Kai teismų valdžios vadovaujantį lygmenį užvaldo viena grupuotė, diktuojanti savo valią kitoms konstitucinės valdžios grandims, įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai, kyla pavojus demokratijai, panašus į naują valstybei primestą režimą arba galių uzurpavimą – perversmą.
Seimui, kaip aukščiausiai parlamentinės respublikos institucijai, o Seime TS-LKD frakcijai, gavusiai didžiausius žmonių įgaliojimus, tenka pilietinė demokratijos gynimo pareiga pasipriešinti. Seimo nutarimas dėl to, kad jokia kita valdžios lygmens arba teisinius aktus vertinanti institucija negali diktuoti Seimo nariams ir Seimui, kaip jie privalo balsuoti, yra užregistruotas seniai.
Pareiškęs tokią valią Seimas gintų savo orumą ir nepriklausomybę. Galbūt – ir Lietuvos nepriklausomybę. Frakcijos klaida, kad delsė ir nesiekė šio dokumento priėmimo. Jį verta priimti nors dabar. Jei permainų koalicija dėl jo skiltų, tai būtų garbingiau ir esmingiau, negu išprovokuotas nebrandžios koalicijos pakrikimas dėl A. Šemetos arba A. Kubiliaus.
Pirmiausiai, reikia apginti Seimą ir konstitucinę valstybės sandarą, todėl desperatiškos interpeliacijos šiai Vyriausybei neturi nustelbti neoficialios teisėjų partijos ir kitos susivienijusios nomenklatūros fundamentalių revanšinių užmačių.
Teisėjų partijos atstovai įvairiose registruotose partijose turėtų apsispręsti, kam priklauso, su kuo jie solidarizuojasi, ar siekia parlamentinės, ar vieno luomo „valdomos“ demokratijos. Jiems laimėjus ir įsigalėjus, bus šokdinama bet kuri Vyriausybė, bet kuris Seimas.
