Dalia KARPAVIČIENĖ
Paplėštakių kaime (Šaukėnų seniūnija) gyventis Arūnas Mikalauskas moka austi, tik seniausiai nebeturi mamos staklių ir kažkada mėgstamu amatu nebeužsiima. Bet jei prireiktų – ir stakles pasiruoštų, ir rankšluosčių ar lovatiesių dar išaustų.
Nagingas rankas ir fantaziją turi ir jo sūnus Aurimas, iš medžio meistraujantis įvairiausius dalykus.
Austi išmoko iš mamos
Arūnas Mikalauskas, dabar su šeima ūkininkaujantis Paplėštakių kaime, prieš tris dešimtmečius dar poškėdavo staklėse.
„Mama buvo audėja, ir man buvo įdomu. Po truputį austi pradėjau jau trečioje-ketvirtoje klasėje. Iš pradžių audimas atstojo žaidimą. Vėliau ir visai neblogai austi išmokau“, – pasakojo apie ne visai vyrams įprastą amatą.
Arūnas Mikalauskas yra priaudęs raštuotų keturnyčių lovatiesių, rankšluosčių. Anksčiau būdavusi mada karsto nešėjams užrišti specialias juostas. Ir tokių priausdavo. Mokėjo ir stakles audimui paruošti.
Per dešimtmečius audimo staklės sugriuvo, nors ir labai gaila, betiko tik sukūrenti. Nuo 1984-ųjų A. Mikalauskas nebeaudžia. Bet, pasak audėjo, nemano užmiršęs buvusio pomėgio. „Reikėtų tik pradėti ir vėl viską prisiminčiau“, – šypsojosi.
Savamokslis medžio meistras
Mikalauskų sodyboje – daug ir praktiškų, ir ne visai įprastų, šypseną keliančių medinių dirbinių bei akcentų.
Visų jų autorius – Aurimas Mikalauskas. Baigęs Šiauliuose kolegiją, įgijęs elektromechaniko specialybę, vaikinas kol kas liko kaime ir tėvams padeda nemažame ūkyje. Mikalauskai laiko dešimt melžiamų karvių, turi žemės, technikos. Meistrauti Aurimui nelieka daug laiko. Ilgėliau savo pomėgiui gali atsidėti žiemą. Specialiai medžio meistrystės Aurimas nesimokė niekur.
Kieme – dailus medinis šulinys, išgražintas ornamentais, su stogeliu. Ir mažutis medinis kibirėlis pakabintas. Vėjyje besisukančios spiralės – meistro išmonė. Niekur tokių nematęs, pats sugalvojo. Dar vienas šulinys – ganykloje – irgi Aurimo rankų darbas.
„Jau galvojau, kad teks važiuoti į Rietavo turgų ir pirkti, išleisti apie porą tūkstančių. Neprireikė. Aurimas pridarė suolų, bobutei kėdę, mamai – stovą gėlėms, net šuneliui Dikui būdą sukalė ir išdailino“, – sūnaus pomėgiu džiaugėsi tėvas.
Šypseną kelia vėjo malūnėlis su mediniu žmogeliuku. Kai malūnėlis sukasi, žmogelis priverstas“ „kapoti“ malkas. „Nėra ko tinginiauti, tegul dirba“, – juokavo Aurimas Mikalauskas.
Poilsiui paplėštakiškis sumeistravo sūpynes. Labiausiai jas pamėgusios jaunesnės Aurimo sesės. Bet ir jis pats sūpynėse pasisupa, pasiilsi. Vienerias dailias sūpynes Aurimas pardavė.
„Artėja žiema. Vėl būtinai ką nors meistrausiu“, – tvirtino Aurimas Mikalauskas.
