Prie įvažiavimo į Vyšnevą išmušti krateriai jau kurį laiką yra užpilti. Artilerijos šoviniai išmušė daugybę duobių kelyje, vedančiame į kaimą, įsikūrusį maždaug 90 km į pietus nuo Charkivo. Dabar ant mobilaus ryšio bokšto plevėsuoja Ukrainos vėliava. Sakoma, kad kaime netrukus bus atstatytas ir elektros tiekimas.
Prieš tris savaites Ukrainos pajėgos, vykdydamos kontrpuolimą, atgavo Vyšnevos kaimą, kuriame gyvena 503 gyventojai. Vos per kelias dienas Rusijos kariai buvo priversti atsitraukti 70 km į Rytus.
Netrukus po išlaisvinimo buvo nugriauti du kaimo pastatai: mokykla ir čia stovėjęs didelis žemės ūkio pastatas. Būtų galima pagalvoti, kad Vyšnevos gyventojai prisidėtų prie jų miestelį bandančių atstatyti pajėgumų. „Bet, – kaip sakė 51-erių kaimo krautuvėlės pardavėja Iryna Jančenko, – aš neįsivaizduoju, kas bus toliau.“ Ji bijo, kad: „Greitai čia įsiplieks pilietinis karas.“
Vyšneva yra niekuo neišsiskiriantis Rytų Ukrainos kaimas. Jo gyventojai vos per kelis mėnesius patyrė du didelius perversmus. Pirma atėjo rusai, prie kurių dalis gyventojų rado būdą prisitaikyti. O tuomet, praėjus šešiems mėnesiams, kaimo gyventojai vėl turi pratintis iš naujo. Tačiau džiaugsmas, kilęs iš kaimo išvarius rusus, toli gražu nėra nesumeluotas – jį jaučia ne visi.
Dabar šis kaimas susiskaldęs. Galbūt šis susiskaldymas čia buvo visuomet, tačiau jis tapo pastebimas tik po išlaisvinimo. Gyventojai mąsto: „Kaip mes galime vienas kitu pasitikėti?“ Arba: „Kas mane išdavė? Kas kolaboravo su okupantais?“
I. Jatšenko dabar kaimo gyventojus skaido į dvi kategorijas: patriotus ir „rašistus“. Pastarosios grupės pavadinimas yra savotiškas žodžių „rusas“ ir „fašistas“ junginys. Taip kalbama apie tuos, kurie simpatizavo okupantams arba su jais bendradarbiavo.
Klausimai, su kuriais susiduria Vyšnevos gyventojai, puikiai iliustruoja faktą, kad karas atneša ne tik mirtį ir destrukciją. Jis taip pat gali sugriauti bendruomenės susitelkimą net ir praėjus nemažai laiko po įsibrovėlių pasitraukimo.
Vyšnevą sudaro keturi keliai, Antrojo pasaulinio karo memorialas, pašto skyrius, kultūros namai, kaimo krautuvėlė, mokykla, rotušė ir du žemės ūkio paskirties pastatai. Čia stovi mediniai namai, padengti gofruotu gipso kartonu, nudažyti pasteliniais atspalviais ir dekoruoti raižytais lipdiniais. Gyventojai turi didelius sodus, kuriuose augina paprikas, pomidorus, bulves, morkas ir kukurūzus. Rudeniui virstant į žiemą, jie yra užsiėmę: nuiminėja savo moliūgų, graikinių riešutų ir obuolių derlių.
60-ies metų Nina Chemeris iki kovo pabaigos buvo Vyšnevos merė. Šias pareigas ji formaliai eina ir dabar. Šiuo metu ji kaime nebegyvena – grįžo į savo gimtąjį Lucką vakarų Ukrainoje. Ji papasakojo savo istoriją „Der Spiegel“ per vieną susirašinėjimų programėlę.
