tuo, kad savivaldybė pakeitė paskirtį ir leido daugiabučių ir biurų pastatų statybas. Viskas nulemta NT vystytojų interesų.

Kandidatai kartais siūlo dideles idėjas, didelius projektus. Ar jūs turite panašių sumanymų? Sakykime, kad stadiono projektas pradėtas ir jį Vilnius turės, bet ar turite kažkokių panašaus masto užmojų?

Stadiono neturėsime. Galite tai užrašyti. Aš nemanau, kad turėsime įgyvendintą dabartinį projektą. Jeigu norėsite, galėsime plačiau pakalbėti.

O aš, nors tai gal pijariškai ir prastai, bet manau, kad tai viena iš problemų – susitelkimas į vizionieriškus dalykus, o ne į planavimą. Jeigu pasižiūrime į miesto plėtrą, gatves, želdynus, pastatus – sistemingo planavimo nebuvimas yra esminė Vilniaus problema. Viskas nukreipta į pijarinę žinutę: „O, čia bus faina! Davaj padarom va taip ir bus jėga!“.

REKLAMA

Tokį mąstymą pradėjo Zuokas, tikrai ne Šimašius. Tos skambios antraštės, vizijos. To vardan buvo visiškai pamirštas sistemingas planavimas, skaičiavimas, kaštų naudos analizė. Grįžtant prie to principo, kad reikėtų daugiau demokratijos ir atsiklausti dažniau piliečių.

Aš kaip vilnietis, aišku, turiu savo vizijų, ką reikėtų statyti, atstatyti ir panašiai, bet apie visus grandiozinius dalykus reikėtų klausti vilniečių. Tarkime, nori statyti kažką, tu klausi principinio klausimo vilniečių, ar jie to nori. Jeigu jie to nori, sprendi su specialistais dėl techninio įgyvendinimo, kaip tą reikėtų geriausiai padaryti.

Bet ar teisinga galutinį žodį leisti tarti daugumai? Paklaustumėte vilniečių, ar jie nori naujo stadiono, greičiausiai, dauguma sakytų, kad taip. Paklaustumėte, ar nori naujo oro uosta, sakytų, kad taip...

Be abejo, yra protingumo principas. Tu negali siūlyti dalykų, kuriuos įgyvendinti nėra galimybių. Bet yra dalykų, kur subjektyvus noras sutampa su teisės aktais. Pavyzdžiui, Vyčio skulptūra Lukiškių aikštėje. Yra teisės aktas priimtas Seime, kad ji ten turi atsirasti. Tačiau yra dabartinio mero nenoras, kad jis ten atsirastų, tai jis ten ir neatsiranda. Iš esmės, nebereikia vilniečių klausti, ar jie to nori. Tiesą sakant, jie Šimašiui online apklausoje pasakė, kad nori, bet jis vis tiek sugebėjo ignoruoti. Tokiam klausimui teisės aktų yra duota žalia šviesa, tad, jei reikia, tai ir darai.

REKLAMA

Esmė tame, kad tu nesiūlai vilniečiams bet ko, bet kiek, neaišku, iš kokių pinigų. Pirmiausia, jei idėja gimsta savivaldybėje ir ji sprendžia siūlyti gyventojams dėl jos nuspręsti, pati savivaldybė turi turėti viziją, kaip ji tai įgyvendins, jei gyventojai pasakytų gerai. Tai nėra apie tai, kad gyventojai gali ateiti į savivaldybę ir pasakyti, kad statom viską, ką tik pasaulis gali sugalvoti.

Sugrįžkime tada prie nacionalinio stadiono. Kodėl sakote, kad dabar jau pradėtas projektas nebus įgyvendintas? Remigijus Šimašius sako, kad 2025 m. ant stadiono vejos jau bus surengtos pirmos varžybos, mes jomis visi džiaugsimės. Jūs sakote, kad ne.

Kažkoks šansas visada yra. Bet pagal visus dėsnius, kaip Lietuvoje vyksta tokio masto projektai, manau, kad ne. Manau, kad didžiulė klaida, gan absurdiška situacija ir geras pavyzdys to nesugebėjimo planuoti, atlikti kaštų ir naudos analizę yra tas sprendimas statyti daugiafunkcį centrą.

