Viešojo tualeto Plungėje statyba, kuri niekaip nepajuda iš mirties taško, jau virsta anekdotu. Tačiau plungiškė Vida (moters pavardė redakcijai žinoma), gyvenanti Rietavo gatvėje, su tuo nesutinka ir tvirtina, jog asmeniškai jai ši problema, susidariusi dėl rajono valdžios nerangumo, vos nevirto tragedija.
Vieną saulėtą sausio vidurio dieną Vida, radusi porą valandėlių laisvo laiko, susirengė eiti į banką sumokėti mokesčių už telefoną bei komunalinius patarnavimus.
Pastovėjusi eilutėje ir susimokėjusi mokesčius, moteris namo neskubėjo. Diena buvo graži, laiko dar turėjo, todėl, kaip dauguma dailiosios lyties atstovių, ėmėsi malonaus širdžiai užsiėmimo - vaikštinėti po parduotuves.
Po poros valandų pajuto, jog laikas būtų užsukti į tualetą. Kadangi pakeliui į namus yra Petro Beinoro laidojimo namai ir, pamačiusi atvertas duris, nutarė nekentėti ir užeiti. Juolab suprato niekam nesutrukdysianti, nes koridoriuje buvo tuščia, tik prie durų stovėjo vienas žmogus.
Neskubėdama susitvarkė, pravėrė tualeto duris ir moterį tą pačią akimirką sukaustė siaubas:visur buvo užgesintos šviesos, durys, per kurias įėjo iš lauko, užrakintos, niekur nematyti nė vieno gyvo žmogaus, išskyrus šarvojimo salę, kur tuo metu ilsėjosi vieno žmogaus palaikai.
„Supratau, kad velionį ką tik paruošė, artimieji išsiskirstė tvarkyti užgriuvusių reikalų ir geriausiu atveju susirinks tik vakarop. Kaip tyčia, mobilųjį telefoną buvau palikusi namuose, todėl pagalbos negalėjau prisikviesti. Puoliau prie durų ir ėmiau smarkiai belsti. Niekas iš praeivių nepriėjo, ko gero, pamanė, kad vyksta remonto darbai. Duris daužiau kol turėjau jėgų. Susmukau. Smegenis skrodė viena mintis - mano širdis silpna ir ji neatlaikys. Kodėl taip man turėjo nutikti? Kodėl tokia kvaila mano mirtis turės sujaukti artimųjų planus? Aš, kaip tyčia, labai bijau numirėlių, todėl siaubas stingdė visą kūną", - susijaudinusi pasakojo Vida.
Laikas bėgo. Netikėtai moteris prisiminė, jog kai prieš dvejus metus čia šarvojo anytą, teko naudotis kažkokiomis atsarginėmis durimis. Sutelkusi visą savo stiprybę, sulaikiusi kvėpavimą, moteris ant pirštų galų praėjo pro velionį, įėjo į kitas patalpas ir apgraibomis, nes buvo tamsu, laipteliais nusileido žemyn. Kadangi nežinojo, kur ieškoti elektros jungiklių, taip pat apgraibomis surado duris.
„Ačiū Dievui, jos buvo neužrakintos, aš jas stumtelėjau ir... vėl netekau žado: prieš mane buvo patalpa, kurioje laikomi karstai. Jų buvo apie dvidešimt. Pamačiusi tokį vaizdą, ėmiau blaškytis tarsi sužeistas ir užspeistas žvėris. Rankomis daužiau sienas, vis tikėdamasi rasti bent kokį langelį ar plyšį, pro kurį galėčiau sprukti iš čia. Laimei, vienos nedidukės, matyt, atsarginės durys buvo neužrakintos. Kaip grįžau namo, sunkiai pamenu. Mane pamatę artimieji puolė ieškoti vaistų, paguldė į lovą. Štai tokia mano istorija, kuri baigėsi palyginti laimingai ne tik man, bet ir rajono valdžiai. Artimieji sakė nebūtų taip palikę, jeigu kas nors būtų man atsitikę rimčiau. Žinau, jog daugelis plungiškių susiduria su šia problema, todėl, užsinorėję į tualetą, bėga tai į „Katpėdėlę", tai suka į kokią įstaigą ir maldauja leisti pasinaudoti. Laikrodžius neaiškiomis rodyklėmis rajono valdžia Senamiesčio aikštėje stato, o viešojo tualeto nėra", - piktinosi plungiškė.
Viešojo tualeto statyba Plungėje, regis, virsta amžiaus problema. Idant gyventojai išvengtų su tualetu susijusių problemų, neatsidurtų juokingose ar tragiškose situacijose, „Žemaitis" dar kartą primena Savivaldybės administracijos direktoriaus Alberto Krauleidžio vieno posėdžio metu išsakytą patarimą plungiškiams: „Žmogus, prieš išeidamas iš namų, privalo apskaičiuoti, kiek laiko jam neprireiks tualeto".
Štai kaip pigiai, originaliai ir vienu ypu „supratingi" valdininkai sprendžia metų metais neišsprendžiamas problemas. Gyventojams belieka tik kaskart išeinant iš namų nepamiršti šio patarimo.
Marija Griciuk
"Žemaičio laikraštis"