N. Chemeris puikiai žino Vyšnevos istoriją. Ši gyvenvietė buvo įkurta 1792 m., tačiau 90 proc. šio miestelio buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Sovietmečiu į šį kaimą atsikėlė daug žmonių iš kitų sovietinių respublikų, o dalis senesnių gyventojų persikėlė į netoliese esantį Donbasą, kur dirbo plieno gamyklose ir anglies kasyklose. Vyšneva – kurios pavadinimas kilo nuo žodžio „vyšnia“ – visuomet išgyveno iš žemės ūkio. Moteris pasakojo, kad kaimo gyventojai arba augina savo maistą, arba dirba vietinėje žemės ūkio bendrovėje. Komunizmo laikais čia veikė kolūkis „Ryto aušra“. Tiesa, 1991 m., Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe, šis pavadinimas buvo pakeistas į „Balaklijos grūdų apdirbimo kompaniją“, pagal netoliese esančią šio Ukrainos regiono sostinę.
N. Chemeris čia persikelė 1980 m., pabaigusi savo pedagogikos studijas. Kaimo mokykloje ji dėstė net 30 metų. Čia ji mokė vaikus ukrainiečių kalbos ir literatūros. „Net ir sovietmečiu“, – teigė moteris. Vėliau ji tapo šios mokyklos direktore ir šias pareigas ėjo 13 metų iki 2010 m., kai buvo išrinkta Vyšnevos mere.
Ji pasakojo, kad prasidėjus jos vadovavimui, situacija kaime nebuvo gera: miestelio iždas buvo išsekęs, buvo daug vandentiekio problemų, prasti keliai. Tačiau kaimo gyventojai sugebėjo gerokai pagerinti vietos gyvenimą. Nepaisant Rusijos invazijos paliktos destrukcijos, šie patobulinimai yra pastebimi net ir šiandien.
Tačiau, kaip pasakojo merė, pirmieji nesutarimai Vyšnevoje išryškėjo 2014 m., kai prorusiški separatistai Donbaso regione pradėjo visos Ukrainos destabilizaciją: „Kol vieni sakė: „Šlovė Ukrainai“, kitiems atrodė, kad tai yra nacių lozungas.“ Maždaug 60 proc. kaimo gyventojų yra pensininkai, kurių gyvenimams daug įtakos turėjo Sovietų Sąjunga. Pasak moters, dauguma jų taip pat žiūrėdavo rusišką televiziją ir taip kasdien gaudavo V. Putino propagandos dozę. „Bent jau aš visuomet sakydavau, kad mes turėtume didžiuotis Ukraina“, – sakė N. Chemeris.
Vasario 28 d., ketvirtąją karo dieną, gyventojai pastebėjo pirmuosius Rusijos pajėgų automobilius kaimo vietovėje. Tačiau į Vyšnevą jie įriedėjo tik kovo 12 d. Keturi vyrai tamsiai žaliomis uniformomis ir baltais raiščiais ant rankų, apsiginklavę automatais, staiga atsidūrė prie N. Chemeris namų durų. „Jie sakė, kad tie raiščiai buvo taikos simbolis“, – prisimena 39-erių Natalija Šukova, kaimo administracijos sekretorė. Kariai – kurių buvo 25 ir kurie, kaip teigė moteris, buvo pašaukti į tarnybą iš apsišaukėliškos Luhansko liaudies respublikos – dalino vaikams saldainius ir draugiškai sveikinosi su vietiniais. Jų vadas taip pat buvo mokytojas. N. Chemeris prašymu, jie leido ant mokyklos pastato ir toliau plevėsuoti Ukrainos vėliavai, nepaisant to, kad joje įkūrė savo bazę.