Tas pats sprendimas buvo priimtas dėl to, kad paaiškėjo, kad jeigu statytų tik stadioną, negalėtų tikėtis Europos Sąjungos finansavimo, o jei statys daugiafunkcį centrą, tai galės. Tada performulavo projektą į daugiafunkcį centrą, dėl to viskas išbrango, bet buvo supratimas, kad tas išbrangimas nieko nereiškia, nes Europos Sąjunga kofinansuos. Bet tada nespėjo gauti to kofinansavimo, ta viltis dingo, bet buvo likta prie to projekto, kuris iš esmės pasirinktas tik dėl Europos Sąjungos finansavimo.

REKLAMA

Dabar mes važiuojame su tuo bent tris kartus brangesniu ir daugybės infrastruktūros problemų keliančiu projektu, kuris, mano nuomone, kaštų ir naudos prasme yra neapginamas, tas jo finansavimo modelis yra neapginamas.

Tai nepagrįstai didžiulis projektas. Vilniui būtų užtekę stadiono kaip Kaune, už kainą kaip Kaune ir tą seniai reikėjo padaryti. Dabar taip pigiai nebepadarysi.

Tad mano spėjimas, nesidžiaugiu tuo, bet čia yra situacija be gerų išeičių, dabar reikia ieškoti mažiausiai blogos. Norėčiau, kad kuo greičiau būtų mestas šitas projektas ir grįžta prie tiesiog stadiono, tenkinančio, reikėtų jau specialistų klausti, Vilniaus futbolo poreikius ir atitinkančius tarptautinius reikalavimus.

Projekto šalininkai jums sakytų, kad bus ne tik stadionas pastatytas. Bus ir darželis, jūs gi kalbate apie švietimo svarbą. Sportininkams trūksta treniruočių erdvių, tai bus pastatyti ir aikštynai. Mes kalbame ne tik apie stadioną, o apie daug daugiau skirtingus poreikius tenkinančius statinius.

Bet tai labai pritemptas sprendimas. Visų tų dalykų reikia ten, kur jų labiausiai reikia. Vien dėl to, kad taip suplanuota, viską darome vienoje konkrečioje vietoje? Į ją bus praktiškai neįmanoma nuvažiuoti, be papildomų kamščių problemų. Daug praktiškiau tuos pačius dalykus statyti ten, kur jų labiausiai reikia – prie augančių mikrorajonų, kažkokių naujų daugiabučių kvartalų ir panašiai.

Reikia išskaidyti į vietas, laikytis lokalumo principų, kad objektai atsirastų ten, kur jie gyvena, o ne kad jie visi suvažiuotų į vieną vietą.

Jei taptumėte meru, vienareikšmiškai stabdytumėte projektą?

Ieškočiau būdų, taip.

Užsiminėte apie Vyčio skulptūrą, tai jei taptumėte meru, Vytis atsirastų Lukiškių aikštėje?

Taip. Tiek pagal „Vilmorus“ apklausas, tiek pagal Šimašiaus darytas apklausas, tiek pagal tai, nuoširdžiai manau, kad laisvės kovotojų organizacijos čia turi svaresnį balsą, nei visi kiti piliečiai, nes pati aikštė yra 1999 metų sprendimu skirta atminti žuvusius laisvės kovose. Galų gale, yra Seimo sprendimas, kad jis privalo ten būti. Jis privalo ten būti, nes tai yra logiška ir nuoseklu.

Nėra labiau vienijančio lietuvius simbolio už Vytį. Visiems Vytis, tiek Laisvės partijos, tiek Nacionalinio susivienijimo atstovams yra tai, su kuo gali tapatintis, jei neturi problemų su Lietuva tapatintis.

Suprantu, kad vyko ginčas, kad reikia depolizuoti aikštę, kad joje nieko neturėtų būti. Taip pat vyksta meninis ginčas tarp postmodernizmo šalininkų ir modernizmo šalininkų apie tai, ar turi būti aiškus simbolis, nes Vytis yra aiškus simbolis, kad tai yra Lietuvos, kaip valstybės, simbolis, laisvės kovų simbolis, ar jis turi būti talpus prasmėms, čia yra postmodernistų sąvoka, kad kiekvienas žmogus galėtų sudėti įvairias prasmes, apie kokią čia laisvę kalbame – gal apie Raskevičiaus laisvę, o gal apie laisvės kovotojų laisvę.

Aš vienareikšmiškai esu už tai, kad jis neturi būti talpus prasmėmis, kad tiek vilniečiui, tiek miesto svečiui būtų aišku, kad čia Lietuvos laisvės kovų simbolis.

Bet ar Lukiškių aikštėje galėtų stovėti visiškai toks pats Vytis, koks dabar stovi Kaune? Nors jis pirmiausia buvo parinktas Vilniui, dabar jis stovi prie Kauno pilies. Jūs statytumėte tokį patį?

Iš principo, tai nebūtų tragedija, bet aš būčiau už tai, kad ne tokį patį.

Ar matote asmenybių ar įvykių, kurie nusipelno paminklo Vilniuje?

Tai paminklas Antanui Smetonai. Tai turėjo jau anksčiau atsirasti, neatsirado. Klaida, kad neatsirado. Bet pirmiausia net ne už nuopelnus jam būnant prezidentu, bet už nuopelnus jo indėliui į nepriklausomybę, į Vasario 16-ąją.

Kaip ir kiekvieno politiko gyvenime, tai taip ir jo buvo ir pliusų, ir minusų, yra tikrai už ką kritikuoti Antaną Smetoną, aišku, pirmiausia už sprendimą nesiginti prieš sovietinę okupaciją. Bet tie minusai niekaip nepanaikina jo, kaip vieną Lietuvos valstybę kūrusių asmenybių, nuopelnų. Nematau jokių priežasčių, kodėl tokio paminklo neturėtų būti.

Bet nenorėčiau sudaryti dabar tokio įspūdžio, kad reikia užpaminklinti Vilnių. Reikia pačių vilniečių klausti ko ir kiek jo nori.

Man asmeniškai svarbi ta tema, kai buvo ištrintas Kazys Škirpa, Birželio sukilimo organizatorius...

Tai grąžintumėte Kazio Škirpos vardą Trispalvės vardą dabar turinčiai alėjai?

Be abejo, kad grįžtu Kazio Škirpos vardas. Manau, kad jam ir daugiau priklauso. Pavyzdžiui, bent jau atminimo lenta ten, kur jis Vilniuje dirbo, organizuodamas savanorių kariuomenę 1918–19120 metais.

Bandė Noreiką (Jonas Noreika-Generolas Vėtra – aut. past.) nukabinti, bet pavyko atstatyti, kabo atminimo lenta. Bet iš esmės, tai yra bendra tendencija, kad laisvės kovotojų atminimas, galbūt išskyrus Joną Žemaitį-Vytautą prie Krašto apsaugos ministerijos, yra nepageidaujamas, kažkuo probleminis dabartinei Vilniaus valdžiai. Bet laisvės kovų įamžinimas turi būti ir pirmiausia turi būti atstatytas tas, kuris buvo nepagrįstai sunaikintas.

Jeigu tapsite Vilniaus meru, ar sostinėje vyks „Baltic Pride“ eitynės?

Aš manau, kad jeigu aš tapsiu Vilniaus meru, tai „Baltic Pride“ eitynes leis nebent teismas. Ką manau, kad daryčiau kitaip, tai iki šiol matėme, kai tik koks jautrus vertybinis klausimas, yra bandoma po formalumais pasislėpti ir to klausimo, kaip tokio atvirai neiškelti.

Čia man pavyzdys buvo, kai Šimašius nuėmė Žaliojo tilto skulptūras. Visi suprantame, kad nuėmė dėl to, kad jos sovietinės. Ir reikėjo nuimti dėl to, kad jos sovietinės. Bet jis pasakė, kad nuėmė jas remontui ir taip niekada nebegrąžino. Tiesiog, pabrėžtinai pabėgo nuo klausimo esmės.