Iš pradžių merė ir toliau tęsė savo darbus, koordinavo paramos pristatymus iš Ukrainos kontroliuojamų regionų. Tačiau kovo 30 d. į jos duris pasibeldė balaklavas dėvintys Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentai. Kaip prisimena merė, vienas iš jų prispaudė savo ginklą prie moters sprando ir garsiai pasakė: „Tai tu ta patriotė.“
Vyras pasakė, kad ji turi pasirinkimą: arba ji bendradarbiaus su rusais, arba ji ir jos šeima pateks į didesnį pavojų. „Mes galim nuvesti tave į rūsį, bet tu to nenori“, – vyrų žodžius atkartoja moteris. Tuomet jie paprašė karo veteranų ir aktyvių Ukrainos kariuomenės narių sąrašo. N. Chemeris tikina, kad šiuos dokumentus buvo seniai sudeginusi: „Taip jiems ir pasakiau. Ir kad būdama savo metų, aš savo pažiūrų nekeisiu.“
Rusai nuplėšė Ukrainos vėliavą ir merė pasitraukė iš savo posto. Net kada grupė kaimo gyventojų paprašė jos pagalbos dėl smarkiai išaugusių maisto kainų, ji atsisakė padėti. Ji teigia, kad bijojo dėl savo gyvybės.
Balandį iniciatyvos ėmėsi 52-ejų Vasylijus Vasylovičius Litvinas – vyras su raukšlėtu veidu ir slenkančiais plaukais. Jis pralaimėjo net dvejuose merų rinkimuose prieš N. Chemeris ir dirbo valytoju žemės ūkio bendrovėje. Kiti kaimo gyventojai jį apibūdina kaip nemandagų nusikaltėlį, kuris dažnai smurtauja prieš savo žmoną ir dukrą.
Jis pasakodavo, kad Maksvoje turi sūnų, pas kurį dažnai nuvykdavo net keliems mėnesiams. Vyšnevoje sklinda kalbos, kad jis susidraugavo su kariais iš Luhansko liaudies respublikos, nupirkdavo jiems benzino ir pakviesdavo paskanauti ant laužo keptais šašlykais.
Sekretorė N. Šukova pasakojo pro savo langą stebėjusi kaip V. Litvinas savo kieme sutikdavo kaimo gyventojus. „Žmonės ieškojo, kas juos galėtų apsaugoti“, – mano ji.
Kiti gyventojai, kaip tikino moteris, nešdavo okupantams maisto, bandydami jiems įtikti. Naujasis Luhansko karių vadas, stambus 50-metis su ūsais, kuris buvo vadinamas pravarde Sepa (pagal „separatistas“), bandė įkalbinti N. Chemeris jį palaikyti. „Jis sakė, kad mes galėtume kartu rūpintis kaimu, ir taip jis vėl bus toks pats gražus, koks buvo Sovietų Sąjungoje, – prisimena merė. – Pasakiau, kad tada jis nebuvo gražus. Aš mačiau kaip jis atrodė tais laikais.“
Gegužės viduryje paramos tiekimas iš Ukrainos nutrūko. Nuo birželio kaimo gyventojai su savo pasais galėjo pateikti prašymus rusiškai pagalbai gauti. Daugelis pasinaudojo šiuo pasiūlymu. Kas dvi savaites okupantai kiekvienam namų ūkiui išdalindavo po kilogramą grikių, 250 mililitrų saulėgrąžų aliejaus ir vieną arba du kepalus duonos. Ši parama buvo daug skurdesnė už tą, kurią teikė Ukraina. Pensininkai taip pat galėjo gauti vienkartinę 10 000 rublių (maždaug 170 eurų) išmoką Balaklijoje veikusioje okupacinėje administracijoje.
Valytojas V. Litvinas pasirūpino, kad ten būti nuvežti 90 pensininkų. Birželio 18 d. kariai iš Luhansko buvo pakeisti. Tą patį vakarą buvo apšaudyta viena kaimo dalis. Dėl atakos metu patirtų pilvo sužalojimų, žuvo vienas vietinis gyventojas.
„Mus apšaudė iš pusės, kuri buvo visiškai kontroliuojama rusų“, – tikino buvusi merė N. Chemeris. Ji tiki, kad rusai siekė įbauginti kaimo gyventojus ir sėti neapykantą ukrainiečiams. Ir kai kuriuos, merės tikinimu, įbauginti pavyko: „Jau kitą dieną mačiau daugybę žmonių, dėkojančių okupantams. Jie pradėjo manęs vengti.“
Tą dieną merės viduje kažkas įskilo. Po tiek ten praleistų gyvenimo metų, ji pasijautė išduota. Birželio 21 d., kartu su dar 15 žmonių, ji paliko šį kaimą ir po ilgos kelionės per Rusiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją grįžo į Lucką. Kalbėdama apie staigų kaimo gyventojų lojalumo pokytį, N. Chemeris susigraudina. Ji sakė planuojanti greitu metu grįžti į Vyšnevą: „Tačiau aš tikrai vėl nebūsiu mere.“
Ji sakė, kad nuo liepos mėnesio V. Litvinas pradėjo rengti susitikimus prie kultūros namų, kuriuose pateikdavo informaciją apie tuometinę situaciją. Po N. Chemeris išvykimo jis paskelbė perimantis vadovavimą kaimui – valytojas pakilo karjeros laiptais ir tapo meru. N. Chemeris pasakojo, kad nuo rugpjūčio jis perėmė rotušės valdymą ir pasisamdė buvusią bibliotekininkę iš kultūros namų, kad sudarytų pagalbos pristatymo ir nuosavybės sąrašus. Kai kurie gyventojai tikina, kad jie buvo priversti registruoti savo nuosavybę Rusijos Belgorodo regione. V. Litvinas taip pat organizavo grūdų derliaus nuėmimą, kalbėjo apie naujo kolektyvinio žemės ūkio įkūrimą ir pradėjo dalinti grūdus savo pasekėjams – po toną kiekvienam.
Maždaug tuo pat metu atvykę nauji Rusijos daliniai žemės ūkio bendrovėje įkūrė savo tankų remonto dirbtuves ir sandėlį. Dauguma kaimo gyventojų tvirtino, kad rusai buvo ne tokie draugiški kaip kariai iš Luhansko. „Jie nuolatos keikėsi ir visur šiukšlino“, – tikino viena moteris.
Per vieną iš susirinkimų prie kultūros namų rugpjūčio pabaigoje, vietos okupacijos atstovas perspėjo žmones nesipriešinti ir priimti paramos siuntinius iš Rusijos. Vietiniams buvo pasakyta, kad tie, kurie ir toliau gauna pagalbą iš Ukrainos, nusibaigs su „maišais ant savo galvų.“ Daugybė gyventojų pradėjo krautis daiktus ir planuoti pabėgimą.
Maždaug tuo pat metu prie kultūros namų buvo pradėti kurti planai vėl atidaryti mokyklą. Buvęs mokyklos matematikos ir fizikos mokytojas, 59-erių Anatolijus Aleksandrovičius Businas, pasisiūlė nuo spalio mėnesio pradėti vesti pamokas pagal rusišką mokymo programą. Rusijos švietimo ministerijos atstovai žadėjo, kad mokiniai bus nemokamai aprūpinti mokymo priemonėmis, ir kad vaikų klasės galės aplankyti Krymą – Ukrainos pusiasalį Juodojoje Jūroje, kurį Maskva aneksavo. Kaimo gyventojams buvo pasakyta, kad daugiau mokytojų bus atkelta iš Rusijos, nes be A. Busino, visi mokytojai ukrainiečiai, kurie iki tol nebuvo palikę Vyšnevos, atsisakė toliau mokyti.
Rugpjūčio 31 d. rusų okupantai sulaikė 28-erių Ukrainos veteraną Ruslaną Šukovą jo močiutės kieme. Po sulaikymo, kaip pasakojo vyras, žemės ūkio bendrovės valgykloje jį kankino barzdoti vyrai su juodomis kaukėmis. Jis tiki, kad jie buvo iš Čečėnijos. Vyras tikino, kad kitą dieną naujasis miesto meras išvadino jį žudiku, kurį „NATO paruošė vaikams žudyti.“
„Der Spiegel“ žurnalistai susitiko su R. Šukovu jo žmonos tėvų namuose, netoliese esančiame Bezmijatežnės kaime. Ten jis persikėlė norėdamas pabėgti nuo kančių.
Šaulys liudijo, kad jis ištisas savaites buvo kankinamas rusų įrengtame kalėjime Balaklijoje. Ten įkalintojai prieš jį naudojo elektros šoką ir, be daugybės kitų metodų, vykdė netikras egzekucijas. Jis taip pat tikino, kad rusai su Bunzeno degikliu bandė pašalinti ant kūno esančią Ukrainos herbo tatuiruotę. Prieš jo sulaikymą, R. Šukovas ilgai neužsibūdavo vienoje vietoje ir niekam nepasakojo, kad slepiasi pas savo močiutę. „Mane išdavė kažkas iš kaimo“, – mano vyras.
Galiausiai jo gyvybę išgelbėjo Ukrainos kontrpuolimas, kurio metu okupantai pasitraukė iš Balaklijos. Rugsėjo 5 d. rusų pozicijos Vyšnevoje, kurios buvo įtvirtintos dvejose žemės ūkio bendrovei priklausančiuose sklypuose, buvo apšaudytos ir sunaikintos. Jau kitą dieną kariai iš Luhansko ir Rusijos paliko šį kaimą. Jiems išvykstant, vienas iš jų pasakė N. Šukovui, kad jie yra tiesiog perdislokuojami.
Po dviejų dienų V. Litvinas susikrovė daiktus į savo mėlyną „Ladą“, kol matematikos mokytojas A. Businas suplanavo rusų kolaborantų pabėgimą į Rusiją. Kai jie visi išvyko, mokykla buvo apšaudyta ir sudegė kilusio gaisro metu. Rugsėjo 9 d. atvyko Ukrainos kariai ir kaimo gyventojai iš lėto išlindo iš savo namų.
Čia liko vos daugiau nei pusė gyventojų – 272 iš 503. Neaišku, kiek iš jų priėmė paramą iš Rusijos. 79-erių Vera Beršnaja pripažįsta iš rusų gavusi vienkartinę 10 000 rublių išmoką ir maistą. „Nors du mano žentai yra Ukrainos kariuomenėje, nemanau, kad pasielgiau blogai“, – teisinosi ji. Kaip pasakojo senolė, iki karo pradžios jos gaunama pensija iš Ukrainos valstybės siekė vos 40 eurų per mėnesį. Po to išmokos iš viso sustojo. „Mes tik norėjom išgyventi. Ir mūsų merė paliko mus bėdoje“, – piktinosi moteris.
Kitas pensininkas, 69-erių Aleksandras Bogdanovas, taip pat sakė gavęs rusų paramą, nes neturėjo kito pasirinkimo: „Viskas taip išbrango.“
Remiantis Ukrainos įstatymais, darbas okupacinėje administracijoje ir priešo propagandos skleidimas yra laikomas kolaboravimu. Tačiau yra daugybė dalykų, kurie nepatenka į šį apibrėžimą. Nepaisant to, nemažai veiksmų, kuriuos paprastai yra labai sunku įrodyti, daugumos vis tiek yra laikomi neatleistinais.
Kaimo krautuvėlės savininkė I. Jančenko prisimena, kad po birželio 18 d. apšaudymo ji pasakė savo parduotuvėlėje buvusiems pirkėjams, kad tai greičiausiai buvo pačių rusų darbas. „Po dešimties minučių atvyko vienas iš Luhansko karių ir pagrasino užrakinti mane rūsyje. Akivaizdu – mane išdavė“, – liudijo moteris.
Ji pasakojo, kad dalis tų, kurie po išlaisvinimo apie Ukrainą kalba tik gerus dalykus, okupacijos metu gerus dalykus sakė tik apie rusus. „Kai jie ateina į mano krautuvėlę, aš tiesiog noriu išplėšt jiems akis. Karas atskleidė tikruosius jų veidus“, – sakė I. Jančenko.
Ji sako nežinanti, kas Vyšnevos laukia ateityje. Ji pati yra iš Rusijos, tačiau į Ukrainą atsikėlė būdama vos vienerių. Moterus prieš trejus metus aplankė netoli Sankt Peterburgo esančią savo gimtinę. Ją nustebino skurdi pastatų ir kelių būklė. Pasak jos, tie, kuriems labiau patinka Rusijoje, o ne Vyšnevoje, gali laisvai ten persikelti.