Tą patį darė ir Zuokas, ir Matijošaitis dėl LGBT eitynių, kai kalbėdavo apie saugumo užtikrinimą ar dar kažką. Čia ne apie tai. Konstitucijoje yra parašyta, kad asociacijų susirinkimo laisvė gali būti ribojama dėl prieštaravimo visuomenės dorovei. Galima klausti, gal paaiškės, kad yra kitaip, bet didelė dalis visuomenės tuos paradus vertina kaip prieštaraujančius jų dorovės supratimui.

Mano galva, kad tai yra pagrindas, dėl kurio nėra antikonstituciška ir nėra prieštaravimas žodžio laisvei šitą susibūrimą, pasididžiavimą seksualine orientacija riboti. Manau, kad tą reikia atvirai pasakyti. Galbūt paaiškės, kad neprieštarauja ir viskas gerai. Bet, mano supratimu, prieštarauja ir nereikia slėptis po formalumais.

Kalbėjote apie vilniečių nuomonės atsiklausimo įvairiais klausimais, tai ar klaustumėte vilniečių, ar leisti organizuoti LGBT eitynes?

Čia detalės klausimas, ar „Vilmorus“ apklausą užsakyti, ar referendumą daryti, ar dar kažką. Bet turi būti atsiremiama į tai, kad ar prieštarauja tai visuomenės dorovei, ar ne.

Ar yra nors vienas Remigijaus Šimašiaus darbas, kurį jis per tuos aštuonerius metus padarė, kuriam pritariate?

Jau gyriau už tai, kad buvo ryžtasi pradėti švietimo įstaigų statymo programą. Dešimt ar daugiau švietimo įstaigų numatyta pastatyti iki 2025 m. Aš manau, kad tai yra gerai, šia kryptimi reikia nukreipti daugiau viešųjų finansų. Kritikuoti aš to negaliu, tai yra svarbiausias jo geras sprendimas.

Nuoširdžiai kalbant, koks jums asmeniškai būtų geras rezultatas šiuose rinkimuose, kuriuo jūs būtumėte patenkintas?

Geras rezultatas? Labai gudri formuluotė. Nesu įsitikinęs kokia nors sėkme mero rinkimuose. Man aiškiau, kas būtų blogas rezultatas. Blogas rezultatas būtų, jei neatsirastų mūsų frakcijos Vilniaus miesto taryboje. Čia tikrai būtų blogas rezultatas. O kokio dydžio turėtų būti ta frakcija, kiek procentų surinkčiau mero rinkimuose, pažiūrėsime, neturiu kategoriško skaičiaus.

Bet tikitės išeiti į antrąjį turą?

Tikiu, kad pakovosiu dėl tos galimybės.

Kuo apskritai jums Vilnius patinka? Kokio tikslo vedinas jūs norite vadovauti šiam miestui?

Meilė yra iracionali ir man Vilnius patinka iracionaliai. Esu vienas iš tų žmonių, kuris jaučiasi daug žinantis apie Vilniaus istoriją. Man Vilnius ir laike, ir erdvėje egzistuoja. Aš vaikščiodamas senamiesčio gatvėmis dairausi į stogus, mėgaujuosi tuo ir nepamatau akmens po kojomis (šypsosi). Vilnius yra širdyje ir yra pakankamai sunku pasakyti. Jis gražus savo architektūra, jis gražus savo gamta, reljefu. Bet nė vienas iš tų dalykų nėra tai, už ką aš jį myliu. Aš jį myliu besąlygiškai ir be priežasties. Čia kaip, neduok Dieve, moteris paklausia, už ką tu mane myli. Iš tikrųjų, mylintis žmogus negali niekada sąžiningai pasakyti, už ką. Nėra jokio „už ką“, yra tik nuostabūs dalykai, kuriuos mes matome, bet tai nėra priežastis.

uz ji balsuosiu
Vienintelis padorus kandidatas.
Kam patinka V.Sinica ir Nacionalinis susivienijimas, paremkite jų sąrašą rinkejopuslapis.lt. Nes dar būtinas kiekis nesurinktas, o liko tik kelios dienos.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų